Vertybinės politikos idėjinės ištakos ir prasmė
Šalies užsienio politikos formuotojai ir vedliai pamiršo arba nežino, kad žodis „vertybė“ filosofijos žodynuose sušmėkščiojo tik įpusėjus XIX amžiui, o paplito paskutiniaisiais XIX a. pabaigos ir pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Politikos mokslų srityje jo reikšmę atskleidė ir įtvirtino garsusis vokiečių sociologas M. Weberis, aprašęs XX a. Vakarų politikoje išryškėjusį ir po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje ir kitur siautusioje sumaištyje visa savo griaunamąja galia atsiskleidusį vadinamojo vertybinio demonizmo reiškinį. Weberis įžvalgiai konstatavo, kad politika vis labiau tampa „vertybinių karų“, arba „karo dėl vertybių“, lauku, kai, jo vaizdingu apibūdinimu, dievai keliasi iš kapų ir pradeda savo amžinąją kovą. Toji „dievų kova“ iš esmės yra ne kas kita, kaip visuotinis suabsoliutintų ir stabais paverstų skirtingų politinių idealų ir siekių karas. Jo dalyviai beatodairiškai ir fanatiškai gina savo įsitikinimus. Tačiau šie įsitikinimai yra būtent „vertybiniai“ lemiamai svarbiu požiūriu: jų iš principo neįmanoma racionaliai pagrįsti. Tad jie turi būti laikomi kovojančiųjų iracionalių aistrų ir troškimų išraiška. Toliau nesigilinant į filosofinius ir sociologinius vertybių problematikos dalykus, čia visiškai pakanka tokio vertybių apibrėžimo: vertybės yra žmonių veiksmus valdančios ir nukreipiančios protu nepagrindžiamos idėjos. Jų priešprieša paverčia politiką aklų grumtynių už savąsias vertybes arena – tikru „kylančių iš kapų dievų“ demoniško šėlsmo lauku. Taigi, atidžiau įsigilinus į žodžio „vertybės“ kilmę ir daugiareikšmiškumą, aiškėja, kad puikuotis „vertybine“ užsienio politika reiškia viešai prisipažinti ir girtis pasauliui, jog Lietuva vykdo iš tiesų demonišką – išskirtinai iracionalią, proto nevaldomą, todėl nekonceptualią, chaotišką ir neprognozuojamą užsienio politiką. Ši politika niekaip neatitinka įprastinių racionalios užsienio politikos standartų.
Racionaliai užsienio politikai būdingi aiškiai formuluojami ilgalaikiai bei trumpalaikiai tikslai ir tinkamai parinktos priemonės jiems įgyvendinti. Tai leidžia bent iš principo numatyti ir įvertinti vykdomos užsienio politikos rezultatus. Šių standartų neatitinkančioje užsienio politikoje išryškėja oficialiai keliamų ambicingų tikslų ir nevykusių jų įgyvendinimo priemonių priešprieša, kuri anksčiau ar vėliau sukuria tikrą prarają tarp deklaruojamų siekių ir priimamų bei įgyvendinamų sprendimų praktinių padarinių. Būtent tokia ir yra visiškai iracionali, tai yra atitrūkusi nuo tikrovės ir todėl blogiausia prasme „vertybinė“, Lietuvos užsienio politika.
Pamėginus konceptualiau apmąstyti ir įvertinti valdančiųjų išsikeltus užsienio politikos tikslus, akimirksniu paaiškėja, kad tai – turbūt neįveikiamas uždavinys. Juk tam pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą, kokiomis vertybėmis yra iš tiesų grindžiama toji politika. Suprasti, kokios jos, – nemenkas galvosūkis, nes tos vertybės yra abstrakčios ir neapibrėžtos. Nėra išbaigto ir aiškaus jų sąrašo ir juo labiau trūksta tiksliai įvardytos jų hierarchijos. Ją žinoti yra visiškai būtina, norint suprasti, kurios vertybės yra laikomos svarbiausiomis, o jomis grindžiami užsienio politikos tikslai – prioritetiniais.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šios abejonės ir priekaištai nėra pagrįsti, nes dvi pamatinės vertybės nuolatos minimos ir yra tarsi savaime aiškios. Bent jau oficialieji ir viešai matomi šalies užsienio politikos architektai ir įgyvendintojai kiekviena proga kalba apie laisvę ir demokratiją, vis nepamiršdami pabrėžti, jog Lietuvos šventa pareiga yra ginti tas vertybes visame pasaulyje. Tačiau nepasivarginama paaiškinti, kokia laisvė ir kokia demokratija turimos omenyje, todėl tarp šių dviejų vertybių mechaniškai dedamas lygybės ženklas. Tad jos yra iš tiesų sutapatinamos. O tai – ne tik šiurkšti ir nepateisinama mąstymo klaida, bet ir potencialus konceptualios ir praktinės sumaišties užsienio politikoje šaltinis. Dar blogiau, kad kalbos apie šių vertybių gynimą skamba įtikinamai tik vienu atveju – kai šnekama apie principinę Lietuvos nuostatą visomis išgalėmis remti už laisvę ir išlikimą didvyriškai besigrumiančią ukrainiečių tautą. Padėti Ukrainai yra ne tik gyvybiškai svarbus Lietuvos nacionalinis interesas, bet ir besąlygiška moralinė pareiga. Neabejotinai būtina moralinė ir politinė parama Ukrainai ir jai teikiama gana dosni medžiaginė ir karinė pagalba yra turbūt vienintelis teigiamai vertintinas šalies užsienio politikos dalykas. Bet smarkiai primenantis tik iškilusią ir iš tolo švytinčią ledkalnio viršūnę, kuri tirpsta ir menksta, pamėginus giliau pažvelgti į tamsius ir beveik nepermatomus tos politikos vandenis.
Trys avantiūros iracionalioje Lietuvos užsienio politikoje
Būtent tamsios vandenų gelmės vaizdinys iškyla savaime vos pagalvojus, kad trečius metus vykdoma „vertybinė“ Lietuvos užsienio politika nelabai panaši į paprastą nesėkmių ruožą. Net jos pastebimais bruožais iš pat pradžių tapusių nuolatinio pakrikimo ir blaškymosi fone išsiskiria trys sveiku protu nesuvokiami sprendimai, kuriuos sunku vertinti tik kaip apmaudžias klaidas. Jie labiau primena iracionalias avantiūras, turinčias net sąmoningų provokacijų požymių.
Staiga apimti entuziazmo apginti demokratiją tolimoje Azijoje ir mesti iššūkį komunistinei Kinijai, valdantieji atidarė Taivano atstovybę ir naiviai paragino visas šalis sekti jų pavyzdžiu. Palaikyti Taivaną yra būtina. Tačiau kažkodėl tai nedaroma protingai – kartu su partneriais ir nuosekliai, o ne pavieniui ir netikėtais akibrokštais. Nesuprantama, kodėl prireikė sužlugdyti ekonominius ir politinius ryšius su Kinija ir pakenkti Lietuvos reputacijai, eilinį kartą visame pasaulyje paskleidus ir dar labiau sustiprinus nepatikimos bei nenuspėjamos valstybės ir partnerės įvaizdį. Žadėta ir vis dar žarstomasi pažadais, kad dėl Kinijos atsakomųjų sankcijų patirtus nuostolius atlygins Taivano investicijos. Bet nepaisydami net horizonte besikaupiančių tarpusavio karo debesų, Taivanas su Kinija toliau plėtoja prekybinius ryšius, o Lietuvai vietoje žadėtų investicijų daugiausia siūlo paskolas. Sukurtas sveiką nuovoką žeidžiantis absurdas, kai Lietuva dėl Taivano demokratijos aukojasi labiau, negu jos ginama sala. Taivanas „atsilygina“ Lietuvai už dėl jo laisvės sudėtą auką tuo, kad ne tik vengia konfliktuoti su jo pašonėje esančia galinga diktatūrine valstybe, bet ir be jokių moralinių skrupulų pragmatiškai siekia išpešti iš santykių su ja kuo daugiau ekonominės naudos. Tačiau paaiškėjo, kad konfliktuojant su Kinija, įmanoma žengti dar toliau. Šalies Vyriausybė jos užsienio reikalų ministro asmenyje pasirūpino, kad Lietuva taptų vienintele ES šalimi, parėmusia JAV Kongreso atstovų rūmų pirmininkės N. Pelosi vizitą į Taivaną. Bet tai – apgaulinga regimybė. Iš tikrųjų buvo paremta didžiausia Rusijos svajonė. Šis vizitas galėjo tapti kibirkštimi, įžiebiančia dviejų Kinijų karo gaisrą. Toks karas – galbūt paskutinė V. Putino viltis ne tik sausam išlipti iš Ukrainoje susikurtų vidaus ir išorės bėdų pelkės, bet ir bent iš dalies įgyvendinti svarbiausius savo pradėtos avantiūros tikslus. Lietuvos užsienio politikos vedliams pasirodė pernelyg sunku suprasti, kad toli Rytuose prasidėjęs konfliktas keltų mirtiną grėsmę Ukrainai, kuri akimirksniu atsidurtų pasaulio dėmesio periferijoje. O Vakarams, ir pirmiausia JAV, stojus ginti Taivano, greičiausiai prarastų didžiulę dalį jai teikiamos gyvybiškai svarbios finansinės paramos ir ginkluotės. Laimė, parako statinė šį kartą nesprogo. Tačiau N. Pelosi vizitas tapo stipriu politiniu postūmiu Kinijos valdžiai eskaluoti rusenantį konfliktą su Taivanu, tad pavojus ne tik pasaulinei taikai, bet ir grėsmės kovojančiai Ukrainai niekur nedingo. Bet valdantieji toliau atkakliai dirba, kad Rusijos svajonė išsipildytų, dar kartą šliūkštelėdami benzino į konflikto laužą. Lietuvos sąjungininkams nespėjus atsitokėti nuo Vyriausybės akibrokšto, Seimo pirmininkė skubiai paskelbė savo pageidavimą pasekti JAV atstovų rūmų pirmininkės pėdomis ir aplankyti Taivaną. Nepasivarginta paaiškinti, kokie galėtų būti tokio vizito tikslai ir jo nauda Lietuvai bei Ukrainos valstybingumo išsaugojimo reikalui.
Dar mįslingesnės mėginimo nuversti diktatūrinį A. Lukašenkos režimą Baltarusijoje aplinkybės. Nuo seniausių laikų visos valstybės stengiasi, kad kaimyninėse šalyse būtų joms draugiška valdžia ir panaši politinė santvarka. Įprasta prireikus slapčia remti opoziciją ir kitais būdais skatinti pageidaujamus pokyčius. Pagal nerašytas tarpvalstybinių santykių taisykles tokia veikla paprastai laikoma normalia ir priimtina politinio ir diplomatinio žaidimo dalimi. Ji dažniausiai būna toleruojama, iki neperžengiama paslanki, bet vis dėlto egzistuojanti abipusio korektiškumo riba, ir todėl nelaikoma atviru ir įžūliu kišimusi į kitos šalies vidaus reikalus. Tačiau Lietuvai įprastinių ir gana saugių būdų paveikti demokratijos plėtrą Baltarusijoje pasirodė maža. Prireikė surengti Baltijos kelio imitaciją. Aukščiausi valstybės pareigūnai stojo į gyvą žmonių grandinę, nusitęsusią iki Baltarusijos sienos, ir, demonstratyviai susikibę rankomis su A. Lukašenkos priešininkais, reikalavo pakeisti kaimyninės šalies režimą. Pasaulinėje tarpvalstybinių santykių istorijoje turbūt neįmanoma rasti tokio akibrokšto. Baltarusijai įvestų sankcijų ir dirbtinio migrantų antplūdžio ekonominė kaina Lietuvai gerai žinoma. Bet konflikto padaryta žala šalies saugumui paaiškės tik ateityje, nes jis padėjo Rusijai galutinai užvaldyti Baltarusiją.
Lietuvos valdžia be atrankos rėmė Baltarusijos opoziciją su visais į ją infiltruotais „rusiškojo pasaulio“ šalininkais. Nepaisyta net to, kad trys A. Lukašenkos konkurentai buvo V. Putino statytiniai. Vieną iš jų prezidento rinkimuose skubiai pakeitusios S. Cichanouskajos, kurią Lietuva remia ir pristatinėja pasauliui kaip teisėtą Baltarusijos prezidentę, prorusiška geopolitinė orientacija buvo gerai žinoma. Lygiai taip pat buvo ir tebėra ignoruojama grėsmė, kurios tikrumą jau patvirtina žiniasklaidoje paskelbti faktai, kad žygis už demokratiją kaimyninėje šalyje sukurs šiltnamio sąlygas plūstelėti į Lietuvą didžiuliam opozicionieriais apsimetusių Baltarusijos ir Rusijos specialiųjų tarnybų agentų srautui. Tačiau visa tai nublanksta prieš tokia politika sukurtą didžiausią pavojų. A. Lukašenka išsilaikė valdžioje tik V. Putino malone. Todėl Baltarusija prarado turėtą ribotą suverenitetą. Tačiau ant demokratinės revoliucijos aukuro sudeginus tos šalies valstybingumo likučius, atvirai meluojama, kad niekas neprarasta, nes esą A. Lukašenka ir taip visada buvęs tik bejėgė V. Putino marionetė. Tiesa, kad Baltarusija visada buvo Rusijos vasalė. Tačiau Minskas nebuvo eilinis Rusijos gubernijos centras, kokiu jis tapo po nevykusio mėginimo nuversti diktatorių. A. Lukašenka ketvirtį amžiaus gana sumaniai stengėsi laviruoti tarp Rytų ir Vakarų ir į Baltarusiją beveik neįsileido Rusijos kariuomenės. Todėl naivu ir melaginga neigti, kad savo vykdoma Baltarusijos „demokratizavimo“ politika Lietuvos valdantieji smarkiai prisidėjo prie to, kad autokratinė, bet kaimynams beveik nepavojinga šalis virto dar vienu Rusijos agresijos prieš Ukrainą placdarmu ir realia karine grėsme pačiai mūsų valstybei. Nėra jokių abejonių, kad tokia „vertybinė“ politika buvo ir yra naudinga Rusijai. Maža to, žvelgiant atgal į Baltarusijoje vykusią „demokratinę revoliuciją“, nekyla abejonių, kad ji buvo Rusijos planuotos agresijos prieš Ukrainą ir pastangų padaryti galą A. Lukašenkos flirtavimui su Vakarais ir jo geopolitiniam manevravimui dalis. Todėl teisėta klausti, ko iš tiesų buvo siekta, kryptingai stumiant A. Lukašenką į V. Putino glėbį ir kodėl bei kokiu mastu Lietuva buvo sąmoningai ar nesąmoningai paversta Rusijos revanšistinių imperinių siekių įgyvendinimo įrankiu ir iš tiesų tapo netiesiogine Ukrainos užpuolimo pagalbininke bei bendrininke.
Simbolinis Lietuvos „vertybinės“ užsienio politikos liepto galas – Rusijos tranzito į Karaliaučiaus sritį draudimo gėdinga ir žeminanti atomazga. Išsisukinėjimas ir melavimas, kaltės vertimas Europos Komisijai ir vieni kitiems, drąsios deklaracijos, kad Lietuva yra suvereni ir galinti savarankiškai priimti sprendimus ES narė ir kartu atviri pripažinimai, kad ji nieko negali, ir galiausiai klusnus susitaikymas su EK pateiktu tranzito taisyklių išaiškinimu – visas šis apgailėtinas triukšmas tėra fonas, slepiantis tragediją, galėjusią ir vis dar galinčią ištikti Lietuvą. Priimant sunkius ir rizikingus užsienio politikos sprendimus, turi būti nenukrypstamai vadovaujamasi taisykle atsižvelgti į galimus blogiausius jų padarinius. Stabdant tranzitą, pirmiausia turėjo būti apmąstyta ir atsakingai pasverta Rusijos įsiveržimo į Lietuvą galimybė. Šito nepadaryta. Melagingai teisinamasi, kad sumaniusi pulti Lietuvą, dingstį Rusija visada ras. Tai – paviršutiniškas ir tik iš pirmo žvilgsnio įtikinamas argumentas. Juk tikrasis ir didžiausias grėsmės Lietuvai šaltinis yra tai, jog karo svarstyklėms pakrypus Ukrainos naudai, V. Putinas iš nevilties galėtų griebtis paskutinio gelbėjimosi šiaudo. Įsiveržti į Lietuvą ir pasiūlyti Vakarams mainus: Rusijai lieka užgrobtos ukrainiečių žemės, o už tai jos armija pasitraukia iš Lietuvos, bet mūsų šalis „finliandizuojama“ arba, putiniška frazeologija, „demilitarizuojama“ ir „denacifikuojama“, kaip kad siekiama padaryti su „laisvinama“ Ukrainos valstybe. Žinant kai kurių sąjungininkų, ypač didžiųjų ES valstybių, dviprasmiškas nuostatas ir svyravimus dėl Ukrainos karo, besąlygiškai pasitikėti, kad NATO tikrai gins Lietuvą, būtų mažų mažiausiai neapdairu. Delsimas ar atsisakymas padėti būtų teisinamas jau girdėtais ir nesunkiai numatomais argumentais – nenoru eskaluoti konfliktą ir siekiu išvengti atominio karo grėsmės. Tačiau galinčioms susvyruoti sąjunginėms šalims paslaugiai iš anksto pateiktas papildomas argumentas, prireikus pateisinti delsimą ar atsisakymą remti Lietuvą prieš Vakarų ir pasaulio viešąją nuomonę: užvirus ginčams, neabejotinai būtų primenama, kad agresiją provokavo ir vienašališki, ne tik Europos Komisijos išaiškinimams iš pat pradžių prieštaravę, bet dar ir melagingai Briuseliui mėginti priskirti mūsų šalies veiksmai, savavališkai stabdant tranzitą į Karaliaučiaus sritį. Susiklosčius kritinei būklei, šis argumentas galėtų nusverti ginčo svarstykles Lietuvos nenaudai ir pragaištingai paveikti valstybės likimą. Be abejo, įmanoma, kad NATO apsispręstų gelbėti Lietuvą ir po kelių mėnesių kraštas būtų išlaisvintas. Bet kokia kaina ir kur tikrumas, kad po išvadavimo jis nebūtų panašus į griuvėsiais ir išdegintomis dykynėmis virtusias Rytų Ukrainos teritorijas? Dar toli gražu nepasibaigusi Karaliaučiaus tranzito istorija galutinai išryškino dabartinės šalies politikos esmę įkūnijantį iš tiesų demonišką bruožą – tokia nepasverta ir neprognozuojama politika iš esmės tapo savotiška rusiškos ruletės atmaina. Jos išradėjai ir mėgėjai buvo garbingi vienu atžvilgiu – jie rizikavo tik savo pačių gyvybėmis. Tačiau lietuviškoje užsienio politikoje rusiška ruletė žaidžiama kitaip – čia lošiama ne iš tos politikos vedlių, bet iš Lietuvos – jos žmonių ir valstybės – gyvybės.
Ko siekiama?
Pagalba Ukrainai brangiai kainuoja visoms ją rimtai remiančioms šalims. Kitaip ir negali būti. Tačiau Lietuva išsiskiria iš visų valstybių tuo, kad pagrįstos ir būtinos pagalbos už išlikimą kovojančiai šaliai kaina yra menkutė, palyginti su kaina, kuri sumokėta ir toliau mokama už „vertybinę“ užsienio politikos kryptį. Ši kaina yra visiškai unikali ir yra tokia: milžiniška žala ekonomikai, prarasta Lietuvos kaip patikimos ir prognozuojamos valstybės reputacija, įtvirtintas jos kaip konfliktus kurstančios ir net karą provokuojančios šalies įvaizdis ir, galiausiai, jau pradėta kelti egzistencinė grėsmė nacionaliniam saugumui ir net pačiam tautos išlikimui.
Mokant tokią kainą, savaime turėtų kilti klausimas – vardan ko? Į jį reikia atsakyti ne pompastiškomis frazėmis apie kovą už viso pasaulio šalių laisvę ir demokratiją, bet konkrečiai ir aiškiai. Ko buvo siekiama, eskaluojant konfliktą su Kinija? Savo pavyzdžiu įkvėpti Taivano diplomatinio pripažinimo bangą? Sukurti prielaidas grąžinti Taivaną į JT Saugumo tarybą, pašalinant iš jos Kiniją? Sugriauti šiuo metu tarptautinėje arenoje įtvirtintą vienos Kinijos principą, kuriuo vadovaujasi, tik ginčydamosi dėl teisės atstovauti visai šaliai, tiek Pekino, tiek Taibėjaus vyriausybės? Sukelti demokratinę revoliuciją Kinijoje ir likviduoti diktatūrinį komunistų partijos valdymą? Mainais už pagalbą Taivanui pasiekti, kad šis mūsų šalyje statytų technologiškai pažangiausias mikroprocesorių gamyklas, kurios, beje, taptų labai stipriu papildomu akstinu Rusijai surengti „išvaduojamąjį“ žygį į Lietuvą? Verčiant A. Lukašenką, iš tiesų buvo tikimasi – puikiai žinant V. Putino atsaką į V. Janukovičiaus nuvertimą, – kad įmanoma Maidano revoliucijos stiliumi pakeisti Baltarusijos politinį režimą ir įtraukti šalį į Vakarų geopolitinę bei saugumo erdvę? Kokį tikrą poveikį karo Ukrainoje eigai ir agresoriaus ekonomikai gali padaryti tranzito į Karaliaučiaus sritį stabdymas, kad tokia pagalba besiginančiai šaliai būtų verta Lietuvos patiriamų reputacijos nuostolių ir pateisintų dėl jos galinčio kilti karinio konflikto su Rusija grėsmę?
Šie klausimai, kurių sąrašą galima būtų tęsti, reikalauja tikslių ir aiškių atsakymų. Jie yra vienintelis raktas perprasti Lietuvos „vertybinės“ užsienio politikos tikslus ir suvokti, kas iš tiesų yra daroma ir vyksta valstybei, vykdant tokią politiką. Suprantama, keliant tokius klausimus, neturi likti vietos jokioms dviprasmybėms. Lietuva privalo sąžiningai vykdyti tarptautines Rusijai įvestas sankcijas ir nutraukti su ja verslo ryšius. Ši principinė nuostata neturi kelti jokių abejonių ir diskusijų, kaip jų nėra dėl Ukrainai teikiamos karinės ir humanitarinės paramos. Tačiau reikalingos dalykiško ir išsamaus valdančiųjų paaiškinimo tos netektys, kurių išvengė ne mažiau tvirtai ir net dosniau remiančios Ukrainą šalys. Turimi omenyje ne tik grynai iš „vertybinių“ paskatų padaryti šimtamilijoniniai, Lietuvos mastais kone astronominiai, valstybės ir verslo patirti finansiniai nuostoliai. Ne mažiau skaudūs ir pavojingi valstybės stabilumui ir ekonominiai bei socialiniai tokios užsienio politikos padariniai. Pabrėžtina, kad juos patiria ne tos politikos vykdytojai, bet vis augantis sluoksnis paprastų šalies piliečių, kurie lengva ranka verčiami Lietuvos valdžios be aiškiai įvardijamų tikslų pradedamų užsienio politikos karų patrankų mėsa ir aukomis. Šitaip gausinamos bedarbių gretos, o praradę pajamas ir skurstantys žmonės daromi savo valstybei abejingais piliečiais ar net jos priešais.
Milžiniška „vertybinės“ užsienio politikos kaina turi būti pagrįsta ir pateisinta. Tai įmanoma padaryti vieninteliu būdu – valdžia privalo racionaliai ir suprantamai paaiškinti visuomenei strateginius tokios politikos tikslus ir jos naudą bei prasmę, stiprinant Lietuvos nacionalinį saugumą, šalies tarptautinį autoritetą ir jos gyventojų gerovę bent jau vidutiniu, o dar geriau – ilguoju laikotarpiu. Būtini argumentuoti, dalykiški ir išsamūs paaiškinimai, kaip ir kuo bus kompensuoti užsienio politikos srityje priimtų grynai „vertybinių“ sprendimų sukelti praradimai ir nuostoliai. Tik konstruktyvūs ir įtikinami atsakymai į visus kylančius klausimus dėl Lietuvos užsienio politikos krypties ir rezultatų leistų paneigti vienintelę kol kas įmanomą daryti išvadą: „vertybinė“ valdančiųjų retorika yra tik ideologinė-propagandinė širma, kuria dangstantis ne tik smarkiai kenkiama šalies ekonomikai ir saugumui, bet metodiškai ir tikslingai naikinama pati Lietuvos valstybė.
Tokia užsienio politika turėtų sukelti diskusijų audrą visuomenėje, ypač akademiniuose ir politiniuose sluoksniuose. Jų ašis turėtų būti principinis klausimas: kurlink yra vedama ir į kokią egzistencinę prarają yra stumiama Lietuva? Bet jokių diskusijų nėra. Nepasitenkinimo murmesys, piktinimasis dėl vienų ar kitų netikėtumų ir akibrokštų – dar ne rimta analizė, kurios reikia, norint perprasti šios politikos esmę. Į visus nepatogius klausimus nuolatos atsakoma ideologine mantra, smarkiai dvelkiančia sovietmečiu: giname laisvę ir demokratiją visame pasaulyje – lygiai taip kadaise viso pasaulio proletariatas buvo gelbstimas nuo tarptautinio imperializmo grobuoniškų kėslų ir buvo vykdoma internacionalinė pareiga išlaisvinti jį iš buržuazijos jungo. Toks „revoliucinio“ kalbėjimo stiliaus ir frazeologijos panašumas – ne atsitiktinis ir ne paviršutiniškas. Pastaruoju metu šį Lietuvos užsienio politikos ideologinio pagrindimo ir visų veiksmų bei klaidų teisinimo arsenalą papildė bei sustiprino dar vienas argumentas – Rusija yra teroristinė ar terorizmą remianti valstybė, kurią būtina stabdyti bet kokia, galbūt net visos Lietuvos paaukojimo ir visiško sunaikinimo kaina. Šį argumentą verta aptarti išsamiau.
Dalios Grybauskaitės „geopolitinės doktrinos“ pasekmės
Pirmoji teroristine valstybe Rusiją pavadino D. Grybauskaitė 2014 m. rudenį, kai V. Putinas jau buvo užgrobęs ir aneksavęs Krymą, o Rytų Ukrainoje liepsnojo karas. Ši retorika daugeliui padarė įspūdį, nors jau tada kėlė mažiausiai porą klausimų. Pirmasis – koks galėtų būti tikras apibūdinimo „teroristinė valstybė“ turinys bei prasmė ir kuo jis iš esmės geresnis už jokių abejonių ir ginčų nekeliantį apibūdinimą, kad Rusija yra neoimperinė ir revanšistinė grobuonė, kuri vykdo svetimų žemių „susigrąžinimo“ programą ir pradėjo neapsakomai žiaurius karus, kurių sudėtine dalimi tapo siaubingi ir masiniai nusikaltimai net prieš civilius gyventojus? Antrasis – kam ir kokiu tikslu paleidžiama ši skambi, bet tuščia, nes nieko naujo nepasakanti, frazė? Be abejo, tokia retorika taikomasi į jautresnių šalies piliečių jausmus ir mėginama sukelti „kietumo“ ir kone transatlantinės lyderystės įspūdį. Tačiau ne mažau tikėtina, kad ji skirta pirmiausia Rusijos gyventojams. Ruošdamasi užpulti kitą šalį, kiekviena, net labiausiai diktatūrinė ir represyviausia valstybė turi įkvėpti savo piliečius karui, iš anksto pateisindama agresiją jų protuose ir širdyse. Tai – įprastas ir visuotinis karų istorijos dalykas. Jo negalėjo nežinoti buvusi šalies vadovė, savo pasisakymais žadindama aklą V. Putino valdinių neapykantą Lietuvai ir kurstydama jų revanšistines nuotaikas mūsų šalies atžvilgiu. Ar tai nereiškia, kad tokia retorika rusų visuomenėje buvo ruošiama moralinė ir psichologinė dirva karui su Lietuva? Tačiau ši griežtai antirusiška retorika netrukdė D. Grybauskaitei pataikauti A. Merkel – Lietuvos užsienio politika iš esmės buvo tik pasyvus plaukimas visiškai prorusiškos Vokietijos užsienio politikos farvateryje. Dabar jau aišku, kad tai galėjo baigtis dar viena istorine ir politine katastrofa, nuo kurios Lietuvą išgelbėjo tik didvyriškas ir netikėtai stiprus ukrainiečių pasipriešinimas. Tokiomis aplinkybėmis itin verta dėmesio Lietuvoje pasirodžiusi neįprasta knyga apie D. Grybauskaitės geopolitinę doktriną. Visuotinai žinoma, kad bet kurios tokio pobūdžio doktrinos pagrindas ir branduolys gali būti tik tam tikros idėjos apie geopolitinę pasaulio ir tarptautinio saugumo tvarką. Bet lietuvių autoriaus knygoje teigiama, kad D. Grybauskaitės geopolitinės doktrinos savitumą sudaro ne idėjos, bet kalbėjimo būdas ar stilius. Tapatinti geopolitinę doktriną tik su nediplomatišku ir provokuojančiu politikų ir valstybių vadovų kalbėjimu tarptautinėje arenoje nėra įprasta – tai veikiau kažkoks specifiškai lietuviškas atradimas ir pasaulinio (geo)politikos mokslo „naujas žodis“. Tad kyla klausimas: kodėl prireikė tokiam kalbėjimui pateisinti skirtos knygos?
Fasadinės teroristinę valstybę smerkiančios retorikos ir tikrų veiksmų, rūpinantis šalies nacionaliniu saugumu, priešybė dar ryškesnė ir akivaizdesnė vidaus reikalų srityje. Nors jau buvo užpulta Gruzija ir atplėštos jos žemės, išlaidos krašto gynybai buvo net mažinamos, o 2011 m. sustabdytas (o iš tiesų – panaikintas) visuotinis šaukimas į karinę tarnybą. Tuo pat metu pradėta nuosekliai vykdyti tai, ką, apibūdinant V. Putino ideologų žodynu, galima vadinti „švelniosios denacifikacijos“ programa. Istorinės ir laisvės kovų atminties perrašinėjimas bei trynimas, tautinės ir valstybinės jausenos bei savimonės slopinimas faktiškai buvo pakeltas į valstybinės politikos lygmenį. Kova su „fašizmui“ ir „nacionalsocializmui“ vis atviriau ir įžūliau prilyginamu vadinamuoju „gelminiu lietuviškumu“ mastais ir įkarščiu pranoko okupacinio režimo kovas su „lietuviškuoju buržuaziniu nacionalizmu“. Prireikė agresijos prieš Ukrainą sukelto sukrėtimo, kad pagaliau būtų pripažinta tai, kas buvo akivaizdu kiekvienam Rusijos vykdomo informacinio karo stebėtojui: nepastebimai ir be jokių kliūčių Lietuvoje paskleistas pasakojimas apie XX a. vidurio lietuvių kovas prieš SSRS ir Vokietijos okupantus keistai sutampa su dar 2008 m. Rusijoje įsteigto „Istorinės atminties fondo“ bei 2009 m. prezidento D. Medvedevo sudarytos „Komisijos kovai su mėginimais klastoti istoriją, pažeidžiant Rusijos interesus“, pagrindine ideologine nuostata, jog bet koks pasipriešinimas sovietiniam komunizmui savaime turi būti laikomas „fašizmo“ ar „nacizmo“ apraiška. Begalinis ukrainiečių pasiaukojimas didvyriškai ginant tėvynę, dar kartą paliudijo mėginamą paneigti tiesą, kad gelminis ir tvirtas patriotizmas yra visiškai būtina ir niekuo nepakeičiama tokio pasipriešinimo sąlyga bei pagrindas išlikti šaliai. Istorinė atmintis, brandi tautinė ir valstybinė sąmonė yra kertiniai patriotizmo atraminiai stulpai. Bet skambant kalboms apie Rusijos iš tiesų keliamą grėsmę Lietuvai, kažkodėl yra vykdoma jau ilgiau kaip dešimtmetį trunkanti kryptinga programa ir net po karo pamokų delsiama nutraukti visuomenės ištautinimo ir išvalstybinimo, taigi minėtų atraminių stulpų griovimo kampaniją. Ją stebint, savaime kyla klausimas, ar sąmoningai ištautinama ir išvalstybinama šalies visuomenė nebuvo ruošiama tyliai ir be pasipriešinimo susitaikyti su tykančio agresoriaus anksčiau ar vėliau ketinamos vėl okupuoti ir aneksuoti valstybės laidotuvėmis?
Šios verčiančios susimąstyti tendencijos vaizdą pratęsia ir papildo ne mažiau iškalbingos praktinės detalės. Skambant pažadams didvyriškai stabdyti teroristinę Rusiją, kažkodėl net ūkio pakilimo laikotarpiais ir gaunant ES finansinę paramą, niekaip nemažėja ekonominė ir socialinė atskirtis bei skurdas, gausiai vejantys iš Lietuvos daugybę galimų šalies gynėjų. Dešimtmečius teisingai kartojama Vakarų partneriams, kad energetiniai ištekliai yra galingas ir pavojingas Rusijos geopolitinis ginklas, o tiesiami dujotiekiai į Vokietiją neišvengiamai taps spaudimo ir šantažo įrankiais. Tačiau per tuos pačius dešimtmečius taip ir nebuvo pastatytas elektros tiltas į Lenkiją ir tik dabar lyg ir pasiruošta atsijungti nuo SSRS laikais egzistavusios bendros energetinės sistemos. Lygiai taip pat rūpestis rusiškų dujų perpardavinėtojų Lietuvoje pelnais sutrukdė plėtoti ir nuosekliai vykdyti strateginius valstybės ekonominius ir saugumo interesus atitinkančią energetinę politiką. Ji būtų leidusi atjunkyti šalį nuo rusiškų dujų adatos ir išvengti didžiausio ES elektros kainų šuolio, galinčio sukelti nevaldomą socialinį sprogimą, lyg tyčia augant geopolitinei sumaiščiai ir pačiame siaučiančio karo įkarštyje. Taip pat sunku nepastebėti akivaizdaus atotrūkio tarp žodžių ir darbų Lietuvos karinio saugumo ir pasirengimo šalies gynybai srityje. Žodiniai karai su Rusija niekaip nepadėjo priartinti kokybinio lūžio šioje srityje. Tiesa, kad įsigyjama vis daugiau šiuolaikiškos ginkluotės, bet karas Ukrainoje privertė pagaliau prabilti ir apie čia išryškėjusius trūkumus bei spragas. Padėtis su slėptuvėmis civiliams keltų tik šypseną, jeigu nebūtų tokia grėsminga. Savigyra dėl neva iškovotų NATO gynybos planų Baltijos šalims nepakeičia fakto, kad taip ir nepavyko Lietuvoje įkurdinti sąjungininkų karinio kontingento, kuris būtų ne simbolinis atgrasymo veiksnys, bet agresijos atveju gebėtų veikti kaip rimtas mūsų kariuomenės pagalbininkas. Aiškėja ir tai, jog pasiekti, kad toks kontingentas atsirastų, – nelengvas ir nežinia kada išsprendžiamas uždavinys. Bet tai reiškia viena: kovinga antirusiška retorika buvo ir tebėra tuščiakalbystė ir pigus propagandinis prasimanymas, nes ji iš esmės buvo paremta ne esminiais poslinkiais, stiprinant šalies saugumą, ir smarkiai išaugusia šalies karine galia, bet tik patikinimais, jog Lietuva gali kliautis penktuoju NATO sutarties straipsniu. Tačiau karas Ukrainoje atskleidė, kad šio straipsnio jėgą ir vertę galima patikrinti tik praktiškai. O tai savo ruožtu reiškia, kad įvykus šiam karui, galutinai tapo ir visiems laikams liks paslaptimi, ar šis straipsnis iš tiesų darė poveikį Rusijai bent kaip moralinis ir psichologinis nepaliaujamai erzinamą teroristinę valstybę stabdantis veiksnys, ar tos valstybės akiratyje savarankiškai apsiginti nepasirengusi ir negalinti Lietuva nuolatos buvo kaip būsimas taikinys, bet dėl įvairių priežasčių pirmąja auka paprasčiausiai buvo pasirinkta kita šalis.
Deklaratyvus Seimo pareiškimas
Bet, kaip ir buvo galima laukti, LR Seimas Rusiją pripažino terorizmą remiančia ir vykdančia valstybe. Pasielgė „vertybiškai“, kaip jau įprasta, – priimtas sprendimas, tikintis, kad kitos šalys paskubės sekti įkvepiančiu drąsiųjų ir ryžtingųjų lietuvių pavyzdžiu. Bet jos, ypač didžiosios Vakarų valstybės, vis delsia ir niekur neskuba. Tad greičiausiai bus jau pažįstamu būdu apkaltintos kinkadrebyste. Bet vargu, ar bus susimąstyta ir juo labiau atvirai prabilta apie tokios „kinkadrebystės“ tikrąsias priežastis. Juk besižavinti Seimo narių drąsa bei ryžtu visuomenės dalis turbūt gerokai sutriktų ir nemaloniai nustebtų sužinojusi, kad terorizmu apkaltintoms šalims taikomos sankcijos yra ypatingos. Nepakanka įvesti sankcijas tik teroristine paskelbtai valstybei. Jos turi būti skiriamos visoms su ta valstybe ryšius palaikančioms trečiosioms šalims. Daug ekonomiškai stiprių pasaulio valstybių yra svarbios Vakarų šalių prekybinės partnerės. Bet jos skelbiasi esančios neutralios vykstančio karo atžvilgiu. Žinant karo priežastis ir Rusijos vykdomus žiaurumus, tokios nuostatos niekaip negalima laikyti moralia. Bet kol Rusija oficialiai nepripažįstama teroristine valstybe, galima palaikyti ekonominius ryšius su trečiosiomis, taip pat prekiaujančiomis su ja šalimis. Taigi norint, kad pripažinimas nebūtų tuščias oro virpinimas ir paprasčiausias šūkaliojimas, tektų pareikalauti tų šalių taip pat nutraukti ryšius su Rusija, o neįvykdžius šio reikalavimo – įvesti sankcijas ir joms. Retorinis klausimas, kuris, atrodo, nekyla Lietuvos valdantiesiems: ar gali leisti sau prabangą nutraukti prekybinius ryšius su didele pasaulio dalimi Vakarų šalys, kurios jau dabar dėl Rusijai taikomų sankcijų priartėjo prie ekonominio išsekimo ar net žlugimo slenksčio? Tiesa, kad Vakarai vis dar yra didžiausia ūkinė, o JAV – neprilygstama karinė pasaulio galybės. Tačiau panašu, kad tuo aklai įtikėjusiems provincialiems ir serviliškiems Lietuvos užsienio politikos architektams trūksta intelektualinės vaizduotės ir drąsos žvelgti plačiau ir giliau. Tai padarę, suprastų, kad šiandieninė Vakarų galia nėra ta pati, kokia buvo anksčiau. Ji menksta ir yra tik šešėlis to pranašumo, kurį Vakarai turėjo prieš likusį pasaulį nuo XIX a. vidurio iki XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos – laikotarpiu, kuris bus laikomas jų didžiausios galybės ir klestėjimo viršūne. Jeigu tai būtų suprasta, užuot priėmęs „vertybišką“, bet skambantį kaip tuščias puodas pareiškimą dėl Rusijos kaip teroristinės valstybės, Seimas galėjo apsvarstyti ne tokią įspūdingą, bet tikrai paveikesnę priemonę atšaldyti V. Putino klikos agresyvų įkarštį ir sukurti jai realų politinį spaudimą. Ta priemonė – laikinai uždrausti Rusijos piliečiams atvykti į Lietuvą. Ją pritaikyti trukdo gajus ir Lietuvoje plačiai skleidžiamas stereotipas, kad karo Ukrainoje kaltininkas yra agresyvusis Rusijos diktatorius, o paprasti šios valstybės gyventojai ne tik yra niekuo dėti, bet gal net turi būti laikomi jo įkaitais ir aukomis. Išdrįsus sulaužyti šį stereotipą ir pritaikyti tokią priemonę, tikrai būtų nemenkas psichinis, moralinis ir politinis terapinis poveikis. Tie niekuo dėti piliečiai palyginti švelnia ir neskausmingu forma būtų įvesti į karo realybę, nuo kurios pabėgti jiems iki šiol ypač padeda malonios turistinės išvykos į ramias ir gražias Vakarų šalis. Jas praradę, vieni jų pasipiktintų ir prablaivėtų bent tiek, kad suprastų, jog jų šalis kariauja. Kitiems galbūt kiltų iki šiol nepažįstamas kaltės ir atsakomybės jausmas. Bet kuriuo atveju Rusijoje gerokai padaugėtų žmonių, dėl skirtingų motyvų norinčių taikos ir sutartinai reikalaujančių V. Putino kuo greičiau baigti karą. Taip turėtų atrodyti tikra, o ne deklaratyvi ir savireklaminė parama Ukrainai. Žinoma, tokių priemonių galima sugalvoti ir daugiau.
Globalios demokratijos ideologija – demoniškos Lietuvos užsienio politikos varomoji jėga
Demoniškas šėlsmas Lietuvos užsienio politikoje tęsiasi. Neišvengiamai tenka aptarti klausimą, kas yra jo varomosios jėgos. Be abejo, jį skatina visais laikais įprasti politinių veikėjų motyvai, lemiantys iracionalius sprendimus. Demokratinių vertybių sklaida – pelningas, jokių ypatingų intelektinių gebėjimų bei pastangų nereikalaujantis dalykas ir pastovus asmeninių pajamų bei gerovės šaltinis. Globalūs projektai atveria ir svaiginančias politinės ar visuomeninės karjeros perspektyvas, dėl kurių ryžtamasi ir darosi nesunku aukoti net gyvybiškai svarbius savo šalies nacionalinius interesus. Pagaliau, tikėtini ir privataus verslo interesai. Visuomenė turėjo pagrindą manyti, kad konfliktas su Baltarusija galėjo būti puikus būdas nustekenti ir pusvelčiui privatizuoti dar išlikusį valstybės turtą – Lietuvos geležinkelius ir Klaipėdos jūrų uostą. O valstybei brangiai kainuojantis konfliktas su Kinija iš principo galėjo reikšti Taivano investicijas ir bendradarbiavimo projektus su karščiausiems jo rėmėjams svarbiomis, tai yra jų netiesiogiai valdomomis arba su jais kitaip susijusiomis verslo įmonėmis. Būtent tokios prielaidos ir spėjimai sklando šalies visuomenėje. Tai galima vadinti sąmokslo teorijomis. Bet jos turi teisę egzistuoti, nes gelminis tokių teorijų šaltinis yra neskaidrūs ir nesuprantami valdančiųjų sprendimai, apie kuriuos visuomenė žino tik tiek, kad jie yra vertybiniai.
Subjektyvūs politikos veikėjų motyvai, be abejo, daro įtaką jų priimamiems sprendimams. Vis dėlto aiškinti politinius procesus, remiantis vien tokiais motyvais, yra ne tik paviršutiniška, bet ir iš principo neleistina. Tai pasakytina ir apie Lietuvos „vertybinę“ užsienio politiką. Jai būdingo iš tiesų demoniškai valstybę griaunančio šėlsmo neįmanoma paaiškinti tik jos kūrėjų aistromis, troškimais ar privačiais interesai. Šiam iš pažiūros iracionaliam ir chaotiškam šėlsmui būdingi kai kurie gana racionalūs bruožai – stebinantis jo herojų pastovumas, kryptingumas, sprendimų ir veiksmų tvarkingumas ir galimybė juos numatyti. Tai reiškia, kad jų vykdoma „vertybinė“ politika turi kur kas gilesnį ir tvirtesnį pagrindą, slypintį už išorinio chaoso širmos. Tas pagrindas gali būti tik ideologinis. Tad norint pamatyti ir suprasti, koks politinis turinys ir kokie tikslai iš tiesų glūdi už abstrakčios „vertybinės“ frazeologijos, paprasčiausiai reikia rekonstruoti ir atpažinti tą pagrindą. Tai įmanoma padaryti, atidžiau paanalizavus konkretų „vertybinės“ užsienio politikos įvykį – baltarusių sukilimo prieš A. Lukašenką aplinkybes, tarptautinį kontekstą ir šio sukilimo rezultatą.
Kaip minėta, lietuviškieji šio sukilimo skatintojai ir rėmėjai negalėjo nežinoti, kad didžiausi jo entuziastai ir pagrindiniai vedliai buvo karšti „rusų pasaulio“ šalininkai. Lygiai taip pat jie negalėjo nesuprasti, kad A. Lukašenka, prireikus padedamas V. Putino, paskandins sukilimą kraujo upėse. Taigi puikiai suprasdami, kad laimėti nėra galimybių, jie vis dėlto ciniškai stūmė pavargusius nuo įkyrėjusio diktatoriaus, bet politiškai naivius baltarusių protestuotojus į režimo skerdyklą. Daugelis šių atsidūrė kalėjimuose, liko žiauriai suluošinti visam gyvenimui ar net užmokėjo už parodytą pilietinę drąsą gyvybe. Taigi atrodytų, kad buvo įvykdyta banali, iš anksto pasmerkta žlugti avantiūra. Vis dėlto atidesnis žvilgsnis į tarptautinį šio sukilimo kontekstą išsklaido tokį pirminį įspūdį. Mat iš įtakingų, nors ne paties aukščiausio rango, Vakarų Europos politikų lūpų išsprūdo raginimai politinę krizę Baltarusijoje spręsti, pasitelkiant į pagalbą ne ką kitą, o V. Putiną, ir derantis su juo bei jam tarpininkaujant. Tokių raginimų fone naujai pasirodė ir įgijo prasmę dešimtmečius Vakarų viešojoje erdvėje egzistavusi, bet kažkodėl neatkreipusi daugiau dėmesio ir nesukėlusi gilesnių diskusijų keistenybė. A. Lukašenka nuolatos vadintas paskutiniuoju Europos diktatoriumi. Jis tikrai diktatorius. Bet kodėl paskutinis ir, kaip leidžiama numanyti, vienintelis diktatorius? Kodėl ištisus dešimtmečius atkakliai nebuvo pastebimas ir minimas kitas, nepalyginti didesnės ir pavojingesnės valstybės diktatorius, palyginti su kuriuo kolegos baltarusio galimybės pakenkti Vakarų demokratijoms atrodo tiesiog vaikiškos? Maža to, šis diktatorius kariavo bei grobė svetimas žemes ir darė nusikaltimus užsienio valstybėse nebaudžiamai galabindamas jose besislapstančius savo politinius priešus. Ir vis dėlto jis buvo laikomas rimtu partneriu ir kandidatu tapti taikos bei demokratijos Baltarusijoje garantu. Keista, kad atvirai stoję A. Lukašenkos priešininkų pusėn Lietuvos užsienio politikos formuotojai nepastebėjo šio akis badančio paradokso arba nekreipė į jį dėmesio. Vien paviršutiniškai pagalvojus, ką jis reiškia, neišvengiamai turėjo kilti esminis ir lemiamai svarbus klausimas: koks yra tikrasis Baltarusijoje keliamos „revoliucijos“ tikslas? O apie tai susimąsčius, būtų akimirksniu paaiškėję, kad tas tikslas nėra ir negali būti šalies demokratizavimas. Jis buvo paprasčiausiai neįgyvendinamas esamomis sąlygomis, todėl iliuzinis ir net utopinis. Demokratijos šūkiai galėjo būti tik visai kito siekiamo tikslo priedanga. Tas tikslas galėjo būti tik baltarusių nacionalinės valstybės likvidavimas ją formaliai panaikinant arba išsaugant tuščius butaforinio valstybingumo ženklus. Kitas reikalingas atsakymo klausimas: ar lietuviai Baltarusijos valstybingumo griovėjai iš tiesų tikėjo nešantys tai šaliai laisvę bei demokratiją, tapę saviapgaulės aukomis bei pakliuvę į savo pačių susikurtų iliuzijų spąstus, ar vis dėlto jie aiškiai suprato, vykdantys ne Lietuvoje sumanytą ideologinį ir politinį projektą, bet vis tiek klusniai dalyvavo tragiškai pasibaigusioje, vien Rusijai geopolitiškai naudingoje „revoliucinėje“ avantiūroje? Vargu, ar jie kada nors pasakys tiesą. Bet ją išsiaiškinti būtina. Net riboto Baltarusijos valstybingumo išsaugojimas buvo gyvybiškai svarbus Lietuvos nacionalinis interesas. Tad padėję jį sunaikinti, mūsų šalies politikai kartu aiškiai atskleidė savo vertybių hierarchiją, parodydami, kad Baltarusijos demokratizavimo miražas jiems yra didesnė vertybė negu Lietuvos valstybė ir jos saugumas bei išlikimas.
Ar valdančiųjų vertybinis apsisprendimas demokratijos, o ne savo valstybės naudai laikytinas tik atsitiktine ir apmaudžia klaida? Ar vis dėlto jis atspindi esminį ir neatšaukiamą pasirinkimą, įkūnijant giliausią Lietuvos „vertybinės“ užsienio politikos esmę? Ar tikrai demokratijos sklaida Rytuose ir visame pasaulyje, o ne rūpinimasis savo valstybe ir jos išsaugojimu tapo svarbiausiu šios politikos tikslu? Vienareikšmiškai ir visam laikui išspręsti šį galvosūkį įmanoma, tik apsipratus ir susitaikius su akivaizdžiu, bet iš pradžių trikdančiu ir beveik neįtikėtinu dalyku. Baltarusijos opozicija buvo remiama, aiškiai suprantant, kad bus ne tik sunaikinta „demokratizuojama“ valstybė, galutinai pastūmėjus ją į diktatūrinės Rusijos glėbį, bet tokia pagalba radikaliai pablogins Lietuvos saugumo būklę, sukeldama jai virtinę anksčiau neegzistavusių grėsmių. Šis pamatinis dalykas taip pat yra raktas, leidžiantis įminti tokios „vertybinės“ užsienio politikos prigimties ir savitumo paslaptį. Deklaruojama, kad tą politiką grindžianti ir įkvepianti pamatinė vertybė yra demokratija. Tačiau minėtas dalykas liudija, kad tai nėra liberali demokratija. Ji visada buvo skiriamasis būtent modernių nacionalinių valstybių politinės santvarkos bruožas. Pačios nacionalinės valstybės savo ruožtu buvo laikomos absoliučiai būtina liberalios demokratijos egzistavimo ir klestėjimo sąlyga. Lietuvos užsienio politikos kelrodė žvaigždė yra visai kitas – globalios demokratijos idealas. Globali demokratija, arba „demokratija be tautų“, kaip ją taikliai yra apibūdinęs iškilus prancūzų politinis mąstytojas P. Manent, grindžiama kertine ideologine nuostata, kad politiškai susitelkusios tautos ir jų sukurtos nacionalinės valstybės privalo išnykti kaip beprasmiškos ir žalingos praeities atgyvenos. Nieko naujo – toks teiginys buvo ir vienas svarbiausių SSRS ideologinės doktrinos elementų. XX a. antroje pusėje, kai sovietinė marksistinio komunizmo vizija buvo diskredituota ir patyrė moralinį bankrotą, ją ėmė išstumti globalios demokratijos vizija. Kova už tokios demokratijos įgyvendinimą ilgainiui tapo kovos už komunizmą visame pasaulyje pakaitalu ir galiausiai peraugo į kilusią demokratinės globalizacijos revoliucijos bangą. Maža ir netikslu būtų pasakyti, kad būtent aktyvus įsitraukimas į šią revoliuciją, pavadintas demokratinių vertybių sklaida, tapo pagrindiniu dabartinės Lietuvos užsienio politikos uždaviniu. Iš tikrųjų toji sklaida paversta kone pasauline istorine Lietuvos valstybės misija. Ją vykdantys valdantieji taip įsijautė į globalistinės demokratizacijos revoliucijos avangardo ir vėliavnešių vaidmenį, kad dėl jos pamynė ne tik Lietuvos saugumo ir gerovės interesus, bet pradeda kelti egzistencinę grėsmę pačiai lietuvių tautai ir valstybei.
Ukrainos pergalė – geopolitinių permainų laidas
Lietuvos geopolitinė ir saugumo būklė darosi pernelyg grėsminga, kad užuot ją dalykiškai analizavus filosofiniu ir politologiniu požiūriu, būtų galima apie ją kalbėti tik nuvalkiotomis propagandinėmis ideologinėmis klišėmis. Apie tai, kas vyksta Vidurio ir Rytų Europoje, laikas kalbėti iš esmės ir pirmiausia aiškiai įvardijant grėsmingus demokratinių vertybių sklaidos geopolitinius ir saugumo padarinius šio regiono šalims. Ant globalistinės demokratinės revoliucijos aukuro paaukotas ne tik Baltarusijos valstybingumas. Ukraina yra dar ryškesnis pavyzdys, kaip skleidžiama ir įtvirtinama globalios demokratijos ideologija pagrįsta tarptautinė tvarka ir kokiais būdais iš tikrųjų kuriamas šią ideologinę viziją turintis visiškai įgyvendinti naujasis pasaulis. Anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai klausimas, kodėl mėgstančios kalbėti apie laisvės ir demokratijos vertybes Vakarų šalys ištisus dešimtmečius rėmė autokratinę Rusiją ir dosniai finansavo jos karo mašiną, taps rimtų ir sąžiningų tyrimų tema. Čia užtenka pasakyti, kad iki šiol vyraujantys vykdytos politikos aiškinimai tų šalių politikos ir verslo sluoksnių godumu, korumpuotumu, trumparegiškumu ir naivumu yra tokie seklūs ir banalūs, jog stebina ir kelia šypseną savo paviršutiniškumu ir, pagaliau, naivumu.
Būtina tiesiai ir be užuolankų klausti: ką iš tiesų reiškia ilgametė Vakarų šalių nuolaidžiavimo agresyviam Rusijos revanšizmui politika, o ypač didžiųjų ES valstybių nuo pat 2015 m. daromas spaudimas Ukrainai vykdyti pražūtingus Minsko susitarimus? Kas tai yra, jei ne sąmoningos ir atkaklios pastangos sunaikinti nacionalinę ukrainiečių tautos valstybę? Jeigu Ukraina būtų įvykdžiusi jai keltus reikalavimus, ji būtų tapusi padalyta ir „federalizuota“ teritorija su jai paliktais butaforinio valstybingumo atributais ir paversta savotišku ES ir Rusijos kondominiumu. Trijų didžiausių ES šalių vadovų apsilankymo Kijeve tikrasis tikslas buvo įtikinti Ukrainos vadovybę kapituliuoti ir patenkinti V. Putino teritorinius apetitus. Tik iškiliesiems svečiams sumaniai parodyti nusiaubtos Bučios vaizdai privertė juos laikinai atsisakyti savo planų. Laikinai – nes jie tik atidėti iki geresnių laikų. Tie laikai savo ruožtu artinami nuosekliai ir smarkiai mažinant Ukrainai teikiamą pagalbą ir tikintis sulaukti dienos, kai karo išsekintą šalį bus galima pasodinti prie derybų dėl paliaubų su Rusija stalo. Didžiulis kontrastas tarp ES senbuvių atviro vengimo rimčiau padėti Ukrainai ir naujųjų Sąjungos narių teikiamos visos įmanomos paramos verčia daryti itin nemalonią išvadą: panašu, kad globalios demokratijos vertybių sklaida į Rytus iš tikrųjų virsta procesu, kuriam vykstant, visa nuo Berlyno ir Paryžiaus iki Maskvos besidriekianti geografinė ir geopolitinė erdvė mėginama „išvalyti“ nuo „atgyvenusių“ nacionalinių valstybių. Tokia išvada ar bent jau labai tikėtina prielaida kelia keistą ir nemalonų deja vu jausmą – susidaro įspūdis, kad ketinama ir mėginama atkurti geopolitinę konfigūraciją, egzistavusią iki Pirmojo pasaulinio karo, kai tarp didžiųjų Vakarų Europos šalių ir Rusijos imperijos nebuvo jokių „besimaišančių po kojomis“ nacionalinių valstybių, trukdančių galiūnėms gražiai susitarti ir sklandžiai dalytis įtakos sritimis. Šis įspūdis tik stiprėja prisiminus, kad Antrojo pasaulinio karo išvakarėse didžiųjų valstybių sostinėse taip pat sklandė nuovargio ir susierzinimo nuotaikos dėl „pretenzingo ir įžūlaus“ savo nacionalinius interesus mėginusių ginti bei apskritai išlikti totalitarinių grobuonių viena po kitos praryjamų mažesniųjų šalių elgesio. Kaip žinoma, Molotovo–Ribbentropo paktu jos buvo „pastatytos į vietą“ ir kurį laiką jų „neteisėtas“ ir „nepatogus“ egzistavimas niekam nebetrukdė. Tai, ką patiria iš tiesų Rusijos prarytos Baltarusijos gyventojai, ir juo labiau tai, ką tektų patirti užgrobtose (ir jau dabar patiria) pradėtose „denacifikuoti“ Ukrainos žemėse likusiems ukrainiečiams, atrodo, nedaug kam rūpi.
Demokratija yra nacionali
Liberali demokratija yra nacionali, tai yra tam tikrose valstybėse įvietinta ir jų piliečių „čia ir dabar“ įgyvendinama politinės savivaldos forma. Tuo tarpu globali demokratija yra ne tik atsaistyta nuo kokių nors tautų ir nacionalinių valstybių, bet yra išvietinta ir nulaikinta. Jos kūrimas yra nuolatinis ir nepabaigiamas revoliucinis pasaulio „demokratizavimas“, kurio galutinio ir iš principo nepasiekiamo tikslo atžvilgiu tautų ir valstybių likimas neturi jokios reikšmės. Todėl jos gali būti „laikinai“ aukojamos dėl būsimo demokratinio pasaulio ateities. Lietuvos valdantieji neatsitiktinai veikia kaip šios revoliucijos karščiausi entuziastai, pretenduojantys į jos vedlių vaidmenį ir net vainojantys Lietuvos sąjungininkus už tariamą nerangumą, lėtumą ir neryžtingumą. Taip galėjo įvykti todėl, kad jie jau seniai yra pasukę ir žengia revoliuciniu demokratinės globalizacijos keliu. Lietuva yra pirmoji ir turbūt kol kas vienintelė Europos ir net pasaulio šalis, globalios demokratijos idealą iškėlusi į valstybės oficialaus ideologinio mokymo rangą. 2012 m. LR Seimo patvirtinta Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ yra atvirai grindžiama vadinamąja globalios Lietuvos ideologija. Šio dokumento reikšmė ir padariniai iš esmės yra ne tik nesuprasti ir neapmąstyti, bet ir nesuvokti. Juo faktiškai buvo panaikinta 1990 m. kovo 11 dieną atgimusi Lietuvos Respublika, kuri buvo atkurta kaip nacionalinė demokratinė lietuvių tautos valstybė. Ją atkuriant, buvo puikiai suprantama ir aiškiai teigiama, kad svarbiausia tos valstybės paskirtis ir jos atkūrimą bei egzistavimą pateisinantis ir įprasminantis tikslas yra užtikrinti lietuvių tautos saugumą ir išlikimą savo žemėje per amžius. Seimo patvirtintoje strategijoje šios Lietuvos Respublikos ir jos egzistencinės prasmės sampratos buvo atsisakyta. Šitaip iš esmės ir slapta forma politiniu ir teisiniu požiūriu buvo panaikinta pati valstybė. Lietuvos valstybė dokumente apskritai nėra minima, nėra net paties žodžio „valstybė“. Todėl nuosekliai iki šiol svarbiausiu laikytas uždavinys stiprinti ir išsaugoti Lietuvos valstybę buvo pakeisti tikslu kurti globalią ir atvirą Lietuvą, sąmoningai neapibrėžiant nei jos nacionalinio ir kultūrinio tapatumo, nei geografinių bei erdvėlaikinių ribų. Strategijoje nėra nė menkiausios nuorodos į formaliai dar veikiančios LR Konstitucijos preambulėje įvardytą principą, kad lietuvių tauta yra kolektyvinis valstybę steigiantis subjektas ir jos suverenas. Neminimas net jos vardas. Dokumentas grindžiamas principine nuostata, kad pats lietuvių tautos kaip savitos etnokultūrinės ir kalbinės bendrijos egzistavimas, lygiai kaip ir siekis išsaugoti bei puoselėti tautinį tapatumą, yra beprasmis. Kuo greičiau atsisakyti tariamai atgyvenusio ir neaktualaus tautinio tapatumo ir išnykti vardan neapibrėžtų ir neįvardijamų „ateities galimybių“ – tokia yra šiame dokumente brėžiama pagrindinė „strateginė“ Lietuvos raidos kryptis ir galutinis tikslas.
Strategija jokiu būdu nėra tik formaliai patvirtinta ir tuojau pat nugrūsta į stalčių ideologinės ir politinės Lietuvos raidos bei ateities koncepcija. Ji yra iš tiesų įgyvendinama ir sparčiai keičia visas Lietuvos gyvenimo sritis. Šalies „vertybinė“ užsienio politika yra grindžiama šia strategija. Iš esmės ji gali būti laikoma ideologiškai nuosekliu, iš tiesų „vertybišku“, tai yra fanatiškai aklu, bandymu bet kuria kaina įgyvendinti strategiją įkvėpusį ir grindžiantį globalios demokratijos idealą. Net Lietuvos žlugdymo bei galimo pražudymo kaina. Tad dėsninga, kad iš strategijos kylanti ir jos ideologiškai lemiama, į viso pasaulio demokratizavimą orientuota Lietuvos „vertybinė“ užsienio politika yra visiškai atsaistyta nuo gyvybinių Lietuvos nacionalinių interesų. Jie nuosekliai aukojami dėl globalios demokratijos, kurioje lietuvių tauta ir valstybė neturi jokios ateities ir vietos. Nustatydami ir vykdydami šią politiką, valdantieji rodo beatodairišką ryžtą kovoti už globalistinę demokratiją iki paskutinio lietuvio ir paversti Lietuvą pasaulinės demokratinės revoliucijos liepsnų išdeginta dykyne. Jie gali šitaip elgtis ir beatodairiškai rizikuoti dėl lengvai suprantamos priežasties – jų vertybių sąraše nėra tokios vertybės kaip Lietuva. Šios politikos architektų sąmonėje ir vaizduotėje čia ir dabar esanti Lietuva – lietuvių tauta ir valstybė – tiesiog neegzistuoja. Jų vietą užima globaliai sudemokratinto pasaulio ir jame ištirpusios globalios Lietuvos miražai. Stebint valdančiųjų ideologinį fanatizmą ir „revoliucinį“ įkarštį vaikantis šių miražų, nematyti jokių požymių, kad jie patys kada nors įstengtų sustoti. Naivu tikėtis, kad būdami ideologiškai užprogramuoti savanoriškai sunaikinti net savo pačių valstybę, „vertybinės“ užsienio politikos adeptai kada nors pajustų atsakomybę ar juo labiau politinę ir sąžinės kaltę dėl kokių nors klaidingų ir žalingų savo sprendimų. Todėl juos būtina stabdyti, kol nevėlu. Asmuo, tituluojamas šalies užsienio reikalų ministru, dėl akivaizdžių priežasčių nėra ir iš principo negali būti šios politikos kūrėjas. Todėl pirmas žingsnis, stabdant vykstančią ideologinę beprotybę, turėtų būti pastangos kuo greičiau atsikratyti Lietuvos užsienio politikoje siaučiančių vertybinio demonizmo šmėklų. Jos turi konkrečių asmenų veidus, kuriuos derėtų iškviesti iš užkulisių į viešumą, kad juos pagaliau galėtų išvysti visi šalies žmonės. Demokratine besiskelbiančios valstybės piliečiai turi besąlygišką ir neatimamą teisę pažinti „rusiškos ruletės“ užsienio politikoje kūrėjus ir dirigentus, pasisavinusius galias beatodairiškai žaisti Lietuvos likimu.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.