Absoliuti dauguma migrantų yra iš Irako, nors pastaruoju metu daugėja afrikiečių iš Gambijos, Gvinėjos, Maroko, Egipto, Somalio ir kitur, taip pat ir kitų Azijos šalių. Irakiečiais dažniausiai prisistato asmenys be jokių dokumentų. Koks jų tikslas, ko jie nori? Ne pasilikti Lietuvoje, o per Lietuvą, kaip ES šalį, traukti toliau į išsvajotas gerovės šalis, kaip Vokietija ar Švedija. Būtent dėl šio reikalavimo kilo ir riaušės Pabradėje – nelegalai yra nepatenkinti, kad tenka būti Lietuvoje. Jiems pažadėta Švedija.
Kaip šie žmonės pasiekia Lietuvą, kurios dėl akivaizdžių geografinių priežasčių negalėjo pasiekti anksčiau? Baltarusijos režimas pats kviečia juos vykti į Baltarusiją ir suteikia visą pagalbą pasiekti Lietuvos sieną, kurią, kaip žinia, paprasta kirsti. Iš esmės tą patį atskirais laikotarpiais darė Turkija – vežė migrantus autobusais prie Graikijos ir Bulgarijos sienų. Diktatoriai mokosi vienas iš kito.
Baltarusija per daug ir neslepia, kad toks dirbtinai sukurtas migrantų antplūdis yra politinė akcija prieš Lietuvą ir ES už jos kišimąsi į Baltarusijos vidaus procesus. Toks, grubiai tariant, paauklėjimas. Lietuvos pasieniečiai net užfiksavo, kaip Baltarusijos pareigūnai maskuoja migrantų pėdsakus, palydi juos į Lietuvos teritoriją. Kartu, beje, 70 proc. suaktyvėjo ir kontrabandos gabenimas į Lietuvą.
Lietuva pirmosiomis naujo reiškinio savaitėmis rūpinosi, kur padėti ir kaip pasirūpinti visais prieglobsčio prašytojais, o ne kaip nutraukti jų srautą. Natūralu, jog trūko logistinių pajėgumų šiais žmonėmis pasirūpinti. Tačiau principinis klausimas, kaip apskritai nutraukti šį reiškinį, sprendžiasi lėčiau. Pasitelktos didesnės pajėgos saugoti sienai, tačiau ją pasiekę žmonės iš trečiojo pasaulio šalių prašosi prieglobsčio ir jį gauna, nėra apgręžiami grįžti į Baltarusiją.
Kadangi Lietuvos-Baltarusijos siena kartu yra ir ES bei Šengeno erdvės išorinė siena, jos apsauga bent teoriškai yra visos Europos Sąjungos rūpestis. Tokius rūpesčius ES intensyviai sprendė praėjusio dešimtmečio viduryje, kai senosios ES šalys susidūrė su migrantų antplūdžiu per Viduržemio jūrą. Tada sukurta agentūra FRONTEX, turinti vieningai ES lygiu užtikrinti ES išorinių sienų apsaugą. Tačiau jos veikla, kaip ir apskritai pats sienų apsaugos klausimas, tapo vertybinės diskusijos apie sienas ir atvirumą įkaitu. Vienos šalys ėmėsi saugoti savo ir kartu Šengeno erdvės sienas, kitos šalys, priešingai, metė pajėgumus migrantams priimti ir jais pasirūpinti. Konkreti FRONTEX pagalba Lietuvai kol kas miglota – ji atsiuntė 6 pareigūnus birželį ir žada dar 20 pareigūnų liepą, tačiau svarbiausia ne kiek darbuotojų čia bus, o kurios veiksmų krypties imsis jie ir Lietuva.
Ideologinė problema
Ideologinė problema dabar Lietuvoje reiškiasi visu gražumu. Galime vadinti ją kosmopolitizmo ir nacionalizmo ginču. Pagal pirmąjį, pareigos yra ne savo šaliai ir piliečiams, o visai žmonijai, tad jeigu kažkas nori tavo šalies pagalbos ir gerovės, turi ja ir dalintis.
Pagal antrąjį požiūrį, pareigos yra pirmiausiai savo šalies piliečiams, o visiems likusiems – tik pagal tarptautinę teisę ir su piliečiu pritarimu, nes bet kokia pagalba yra tavo piliečių sąskaita. Suprantama, antrasis požiūris yra teisingas, pirmasis remiasi iliuzija.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis teigia, kad pabėgėliai apgyvendinami tol, kol Lietuva suras būdą juos grąžinti atgal į kilmės šalis. Tai tarsi nuosaiki vidurio kelio pozicija – priimti, o vėliau grąžinti.
Europos patirtis rodo, kad tai retai pavyksta, o retos tą darančios šalys (Danija) susilaukia daug kritikos dėl savo tariamo nejautrumo. Migrantai į ES atvyksta su viltimi čia gyventi, leidžia į mokyklas vaikus, susilaukia naujų, o vėliau apeliuoja į savo lūkesčius ir čia kurtą ateitį. Tokį požiūrį iš esmės palaiko liberalų ar laisvės partijos atstovai, kaip Raskevičius ar Dobrovolska, skirtingais žodžiais pasakę, kad svarbiausia yra užtikrinti sąlygas visiems atvykstantiems.
Grėsmė
Masinė nelegali imigracija į Europą praėjusį dešimtmetį aiškiai parodė, kad taip į šalis patenka ir su teroristiniais tinklais susiję asmenys. Kaip neoficialiai sako saugumo tarnybų veteranai, įsileidęs 1000 musulmonų tarp jų būtinai turėsi ir teroristą. Lietuvos VSD jau seniau yra tyliai deportavusi ne vieną Artimųjų Rytų šalių pilietį, susijusį su Hezbollah ir kitomis organizacijomis. Britų ir kitų šalių tarnybos patvirtino, kad į ES šalis su migrantų srautais pateko ir ISIS šalininkai. ISIS nugalėta, bet islamiškasis terorizmas egzistavo iki ISIS ir egzistuos po jos. Polinkį į agresiją ir nepaklusnumą normoms imigrantai Pabradėje pademonstravo kone iš karto. Žiūrėti į migrantus, kaip į būtinus pagalbos ir nepavojingus ėriukus, kaip žiūri Laisvės partijos šalininkai, nėra jokio pagrindo.
Visi sieną kertantys nelegalūs migrantai prašo Lietuvoje prieglobsčio. Beveik nė vienoje iš jų kilmės šalių karas nevyksta ir prieglobsčio prašytis nėra pagrindo. Juo labiau, kad Lietuva jokia prasme nėra pirmoji saugi šalis jų kelyje, kas pagal tarptautinę teisę sukurtų pareigą priimti šiuos žmonės, jei būtų tikri pabėgėliai.
Jeigu jie perka bilietus kelionei į Baltarusiją, joje ir gali prašytis prieglobsčio. Baltarusija bent kol kas yra pavojinga tik aktyviai režimui oponuojantiems savo piliečiams, o ne gyventojams apskritai. Taigi, saugi šalis prieglobsčio prašytojams.
Lietuva neturi jokios pareigos priimti sieną kertančių nelegalų, ką jie besakytų. Reikia rasti drąsos ne tik sienos statyboms, bet, pirmiausiai, tiesiog principui, jog nelegalai šalyje nelaukiami. Būtent šią nuostatą priimti ir vykdyti pasirodo esą didžiausias iššūkis.
Sprendimai
Lietuva neturėtų priimti Baltarusijos siunčiamų nelegalių migrantų mažiausiai dėl trijų priežasčių. Pirma, juos įleidžiant ideologinis pataikavimas migrantams ir atvirų sienų utopija keliami aukščiau tarptautinės teisės – pirmoje vietoje atsiduria ne saugi šalis, laisva rinktis, ar priimti net ir pabėgėlius, jei jie tokie būtų.
Antra, visam pasauliui rodoma seniai buvusi numatoma valstybės negalia kontroliuoti savo sienas. Lieka tik džiaugtis, kad kaip Vengrija nebuvome tikrųjų migrantų srautų kelyje ir kad kaimyniniai diktatoriai tokių triukų nesugalvojo anksčiau.
Trečia, užsienio politikos prasme leidžiame iš mūsų atvirai tyčiotis Lukašenkai, nes visiems žinoma, kad Azijos šalių piliečiai mums siunčiami tyčia – kaip bausmė ir kaip pasityčiojimas. Negebama tam pasipriešinti, priimamas primestas žaidimas, net kariuomenė padeda ne sustabdyti migrantų srautus, o juos priimti.
Nebesidarykime gėdos, uždarykime sienas ir apsaugokime Šengeno erdvės sienas. Jeigu valdžia nejaučia tokios pareigos savo piliečiams, galėtų jausti bent prieš Europos Sąjungos institucijas, dėl kurių pagyrimo dažniausiai ir stengiasi.
Situacija pasienyje ir jos sprendimas daug paprastesni, nei atrodo:
1. Šiandien – čia ir dabar – reikia ne didesnių pajėgumų ir ne ES pagalbos. Reikia valingo politinio sprendimo, kad jokie migrantai, „pabėgėliai“, „prieglobsčio prašytojai“ į Lietuvą neįleidžiami. Dabar tokio sprendimo nėra ir visos pajėgos pasienyje, nesvarbu, didelės ar mažos, bejėgiškai skėsčioja rankomis ir priima nelegalus.
Atsakymas į galimą tarptautinės bendruomenės kritiką: jau priėmėme gerokai daugiau nei pajėgiame pasirūpinti. Viskas. Svarbiausia, kad visi dirbantys prie sienos apsaugos žinotų, kad gali, turi ir bus pagirti ir skatinami, o ne baudžiami, jeigu fiziškai nepraleis daugiau nė vieno žmogaus, atvykstančio be popierių, kurie leistų jam gyventi šalyje.
Lietuvoje prieglobstis galimas tik politinį persekiojimą patiriantiems kaimyninių šalių piliečiams, kuriems mes esame artimiausia saugi šalis. Nors jie, kitaip nei irakiečiai, žino, kad Beliackį mes išdavėme.
2. Techniškai užkirsti kelią į Lietuvą – jokia problema. Su nelegalais reikia elgtis lygiai taip pat, kaip su kontrabandininkais ar kaip su besiveržiančiais į bet kokią draudžiamą patekti teritoriją – banko saugyklą, karinę bazę, strateginės svarbos objektą. Kvaila apsimesti, kad jėgos struktūros neturi tam priemonių ir kad nežino, ką daryti. Besiveržiantieji nėra ginkluoti ir tikrai negalėtų jėga prasibrauti į Lietuvą, jei ši nuosekliai vykdytų politiką „neįsileisti nelegalų“.
Kaip išvengti smurto? Labai paprasta ir efektyvu būtų protingas kiekis savalaikių šūvių į orą (ne į Baltarusiją ir ne į žmones). Tuo pasiunčiama labai aiški žinutė net ir visiškai neraštingiems atbėgėliams. Šiuo siūlymu piktintasi, tačiau toks pasipiktinimas viso labo rodo nuostatą, kad valstybės sienų negerbiantis žmogus nėra nusikaltėlis. Toks žmogus yra nusikaltėlis ir su juo tik kaip su tokiu gali būti elgiamasi.
Jeigu visgi į Lietuvą plūstantys žmonės tiek laukiniai, kad nesupranta minimų signalų, yra visos riaušių slopinimo priemonės sunkiau suprantantiems ir daug Balkanų/Karpatų šalių gerosios patirties jas taikant pasienyje prieš nelegalus. Galima pasikonsultuoti, pasinaudoti europiečių vienove įvairovėje. Tvoros ar sienos statybos – labai ilgas procesas, tačiau kelių spygliuotos vielos sluoksnių „sieną“ nutiesti galima labai greitai, o užsienio patirtis rodo, kad tai labai efektyvu.
3. Ilgesnėje perspektyvoje galima ir reikia pasistatyti tvorą ar sieną, aprūpinti ją visa būtina įranga, kameromis, davikliais ir kita. Tą padaryti reikėjo, žinoma, seniai. Saugome ne tik Lietuvos, bet ir ES išorinę sieną, tačiau ji kiaura kaip rėtis ir dėl to nematoma problemos jau 30 metų.
Sienos nepastatysime nei per dieną, nei per savaitę, tam reikia daug laiko. Bet tai reikia pradėti. Visiškai be ironijos, sienos statybose galėtų dirbti Lietuvoje laikinai apgyvendinti ir pabėgėlio statuso laukiantys jauni vyrai (tokių – absoliuti dauguma). Priverstiniai darbai taikomi pašalpas gaunantiems Lietuvos piliečiams – joks žmogaus teisių pažeidimas taikyti juos ir nelegalams (nuo pirmų krizės dienų aišku, kad absoliuti dauguma prieglobsčio prašymų netenkinama, kad net pačiu formaliausiu požiūriu visiškai saugu sakyti, kad tai nelegalūs migrantai, o ne jokie pabėgėliai).
Pirmomis dienomis „tvora“ daug kam kėlė šypseną, sieta su Trumpo statyta siena, tačiau iš tiesų yra kuo normaliausia priemonė sienų apsaugai. Per 2015-2016 metų migrantų krizę tvoras Europoje pasistatė su migrantų srautais susidūrusios Slovėnija, Vengrija, Austrija ir Norvegija, dar anksčiau tą padarė Graikija ir Bulgarija. 2015 metais Latvija pasistatė sieną su Rusija, Lietuva svarstė statyti tvorą nuo Kaliningrado srities, nors to neįgyvendino. Turbūt garsiausią, tikrą, betoninę, 6 metrų aukščio sieną pasistatė Izraelis. Pasienio tvoros ir sienos statomos visuose žemynuose ir XXI amžiuje daugiau nei bet kada anksčiau. Už sieną pasisakė net Laisvės partiją atstovaujantis Remigijus Šimašius. Ši priemonė yra absoliučiai nekontraversiška ir būtina.
4. Žvelgiant strategiškai, Lietuva negali ir neturi būti išsišokėle Europos Sąjungoje saugodama savo sienas. Šiam požiūriui yra gausu šalininkų ir su jais kartu būtina siekti, kad visos ES mastu būtų pripažinta nelegalių migrantų neleidimo į šalį politika. Lietuva gali prisidėti prie danų siūlomo modelio, pagal kurį prieglobsčio prašymai būtų priimami, svarstomi ir įvertinami (atmesti ar priimti) ne pačioje Danijoje ar jos pasienyje, o kur nors ten, kur gimsta migrantų srautai. Pati Danija dabar siekia tokio susitarimo su Ruanda. Tokiu būdu nelieka jokių paskatų keliauti į Europą, lobti kontrabandininkams, po to Danijai (ar kitiems) už savo ar tarptautinių organizacijų pinigus siųsti tuos žmones atgal, kai prašymai atmetami.
Ši idėja jau puolama Europos kairiųjų, bet yra puiki ir prie jos jau jungiasi britai. Neabejotinai jungsis ir Višegrado šalys. Turėtume ir mes. Žengiant dar toliau, Lietuva turėtų inicijuoti visos ES ar dalies palaikančių šalių sutartis ir viešus įsipareigojimus migrantų neįsileidimo į šalį principui. Tokių sąjungininkų tikrai yra visose Europos dalyse. Užtenka bijoti, ką pasakys Briuselis. Patys turėtume formuoti mūsų ir kitų šalių interesus atitinkančią ES politiką.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.