Vytautas Sinica. Elektros krizė: vartotojai paskutinėje vietoje

Jau maždaug mėnesį Lietuvoje tęsiasi rekordinių elektros kainų krizė, sukelta ne karo Ukrainoje, o beprotiškų elektros biržos taisyklių. ESO pranešė, kad garantinis tiekimas „nepriklausomo tiekėjo“ nepasirinkusiems vartotojams rugsėjį kainuos 82 centus už kilovatvalandę. Sąskaitos laukia milžiniškos. Politikai ir, pavyzdžiui, UAB „Ignitis“ vadovas ragina ir moko žmones taupyti elektrą, nors turėtume kalbėti apie jos kainos mažinimą.

Rinkos iliuzija

Kaip aptarta anksčiau, egzistuoja dvi elektros rinkos: mažmeninė, kurioje esame priversti rinktis „nepriklausomus tiekėjus“, ir didmeninė, kurioje gamintojai aukciono principu parduoda rytojaus elektrą už didžiausią kainą, kokia kas nors sutinka įsigyti elektros. Pirmoji, mažmeninė, rinka nėra tiesiogiai kalta dėl augančių kainų, bet sukuria visas sąlygas valstybei nusikratyti atsakomybę dėl kainų ir apkaltinti pačius vartotojus. Tą ir darė premjerė Šimonytė, kai nutraukė veiklą UAB „Perlas energija“. Kad nenormalu apskritai versti visus gyventojus išmanyti elektros rinkos vingrybes ir prognozuoti būsimų metų elektros kainas (ko nesugebėjo nei valdžia, nei tiekėjai), rinkos imitaciją kūrusiems ir ginantiems politikams tarsi nešauna į galvą.

Antroji, didmeninė, rinka yra tiesiogiai kalta dėl augančių kainų. Joje – visas pluoštas problemų, bet didžiausia ta, kad jos veiklą reguliuojančios ES taisyklės įpareigoja pirkti ne rinkos kaina, o tokia, kokia brangiausiai kas nors dar sutinka pirkti elektrą.

Skamba keistai? Įsivaizduokite turgų, kuriame yra dešimt tos pačios mėsos pardavėjų. Devyni iš jų parduoda mėsą po 5 eurus už kilogramą, bet pas juos mėsos pritrūksta. Tada dešimtasis parduoda tą pačią mėsą po 50 eurų už kilogramą. Jums mirtinai reikia mėsos (juk iš tiesų kalbame apie elektrą), tad sutinkate pirkti kilogramą už 50 eurų. Tą pačią akimirką visų kitų prekeivių kaina tampa 50 eurų. Net ne jie patys ją pakelia – taip tiesiog įpareigoja šio turgaus taisyklės. Tačiau tie devyni prekeiviai žino, kad šiame turguje tokios taisyklės. Ir mielai veža mėsą į šį turgų, užuot pardavę pagal ilgalaikes fiksuotas sutartis namie. Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Taip beprotiškai veikia tarptautinė elektros birža, kurioje privalome pirkti elektrą, nes nepasigaminame viso reikiamo kiekio patys. Taip atsiranda kosminės 4 eurų už kilovatvalandę kainos.

Tikrieji laimėtojai

Žmonės stebisi, kodėl sukurta tokia tvarka, kas jos tikrieji laimėtojai? Akivaizdu, didžiausi pralaimėtojai yra vartotojai, jie sugeria šias beprotiškas kainas ir dar tampa apkaltinami, kad patys jas pasirinko, „niekas nevertė“ (nors vertė). Nėra laimėtojai ir brangiausi elektros gamintojai, dažniausiai deginantys dujas ar kitą dabar pabrangusį iškastinį kurą. Jų elektros savikaina iš tiesų labai didelė ir jie uždirba ne stebuklus. Didžiausi laimėtojai yra itin pigios atsinaujinančių šaltinių elektros gamintojai – vėjo ir saulės jėgainių savininkai, – kurie, gamindami elektrą po, tarkime, 5 centus, gali dėl minėtos ES taisyklės pardavinėti ją kad ir po 50 centų, o kartais ir po 4 eurus. Nėra didesnių laimėtojų.

Tiesa, laimi ir tarpininkai, vadinamieji „nepriklausomi tiekėjai“. Tokie tiekėjai kaip „Elektrum“ arba „Enefit“ turi savo elektros gamybos pajėgumus. Jų kaina išlieka mažesnė už biržos kainą ne todėl, kad jie kaip samariečiai pardavinėja elektrą nuostolingai. Jų kaina mažesnė, nes jie gamina elektrą pigiai ir neperka jos biržoje už kosmines kainas. Bet jie naudojasi šiomis kainomis, iš paskos keldami ir savąsias, nors jų pačių sąnaudos tam nesudaro jokio pagrindo. Jeigu garantinis tiekimas tampa 82 centai, nėra jokios priežasties šių tiekėjų sutartims nepabrangti iki 50–60 centų. Žodžiu, laimi visi, kas turi pigiausių elektros gamybos pajėgumų.

Kyla natūralus klausimas: kodėl? Kodėl reikėjo įvesti tokią kvailą taisyklę? Kuriant elektros rinką tai buvo dar viena atsinaujinančios energetikos skatinimo priemonė: statykite vėjo ar saulės jėgainių parkus, jums labai apsimokės. Tačiau dabar jokių skatinimo priemonių nebereikia: Europai laisvinantis nuo Rusijos ir brangstant ar net nutrūkus dujų tiekimui, perėjimas prie saulės ir vėjo jėgainių – masinis ir be papildomų paraginimų. Tad tokia biržos kainų reguliavimo taisyklė yra ydinga, iškreipianti ir taip daug kuo ydingą rinką ir privalo būti panaikinta.

Kompensacijos

Lietuvoje gi renkamasis kitas kelias – kompensacijos. Atsakingi politikai, kaip kad energetikos ministras, kartoja, kad dėl ES elektros rinkos taisyklių nieko padaryti negalima ir nieko daroma nebus. Net visai Europai prabylant apie būtiną sprendimą atsieti elektros ir dujų kainas (iš esmės tai reiškia naikinti aptartą taisyklę), vienintelis Dainius Kreivys sako, kad tai sugriautų prekybos elektra sistemą, taigi, rodos, pasisako prieš. Jo teigimu, būtini kompleksiniai sprendimai. Kokie – nepasako.

O Lietuvoje elektros kainos sprendžiamos kompensacijomis: 9 centų visiems, kieno elektra brangesnė nei 24 centai, labai didelėmis kompensacijomis tiems, ką ant ledo paliko UAB „Perlas energija“. Jeigu elektra toliau brangs, ką ji ir žada daryti artimiausius mėnesius, galima tikėtis milžiniškų kompensacijų mažiausias pajamas gaunantiems žmonėms, ypač pensininkams. Gaunantiems kompensacijas toks sprendimas, žinoma, patinka. Tačiau jis iš tiesų reiškia, kad mes visi – mokesčių mokėtojai – iš biudžeto susimokame už nepagrįstai dideles elektros kainas. Tai yra, mes visi mokame pigios elektros gamintojams didelę kainą ir krauname kosminius pelnus. Kompensacijos nei tvarus, nei teisingas sprendimas. Jis gali būti tik laikinas (ir ypač būtinas verslui), kol randamas sprendimas kainoms sumažinti.

Mažinti kainą įmanoma

Kol Lietuvoje keisti biržos taisykles ar apskritai ją naikinti siūlė faktiškai tik Nacionalinis susivienijimas ir Raimondas Kuodis, Europoje kainų šuolį patyrus gyventojams ir verslams, to skubiai pareikalavo Austrijos, Vokietijos ir Belgijos politikai. Ypač taikliai situaciją apibūdino Belgijos energetikos ministrė: „elektra gaminama taip pat pigiai, kaip ir anksčiau, bet parduodama rekordinėmis kainomis“. Tai tiesa ir tai esmė, kurią neigia visi, kartojantys, jog neva pabrango pati elektra ir nieko negalima padaryti. Elektra yra pigi. Dėl ydingų taisyklių ir rinkos žaidimų ji mus brangi pasiekia. Europos Komisijos vadovė pasakė, kad mažinti kainą būtina ir įmanoma, tai bus daroma keičiant Europos elektros biržos taisykles. Kaip tiksliai, pasakyta nebuvo, tad ir kokios bus naujosios taisyklės, nėra aišku. Daug spėliojimų ir spekuliacijų. Tačiau jau įvardyta, kad šių sprendimų greičiausiai reikės laukti dar keletą mėnesių, tad šiais metais situacijos pasikeitimo tikėtis tikrai neverta.

Estijos pavyzdys

Kai kurios šalys, nelaukdamos ES lygmens sprendimų, imasi pačios spręsti problemą. Jau metų pradžioje išimtis išsikovojo Ispanija ir Portugalija, kur kainos krito per pusę. Dabar Estija paskelbė svarstanti tiesiog išstoti iš „Nord Pool“ elektros biržos. Estija geriau apsirūpinusi elektra, pati išgauna skalūnų dujas ir gali sau tai leisti. Be to, cituojant „Verslo žinias“, Estijos parlamentas jau balsavo už „Elektros rinkos įstatymo projektą, pagal kurį planuojama, jog elektrą tiektų valstybinė įmonė už fiksuotą kainą, kuri būtų nustatoma po konsultacijų su šalies konkurencijos prievaizdu. Įstatymo pakeitimai įsigaliotų po trijų svarstymų ir pritarimų Parlamente. Tuomet valstybinė įmonė „Eesti Energia“ būtų įpareigota nuo 2022 m. spalio iki 2026 m. balandžio 30 d. tiekti elektros energiją kaip universalią paslaugą gyventojams ir visiems elektros tiekėjams, [...]. Universaliosios paslaugos kainą nustatytų šalies Konkurencijos tarnyba, atsižvelgdama į sąnaudas žaliavoms, aplinkosaugos mokesčius ir pagrįstą pelną iš gamybos. Preliminariais duomenimis, paslaugos kaina paaiškės rugsėjį.“ Kiekviena šalis, saugodama savo piliečius ir savo vartotojus, turi teisę ir pareigą pati ieškoti kelių, kaip sumažinti elektros kainas. Tą privalome daryti ir mes, o sprendimų tam yra viešai pasiūlęs ne vienas specialistas.

Skardžiaus melas

Siaubingą situaciją elektros sektoriuje politikai skuba išnaudoti savo tikslams. Nuosekliai puolęs visus Lietuvos energetinės nepriklausomybės projektus Artūras Skardžius sugebėjo gana įtaigia demagogija iškreipti ir elektros kainos priežastis. Jis dėl elektros kainų kaltina valstybės įmonę „Litgrid“, kad ši dėl valstybių elektros kainų skirtumų gauna vadinamąsias „perkrovos pajamas“ ir šiemet šios pajamos išaugusios, nes, suprantama, priklauso nuo elektros kainų.

Skardžius nemeluoja, kad „Litgrid“ gauna šias pajamas. Tačiau jo melas kyla iš esminių detalių nutylėjimo. Pirma, „perkrovos pajamas“ išsigalvojo ne „Litgrid“, o ir vėl ES biurokratų nustatytos ES prekybos elektra taisyklės. „Litgrid“ negali jų atsisakyti, įvesti ar atšaukti. Antra, tos pačios ES taisyklės labai konkrečiai numato prasmingą šių lėšų panaudojimą – elektros tinklų sinchronizacijai, t. y. perėjimui nuo rusiškojo pasaulio elektros tinklo BRELL prie europinio. Trečia, šios pajamos sudaro tik apie 200 milijonų eurų, kas skamba įspūdingai, tačiau bendrose Lietuvos išlaidose elektrai sudaro mažą dalį ir jų atšaukimas niekaip neišspręstų elektros kainų problemos. „Litgrid“ net priėmė sprendimą dalį šių pajamų panaudoti vartotojų kompensacijoms (jei leis Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba), tačiau tai tik simbolinis veiksmas dėl jau įvardytos priežasties – kai ta suma bus padalyta vartotojams, šie kainų skirtumo net nepajaus.

Demagogai kaip Skardžius nukreipia pagrįstą žmonių pyktį dėl elektros kainų visiškai beprasme kryptimi, kiti demagogai tai pasigauna ir skleidžia. Būkime atsargūs ir nepasiduokime pigiam politikavimui ir sąskaitų suvedinėjimui.

Apibendrinimas

Lietuva išgyvena kol kas tik gilėjančią energetikos sektoriaus krizę. Valstybė Vyriausybės asmenyje yra nusišalinusi nuo vartotojų interesų gynimo. „Nepriklausomų tiekėjų“ priverstinis įvedimas leido suversti visą kaltę dėl elektros kainų patiems vartotojams, o ES taisyklės tarptautinėje elektros biržoje lemia beprotiškai pakilusias kainas. Tačiau visa tai spręsti yra valstybių problema. Vakarų Europoje tai greitai suprasta, o Lietuvoje bandoma pralaukti tylomis. Neleiskime, kad liktų niekas neatsakingas, o Vyriausybė nusiplautų tiesiog amžinai dalydama kompensacijas iš mūsų visų mokesčių. Kompensacijos gali būti tik laikinas kelias iki kainas mažinančio sprendimo.