Už Migracijos paktą balsavo daugiausia centristinių frakcijų – socialdemokratų, Europos liaudies partijos (kuriai priklauso TS-LKD) ir „Renew“ grupės (kuriai priklauso iš esmės liberalai) – atstovai. Prieš buvo žalieji ir kita radikali kairė bei nacionalistinės EP frakcijos. Kai kuriose šalyse rinkti atstovai balsavo kiek kitaip, pavyzdžiui, Lenkijoje visi buvo prieš, o Italijoje socialdemokratai balsavo prieš tiesiog iš priešiškumo Giorgiai Meloni. Oponuota dėl skirtingų priežasčių: kairiesiems paktas netiko dėl esą žmogaus teisių suvaržymo, nacionalistams – nes realiai nesprendžia nevaržomos migracijos problemos. Tuo tarpu palaikantieji paktą vieningai vylėsi, kad jį priėmus dabar būtų nušauti du zuikiai: migracijos klausimas dingtų iš Europos Parlamento rinkimų diskusijų ir būtų išvengta jo svarstymo kitoje EP kadencijoje, kai (kaip prognozuojama) jame bus gerokai daugiau nacionalistų.
Esmė – suverenumas
Svarbiausia Migracijos pakto žinia dažniausiai nutylima. Jį priėmus išplėstos ES viršnacionalinių organų reguliuojamos sritys. Iki šiol ES formaliai neturėjo bendros prieglobsčio ir sienų apsaugos politikos. Faktiškai egzistavo labai stiprus spaudimas įsileisti nelegalus ir reta vyriausybė ryždavosi tam spaudimui pasipriešinti. Tačiau teisiškai jam nebuvo jokio pagrindo ir visi tą žinojo. 2015 metais kilus didžiausiai nelegalų invazijai būtinybės prispaustos šalys tiesiog ėmėsi apgręžimo, deportacijų, fizinių pasienio barjerų statybos ir kitų priemonių, kurias laikė būtinomis. Šalys galėjo ir gali rinktis. Tačiau įsigaliojus Migracijos paktui jos turėtų laikytis bendros ES politikos. Taigi atsirastų nauja sritis, kur sprendimus priima Briuselis, o ne nacionalinė valdžia. Taip atimama dar dalis suverenumo ir tai daroma be jokių naujų sutarčių pasirašymo. Natūralu, jog kelios šalys iškart pasakė tam tiesiog nepaklusiančios.
„Griežtinimas“
Migracijos pakto šalininkai jį pristato kaip sienų apsaugos politikos sugriežtinimą. Ir tikrai, palyginti su tuo, jog iki šiol bendros ES sienų apsaugos nuo nelegalų politikos nebuvo, naujoji tvarka būtų griežtesnė nei jokios tvarkos. Ji ir faktiškai griežtintų politiką, kurią dabar taiko leftistinės vyriausybės, pavyzdžiui, Ispanijoje. Tačiau tokioms šalims, kaip Baltijos šalys, Lenkija, Suomija, Bulgarija ar Vengrija, Migracijos paktas suriša rankas. Nes pagal jį galima naudoti tik jame numatytas bendraeuropines priemones, tačiau ne griežtesnes. Daug šalių Europoje šiandien visgi taiko griežtesnes sienų apsaugos priemones ir įsigaliojus paktui negalėtų to daryti.
Migracijos pakte daug kalbama apie įvairių priemonių griežtinimą – greitesnę patikrą, deportacijas, kriterijus ir taip toliau. Tačiau visų su nelegalų antplūdžiu susidūrusių šalių patirtis ta pati – kartą priėmus nelegalus, beveik neįmanoma jų deportuoti. Kilmės šalys tiesiog jų nepriima. Išvyksta ketvirtis, trečdalis. Todėl visi šie „griežtinimai“ – teoriniai. Lygiai kaip teorinė ir numatyta galimybė perkelti nelegalus laukti sprendimo dėl prieglobsčio saugioje trečiojoje šalyje. Dabar tokią sistemą mėgina sukurti Danija, Italija, kitos šalys. Paktas numato tokią galimybę, bet tik jeigu siunčiamas migrantas turi kokį nors ryšį su priimančia trečiąja šalimi. Kokį ryšį gali turėti irakietis ar somalietis su Ruanda ar Albanija?
Apgręžimas
Svarbiausia, nes vienintelė iš tiesų veikianti sienų apsaugos priemonė yra fizinis nelegalų apgręžimas. Tačiau būtent jos naujasis ES migracijos paktas nenumato. Šalys galėtų priimti nelegalus ir „griežtai“ juos tikrinti, jeigu sugebės, net deportuoti, tačiau ne apgręžti prie sienos. Tačiau būtent apgręžimas sustabdė nelegalios migracijos krizę Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje 2021 metais, Vengrijoje ir Bulgarijoje – 2016 metais. TS-LKD, 2021 metais net keturis mėnesius delsusi pradėti taikyti apgręžimus, labai didžiavosi galiausiai pastatyta pasienio tvora. Ji iš tiesų padeda. Tačiau ta tvora beliktų tik butaforija įsigaliojus ES migracijos paktui, nes nors ir sudarytų kliūtį patekti į Lietuvą, Lietuva vis tiek turėtų įsipareigojimą pirma įsileisti, o tik tada vertinti nelegalų prieglobsčio prašymus. ES migracijos paktas yra Lietuvos pasienio tvoros trumpos istorijos pabaiga.
TS-LKD atstovai Europos Parlamente (Rasa Juknevičienė) ir Vyriausybėje (Agnė Bilotaitė) labai džiaugėsi priimtuoju Migracijos paktu, nes jame esą pavyko iškovoti ir įtvirtinti instrumentalizacijos sąvoką. Ji reiškia pripažinimą situacijų, tokių kaip Lietuvos pasienyje 2021 metais, kai priešiškas režimas dirbtinai sukuria migracijos srautus kaip hibridinę ataką prieš ES valstybę narę krizei joje sukelti. Toks pripažinimas esą leidžia taikyti griežtesnes priemones. R. Juknevičienė skelbė net šiuo laimėjimu besidžiaugiančius straipsnius. Tačiau ir čia laukia tik dar viena butaforija – instrumentalizacijos pripažinimas vis tiek nesuteikia teisės apgręžti nelegalų prie sienos, o tik dar griežčiau ir greičiau svarstyti jų prieglobsčio prašymus. Pyro pergalė.
Kvotos
Bene daugiausia dėmesio viešumoje visgi susilaukė tai, kad Migracijos paktas numato privalomų kvotų mechanizmą. Valstybės narės įsipareigoja arba priimti dalį nelegalių migrantų iš jų labiausiai užplūstų šalių, arba mokėti finansinę kompensaciją – 20 tūkst. eurų už žmogų. Būtent dėl šio mechanizmo, žiūrėdamos savęs, paktą palaikė Pietų Europos šalys, dešimtmetį prašančios dalytis migrantų naštą. Lenkija iš karto pareiškė šiame mechanizme nedalyvausianti jokia forma. Lietuvoje gi diskutuojama, ar priimti mums numatytus 158 migrantus, ar mokėti atitinkamai 3,16 milijono eurų. Premjerė ir Seimo Pirmininkė pareiškė, kad verta priimti migrantus, nes nuo 2021 metų turime pasiruošę infrastruktūrą bei patirtį. Iš tiesų, juk tada ruošėmės priimti net 40 tūkstančių nelegalų. Tačiau toks sprendimas iš principo ydingas.
Pasiūlytą schemą reikia atmesti iš principo. Joje užprogramuotas begalinis migrantų srautas. Viena vertus, vienoms šalims atsisakius, kitoms teks vienoms prisiimti visą migrantų naštą. Kita vertus (ir tai svarbiau), pati schema ir visas Migracijos paktas siunčia Afrikai ir Azijai žinią ir toliau plūsti į Europą, kur būsite priimti ir aprūpinti. Demografinės ir klimato tendencijos rodo, kad migrantų srautai, ypač iš Afrikos, tik didės. Nepavertus Europos uždarų sienų tvirtove, atitinkamai didės ir našta Italijai, Ispanijai, Graikijai, o po jų ir migrantų kvotos. Dabartinius 158 netruks pakeisti 1580, o per dešimtmetį ir 15,8 tūkst. Gali skambėti fantastiškai, tačiau tokios demografinės prognozės. Kvotų politika niekur neveda ir tik skatina problemą. ES arba aiškiai parodys, kad nelegalai čia nepriimami, arba bus užtvindyta geresnio gyvenimo ieškančių žmonių.
Apibendrinimas
ES ilgą laiką neturėjo bendros sienų apsaugos politikos, nors faktiškai „spaudė“ visas nares laikytis atvirų sienų ir migrantų teises kelti aukščiau nacionalinio saugumo interesų. Migracijos paktas tai iš esmės keičia, siaurindamas šalių suverenumą ir jų teisę realiomis priemonėmis, pirmiausia, apgręžimu, saugoti savo sienas. Europos Parlamente dominuojančios partijos net neslepia, kad skubėjo priimti šį paktą tol, kol Europos Parlamente nepadaugėjo prieš nelegalią migraciją kovojančių nacionalistų. Tokių, kaip Nacionalinis susivienijimas Lietuvoje. Tačiau panašu, kad tik konservatyvūs nacionalistai yra vienintelė Europos ir Lietuvos viltis prieš begalinės neribotos migracijos grėsmę. Kiek paradoksaliai, Migracijos paktą gyrė ne tik valdantieji, bet ir, pavyzdžiui, valstiečių šešėlinis užsienio reikalų ministras Giedrius Surplys, vadinęs tai žingsniu teisinga kryptimi ir neišsakęs jokios esminės kritikos. Tai nestebina, kai prisimename, kaip vieningai Seimo „kairė“ ir „dešinė“ praėjusią kadenciją balsavo už teisiškai neįpareigojantį, bet dar radikalesnį Jungtinių tautų migracijos paktą. Atvirų sienų ir nevaldomos imigracijos politika Lietuvoje vystoma jau antrą kadenciją ir prasidėjo dar Sauliaus Skvernelio Vyriausybėje. Ji tikrai nesibaigtų ir į valdžią atėjus Lietuvos socialdemokratų partijai, visada kartojančiai, kad migracijos Lietuvoje yra dar per mažai. Gali skambėti neįprastai, bet konservatyvūs nacionalistai yra vienintelė sienų apsaugos viltis tiek Europai, tiek Lietuvai.
***
Vytautas Sinica yra politologas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas, Vilniaus miesto tarybos narys.