Susidūrimas
Tiesa, kad atminimo lenta pakabinta negavus visų reikalingų leidimų. Štai kodėl. Pirmą kartą dėl leidimo į savivaldybę kreiptasi dar 2021 metais. Atminimo lentos Škirpai pakabinimas – apie dvidešimties antisovietinės rezistencijos dalyvių iniciatyva. Dalis pasirašiusiųjų, tarp jų Laisvės premijos laureatai, partizanai, A. Terleckas, N. Sadūnaitė, N. Bražėnaitė-Lukšienė, Simas Kudirka, A. Kentra ir kiti, jau išėjo iš šio pasaulio taip ir nesulaukę maloningojo ponų leidimo. Visų jų pasirašytas prašymas nei Šimašiaus, nei Benkunsko valdomos savivaldybės nepaveikė. 2021 metais be jokių motyvų atsakyta, kad atminimo lentos kabinimui nepritarta. Vėliau atsakyta, kad savivaldybė svarstys, kai pritars pastato valdytojas. Stebuklas, pastato valdytojas identiškai atsakė, kad svarstys klausimą, kai pritars savivaldybė. Jeigu tai nėra patyčios iš rezistentų, tada kas? Galiausiai po rinkimų iš pažiūros pasikeitus sostinės valdžiai dėl leidimo kreiptasi vėl. Klausimas perduotas vadinamajai desovietizacijos komisijai, kurioje net per metus taip ir nebuvo apsvarstytas.
Tad po tokio trejų metų vilkinimo lenta buvo tiesiog pakabinta, remiantis vien Kultūros paveldo departamento pritarimu (administracijos direktorius melavo, kad neturint nė vieno leidimo). Vilniuje kabo ar stovi daugybė atminimo ženklų ar kitų statinių, kuriems neturėta visų reikalingų leidimų. Niekas neskuba jų griauti, kitus net įteisina po fakto. Tačiau atminimo lenta Kaziui Škirpai sukėlė visiškai kitą, išskirtinę reakciją. Jos nuimti „Grinda“ ir policija atsiųsta sekmadienį, birželio 23 dieną, taigi per pačias joje įamžinto Sukilimo metines. Nacionalinio susivienijimo atstovams ir kitiems protestuojantiems reikalaujant parodyti lentos nuėmimą teisiškai pagrindžiantį dokumentą, parodytas tik pastato valdytojo raštas, kur konstatuota, kad jis nėra pritaręs pakabinimui. Bet tai jokia prasme nėra įsakymas lentos sunaikinimui. Sunaikinta ji, bent šiandienos žiniomis, be jokio teisinio pagrindo.
Galiausiai protestuotojai buvo fiziškai nustumti, prieš dalį panaudoti kovos veiksmai, lenta suskaldyta gabalais ir išvežta, pora protestuotojų sulaikyti. Lyg to negana, pradėtas azijinėms diktatūroms būdingas gyventojų persekiojimas. Žmonėms įvykio vietoje paliekant žvakutes ir gėles, mažiausiai savaitę buvo siunčiama policija jų surinkti, gyventojams draudžiama palikti pagarbos ženklus, reikalaujama asmens dokumentų bei išsiskirstyti, gėlės ir žvakės traktuojamos kaip šiukšlinimas. Regis, to Lietuvos istorijoje nėra buvę nuo „perestroikos“ laikų. Meras Benkunskas pakabinusiems lentą grasino baudžiamąja atsakomybe, bet policija vykdo tyrimą tik dėl administracinio pažeidimo. Vyšnaitė ant torto – opozicija sostinės taryboje apsimetantys socdemai kreipėsi į Etikos komisiją dėl NS atstoto Almanto Stankūno galimai pažeistos etikos, siekdami pašalinti jį iš Vilniaus tarybos. Nacionalinis susivienijimas patikina, kad Kazio Škirpos atminimo lenta vis tiek bus ir kabės, kad ir kiek prokremliškai istorijos versijai pataikautų savivaldybė ar vyriausybė.
Stebintiems šį makabrišką reginį kyla natūralus klausimas, kodėl kilo tokia išskirtinė reakcija į Birželio sukilimo organizatoriaus pagerbimą? Pagrįstai stebimasi, kodėl su tokia skuba ir prievarta negriaunami su savivaldybe nederinti paminklai Želigovskio okupantų daliniams Naujojoje Vilnioje ar 1863 metų sukilimo dalyviams Trakų gatvėje 9. Juo labiau, kodėl negriaunami neteisėti pastatai, tvoros ir kita. Tiesa, kad iš neteisės nekyla teisė. Bet nekyla ir teisė be jokio pagrindžiančio dokumento naikinti svetimą turtą bei pagarbos, atminties ženklus. Tai niekada nėra daroma. Žinoma, pats toks pakabinimas buvo akivaizdžiausias simbolinis iššūkis valdžios savivalei per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį. Tačiau vien tuo nepaaiškinsime. Toks „konservatorių“ valdomos savivaldybės ir konkrečiai mero elgesys stebina ir verčia klausti: kodėl ištrinti Škirpos ir Sukilimo atmintį „konservatoriams“ buvo skubiau ir svarbiau nei bet ką kitą?
Kas tas Sukilimas? Kas tas Škirpa?
Suprantama, kad daug kam tiek Škirpos asmuo, tiek Birželio sukilimas apskritai nėra žinomi. 2023 metais atliktas „Vilmorus“ tyrimas parodė, kad nuomonę apie Škirpos įamžinimą turi tik pusė vilniečių, trečdalis atvirai sako nežinantys tokio žmogaus. Tai tiek sovietinės, tiek šiuolaikinės švietimo sistemos atspindys. Birželio sukilimas ir jo didvyriai sulaukia labai nedaug dėmesio tiek mokykloje, tiek žiniasklaidoje. Valstybė nedrįsta minėti Sukilimo, kaip kad ir šiemet išsigando minėti Seimo valdyba. Universitete ar retose laidose šia tema galima išgirsti pagrinde tik per Holokausto prizmę. Tačiau Sukilimas kaip tautos laisvės kova prieš sovietinę okupacija – kone tabu.
Tokiame kontekste tiesiog klesti antivalstybinė propaganda, lengvai limpa šmeižtas ir pritemptos interpretacijos. Tenka atsakyti į kelis esminius šios temos klausimus.
Kazys Škirpa – pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, Steigiamojo Seimo narys, pulkininkas ir diplomatas, vadovavęs Trispalvės iškėlimui 1919-01-01 Gedimino bokšte okupuotame Vilniuje ir organizavęs Birželio sukilimą prieš sovietinę okupaciją 1941 m. birželį.
Birželio sukilimas – pirmasis antisovietinės rezistencijos etapas, kai Lietuvių aktyvistų fronto organizuoti sukilėliai išvijo sovietinės kariuomenės ir okupacinių struktūrų pajėgas iš Lietuvos, išlaisvino politinius kalinius, perėmė svarbius pastatus ir ginklus, o artėjančią nacių kariuomenę pasitiko skelbdami Lietuvos nepriklausomybę ir įsteigę Laikinąją vyriausybę.
Kodėl Sukilimas svarbus? Tauta turėjo besąlygišką teisę sukilti ir pareigą parodyti valią ginti nepriklausomybę. Sukilimas prieš visą pasaulį nuplovė Lietuvos gėdą, kai 1940 metais okupacinė kariuomenė buvo įsileista be pasipriešinimo. Sukilėliai kraujo auka įrodė, kad Lietuva okupuota ir į SSRS nestojo laisvu apsisprendimu. Sukilimas garbingai siekė Lietuvos nepriklausomybės, nors jos išsaugoti ir nepavyko – Lietuvą okupavo naciai.
Kuo kaltinamas Sukilimas? Apie Sukilimą teigiama, kad jis tapo Holokausto Lietuvoje priežastimi. Tai netiesa. Holokaustą Lietuvoje sukėlė ją okupavę naciai, o vykdyti padėjo ir įvairių tautybių vietiniai kolaborantai. Tačiau nei Sukilimo vadai, nei jo įsteigta Laikinoji Vyriausybė niekada neskatino žydų žudynių, priešingai, aiškiai ir viešai jas draudė. Holokaustas Lietuvoje įvyko po Sukilimo, tačiau ne dėl jo, o dėl iškart po to sekusios nacistinės okupacijos ir pradėtos vykdyti nacių politikos.
Kuo kaltinamas Škirpa? Net Škirpą smerkiantys istorikai ar politikai pripažįsta, kad jis niekaip nedalyvavo Holokauste. Škirpa kaltinamas tuo, jog esą prisidėjo kurstant antisemitizmą Lietuvoje. Jau pokariu archyvuose rasti, kaip tikima, jo rašyti antisemitiniai tekstai, kuriuose pasisakoma už žydų išvykimą iš Lietuvos. Esą šie tekstai galėjo sukurstyti žmones žydų žudynėms Lietuvoje. Negalėjo, nes niekas jų neskaitė. Tekstai nebuvo paskelbti. Istoriko S. Jazavitos disertacijoje apie K. Škirpą teigiama, kad Lietuvoje išspausdintas buvo vienintelis jo atsišaukimas su antisemitinėmis nuostatomis, o ir tas tik 500 tiražu. Škirpa tad jokios įtakos Holokaustui Lietuvoje padaryti negalėjo.
Tiesa, kad pats Škirpa turėjo antisemitinių nuostatų, ir tai jo nepuošia. Tačiau būtina suprasti du dalykus. Pirma, antisemitizmu šiandien viešumoje vadinamas vien įvardijimas, kad žydai kontroliavo kapitalą prieškario Lietuvoje ir kad neproporcingai daug kolaboravo per pirmąją sovietinę okupaciją. Viešumoje net tai įvardijama antisemitizmu. Antra, II pasaulinio karo metais tokių, sakykime, antisemitinių nuostatų turėjo daugybė lietuvių, tačiau tai netrukdė jiems būti žydų gelbėtojais. Gausiai dokumentuota, kaip žmonės gelbėjo žydus ar bent smerkė smurtą prieš juos nepaisant to, ką vadintume „ekonominiu antisemitizmu“ („pirk prekę lietuvišką – nepirk iš žydo“ – to meto antisemitiniai šūkiai). Tarp tokių buvo ir Kazys Škirpa.
Kodėl trinama Sukilimo atmintis?
Tai įdomiausias ir svarbiausias klausimas. Jau sovietmečiu buvo mokoma, kad Sukilimo dalyviai, kaip ir vėliau partizanai, buvo „naciai“ ir „banditai“, o ne laisvės kovotojai. SSRS buvo būtina įtikinti, kad laisvės kovų nebuvo, vyko tik nusikaltėlių siautėjimas, su kuriuo pagrįstai kovota. Todėl rezistentai juodinti, o jų atminimas ištrintas. Tas pats vyko ir JAV, kur SSRS mėgino kurpti šmeižto bylas ir persekioti išeivius lietuvius. SSRS tai neblogai sekėsi, JAV net įkurtas specialus biuras, dažnai už gryną pinigą priėmęs KGB kurptą kaltinančią medžiagą.
Atgavus nepriklausomybę tai trumpam pasikeitė, išdrįsta įamžinti Sukilimą ir jo dalyvius. Bet išmirus įvykių amžininkams apie 2010 metus vėl prasidėjo sovietinio tipo šmeižto banga. Ypač du asmenys – Jonas Noreika ir Kazys Škirpa atsidūrė šios šmeižto kampanijos smaigalyje. Kaip ne kartą įvardyta istorikų ir kariškių, juodinti Sukilimą yra tiesioginis Kremliaus interesas, nes pasmerkus jį būtų pasmerkta pati lietuvių laisvės kova, Lietuvos išsivadavimas ir paruoštos sąlygos pateisinti naujai okupacijai.
Atminimo lentą Škirpai, o per jį ir Sukilimui, sunaikinti įsakė Tėvynės Sąjungos atstovai – meras Benkunskas, administracijos direktorius Bužinskas. Nors konkretaus įsakančio dokumento iki šiol nėra pateikta, viešumoje jie lyg ir prisiima atsakomybę. Policijos smurtą sankcionavo taip pat „konservatorius“ atstovaujanti Vidaus reikalų ministrė (mažų mažiausiai tą padarė po fakto sakydama, kad pasitiki pareigūnų veiksmais). Nebus jokios klaidos apibendrinti, kad šiandien TS-LKD virto rezistencijos atmintį naikinančia partija. Komentuodamas tai, meras patogiai slapstėsi po formalumais, tačiau žurnalistai kažkodėl nepaklausė: kaip jis ir „konservatoriai“ Vilniaus taryboje balsuos dėl Škirpos atminimo lentos, kai/jei toks klausimas visgi pasieks tarybą? Stebėtina, bet to neklausia niekas. Tiesus kelias išsisukti nuo principinio atsakymo.
Rezistentų lentas naikinančių „konservatorių“ partietis, rezistenciją tyrinėjęs istorikas dr. A. Anušauskas prieš tapdamas politiku 2001 metais rašė: „Sovietų Sąjungą ypatingai dirgino tai, kad tautos Birželio sukilimas ir Laikinosios vyriausybės paskelbimas labai išraiškingai paneigė propagandinį Maskvos mitą, esą 1940 metais Lietuva džiaugsmingai ir savanoriškai įstojusi į SSRS. Būtent už tai Lietuvai ir jos sukilėliams kelis dešimtmečius buvo keršijama. NKVD, o vėliau KGB visokiais būdais tiek šalies viduje, tiek užsienyje kaip įmanydami stengėsi diskredituoti sukilėlius, o per juos – ir patį sukilimą bei tautos siekį atgauti nepriklausomybę.“ (kn. Gairė – pilnutinė demokratija, 2001, p. 218)
Tai aiškiausias ir tiksliausias atsakymas. Birželio sukilimą diskredituoti reikia pirmiausiai Kremliui, nes taip atplaunama pati okupacija ir represijos. Jo interesams tarnauja visos tokios istorijos trynimo pastangos. Tačiau stengiasi ne tik Kremlius. Keistas sutapimas, jog pirmąją parą po atminimo lentos pakabinimo Vilniaus meras ir visa valdžia tylėjo šiuo klausimu. Ir tik trečiąją dieną prabilo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės, sovietmečio tardytojos Fainos Kukliansky žodžiais, esą Škirpos įamžinimas yra visuomenės kiršinimas ir provokacija. Žodis žodin tai atkartojo ir meras, ir kiti valdantieji. Kaip pasakė Kukliansky, taip ir vertiname savo istoriją.
Pradžioje minėta 2023 metų „Vilmorus“ apklausė aiškia parodė, kad jokio susipriešinimo ir kiršinimo Kazio Škirpos įamžinimo klausimu nėra. Vilniuje tam nepritaria vos 7 procentai gyventojų. Tik tiek galėtų būti pasipiktinusių. Retai įmanoma rasti tiek mažai oponentų kokiam paminklui. Tačiau kai šie nepatenkintieji kalba Lietuvos žydų bendruomenės vardu, jų įtaka tampa milžiniška ir prieš juos suklumpa visos valdžios. Kaip premjerė neseniai perdavė F. Kukliansky administruoti dešimčių milijonų eurų vertės kompensacijas, kaip ta pati Kukliansky prileidžiama spręsti, ką Lietuvai daryti su Sporto rūmais, taip galiausiai ji diktuoja ir mūsų laisvės kovų atmintį. Ką įamžinti galima, o ką reikia pamiršti.
Lemtinga klaida
Šiandien „konservatorių“ vykdoma istorijos politika remiasi baisia klaida. Ta klaida – nuostata, kad galime įamžinti tik žmones „be jokios dėmės“. Tačiau abejonės dėmė gali būti mesta visada ir ant visų. Mirę žmonės apsiginti nebegali, artimiesiems tenka jų atminimą ginti teismuose. Net nesant informacinio karo „abejonių“ primėtoma užtektinai. Tačiau Lietuvos laisvės kovos visada buvo ir bus Kremliaus propagandos taikinys. Joms visada bus metamas netikras nusikaltimų ir ypač Holokausto šešėlis. F. Kukliansky jau bandė tą daryti tiek A. Ramanausko-Vanago, tiek J. Lukšos-Daumanto adresu. Neprilipo, nes partizanų istoriją žinome geriau. Ji dar neištrinta. Sukilimas iš atminties ištrintas geriau, tad ir dėmės geriau limpa.
Iš tiesų laisva tauta galėsime būti tik tada, kai kaip Lenkija įstatymu pasakysime, kad kaip tauta ir kaip šalis negalime būti laikomi kaltais dėl okupacijos metais čia nacių vykdytų žudynių. Lietuvių tautos ir kitų tautų padugnės kolaboravo su naciais ir padarė nusikaltimų. Už juos su kaupu atsiprašyta dar 1994 metais, tačiau Lietuvos terorizavimas šiuo klausimu niekada nesibaigia. Nesibaigs, kol nepasakysime „gana“. Pavergta Lietuva turėjo teisę sukilti bet kokiomis aplinkybėmis – karo metu ir po karo. Turime tuo didžiuotis ir tai įamžinti, o ne dėl to teisintis. Dėmių mėtymas nesibaigs tol, kol nuolankiai jas gaudysime. Klausimas tad visai paprastas: istoriją rašome mes, ar rašo Kukliansky su Kremliumi? Atsakę sau į šį klausimą kartais priversti įamžinti didvyrius ir negavę visų leidimų.