Vytautas Sinica. „Konservatoriai“ naikina vienintelę laisvės kovas ginančią instituciją

Antradienį Seime po svarstymo balsuota dėl vieno blogiausių įstatymų projektų – Paulės Kuzmickienės su kolegomis parengtos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (toliau tekste – LGGRTC arba tiesiog Genocido centras) reformos. Esant 70 balsų „už“, iš kurių daugumą sudarė 38 „konservatorių“ balsai, taip pat vieningam liberalų ir laisviečių palaikymui, reformai pritarta po svarstymo. Lieka vienas balsavimas – savarankiško centro faktinio sunaikinimo.

Kodėl taip skambiai sakau? Nors projektas liečia labai siaurą sritį – istorinės atminties politiką, – jis yra tobulas pavyzdys, kaip politikai a) mėgina sunaikinti svarbios institucijos nepriklausomumą, b) nesupranta jos darbo specifikos ir c) marina ją finansiškai, kol ji netaps kišenine. Bet kurioje srityje tokios reformos yra žalingos ir visapusiškai griauna tai, ką reformuoja. Pažvelkime konkrečiai, nesileisdami į detales.

Reforma siekiama sukurti Genocido centrui išorinę tarybą, kurią sudarytų daugiausia kitų mokslinių istorijos tyrimų įstaigų atstovai ir politinių institucijų paskirti asmenys. Atrodo, tarsi ir gerai: juk istorinei įstaigai reikia istorikų? Bet ne, priešingai. Vieną istorinę įstaigą kontroliuos kitų įstaigų (universitetų, Lietuvos istorijos instituto) atstovai. Ne stebės, o kontroliuos. Jos nėra ir neturi būti aukščiau, jos yra atskiros ir taip turi likti. Dabar tai grubiai griaunama.

Kodėl? Šiuo konkrečiu atveju akivaizdu visiems, kas domisi tema. LGGRTC šiandien yra vienintelė valstybės įstaiga, principingai ir kompetentingai ginanti Lietuvos laisvės kovotojų atminimą, laimėjusi teismus, įskaitant tarptautinius, dėl konkrečių partizanų ir sukilėlių garbės. Lietuva yra informacinio karo taikinyje, ne tik Kremlius, bet, deja, ir žydų bendruomenė bei jos atstovai užsienyje nuolatos šmeižia Lietuvą, nes tokia yra tų šalių istorijos politika. Lietuva gali priešintis ir ginti istorinę tiesą arba ne. LGGRTC yra vienintelė institucija, kuri priešinasi ir gina. Ten yra visokių problemų, bet nė vienos jų sprendimas nėra padaryti šią įstaigą kitų – abejingų ir visiškai neginančių rezistencijos – marionete. O viešumoje gausu tiek Vilniaus universiteto, tiek Istorijos instituto istorikų, viešai trypiančių Genocido centro veiklą ir jau tiesiančių rankas perimti jo kontrolę. Subtiliai, gražiai, per tarybą.

Antra, nesuprantama darbo specifika. Genocido centrą bandoma paversti mokslo įstaiga, kas skamba gražiai, bet yra visiškai klaidinga. Nežinau, kiek klaidinga, kiek piktybiška. Genocido centro veikloje esama mokslinių tyrimų, jie, beje, gausūs, išsamūs ir aptaria temas, kurių nesiima niekas kitas. Tai normalu, nes LGGRTC specifika tam ir yra tokia, kad nedubliuotų kitų, dirbtų savo lauke – rezistencijos tyrimuose – išsamiau už visas kitas istorijos institucijas. Tačiau didžiąją dalį Genocido centro veiklos sudaro visiškai kiti dalykai: paminklų, kitų įamžinimo ženklų statymas, palaikų paieškos ir atpažinimas (kiek pastaraisiais metais rasta ir perlaidota partizanų, sukilėlių – tai vis Genocido centro darbas), muziejinė veikla (centrui pavaldus KGB muziejus – vienas populiariausių šalyje), nemokslinė leidyba (atsiminimai, dienoraščiai ir kiti žanrai), įvairių su rezistencija susijusių teisinių statusų suteikimas, išvadų teikimas ir daug kitų funkcijų. Visa tai centras daro, daro palyginti net labai gerai, nepaisydamas nuolatinio spaudimo ir kliūčių. Visa reforma parengta ir stumiama apsimetant, kad to nėra arba tai nesvarbu, traktuojant LGGRTC kaip eilinę mokslo įstaigą, kuria jis neva labai nori tapti. Mokslo įstaigos statusas praverstų, pakeltų prestižą, bet tikrai nėra būtinas, jeigu to kaina – prarasta autonomija ir veiklų spektras.

Trečia, Genocido centras finansiškai marinamas. LGGRTC atstovai ne kartą viešumoje pristatė, kaip prastai yra apmokami darbuotojai, kaip prastai apskritai finansuojamas įstaigos darbas. Iš to plaukia visiškai nekonkurencingi atlyginimai, neįmanoma pritraukti darbuotojų, kuriuos veda ne vien idealizmas, neįmanoma vykdyti funkcijų reikiama apimtimi. NEPAISYDAMAS to Genocido centras dirba ir daro tikrai daug, išleidžia dešimtis knygų, randa palaikus, organizuoja įamžinimus ir t. t., nors už visa tai nėra mokama ir viskas sukasi pusiau visuomeniniais pagrindais. Ką į tai politikai? Atvirai kartojama ir reformą stumiantys „konservatoriai“ tą tikrai ne kartą viešai pasakė, kad pirma reforma (kuri atims savarankiškumą), o tada bus ir lėšos. Kitaip tariant, kol Genocido centras dirba savarankiškai, mariname jį badu, kad būtų pretekstų tam savarankiškumui atimti. Kai paversime jį marionetiniu, duosime jam pinigų ir parodysime, kad štai, rezultatai gerėja dėl reformos. Ne, ne dėl reformos. Duokite Genocido centrui normalų (vidutinį kitoms tokio dydžio įstaigoms) finansavimą ir tada įvertinkime rezultatus, pažiūrėkime, ar kokia reforma jam apskritai reikalinga. Bet baisu.

Ironiška, kad labiausiai parlamente istorinę atmintį akcentuojanti Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai kartu yra aktyviausiai rezistencijos įamžinimą, o dabar ir pačią atsakingą įstaigą žlugdančias iniciatyvas kelianti ir palaikanti partija. Ši LGGRTC pavertimo marionete reforma parengta daugiausia Paulės Kuzmickienės, palaikyta ir stumta daugiausia Jurgitos Sejonienės ir liberalo Raimundo Lopatos. Balsavimo metu Seimo balkone protestavo politinių kalinių ir laisvės kovotojų organizacijų atstovai. Tai ypatinga simbolinė gėda, nes šios organizacijos buvo Genocido centro steigėjos atkurtos Nepriklausomybės pradžioje. Dabar jos stebi ir mėgina pasipriešinti, kai Genocido centrą naikina dažniausiai jų pačių renkami „konservatoriai“. Likęs vienas balsavimas ir ne vėlu sustabdyti šį LGGRTC neutralizavimo darbą. Jeigu nebūsime abejingi. Projekto svarstymui numatyta skuba, kad reforma būtų priimta dar šią sesiją.

Nereikia ir sakyti, Nacionalinis susivienijimas Seime ar Vyriausybėje niekada nepritartų Genocido centro savarankiškumo mažinimui, funkcijų siaurinimui ar niekingai mažam finansavimui. Jeigu ši reforma vis dėlto bus priimta, neabejotinai sieksime jos atšaukimo.

P. S. Tarsi ne esmė, bet iškalbinga. Reformoje numatytas ir vienos itin specifinės Genocido centro veiklos srities panaikinimas. Kurios? 1920–1939 metų Vilniaus krašto okupacijos. Siūlo R. Lopata. Motyvai migloti, komisijos posėdžio įraše girdėjau, kad šiaip ar taip neturime srities specialistų. Tas tiesa, bet priežastis priešinga: Lietuva sisteminga neruošia šios srities specialistų, nes laikomasi politikos, kad šią okupaciją reikia pamiršti. Todėl nėra nei tyrimų, nei naujų leidinių, nei naujų bei jaunų specialistų, dirbančių su šia tema. Bet Genocido centras apie tai dar bent šį tą išleidžia. Šios funkcijos panaikinimas būtų galutinis oficialus Vilniaus krašto okupacijos tyrimų panaikinimas.