Prievartinis liberalizavimas
Dar praėjusį dešimtmetį Lietuvoje prasidėjo elektros rinkos liberalizavimas, kurio metu gyventojai buvo raginami, o galiausiai verčiami rinktis privačius elektros tiekėjus. Rinkoje paprastai konkuruojama mažiausia kaina ir nauji rinkos dalyviai turėtų pasiūlyti elektrą pigiau nei tą darė IGNITIS. Tačiau Lietuvoje vietoje to įvestos prievartos priemonės, keliančios kainą į viršų. Kas nesirinks privataus tiekėjo, tam garantinis tiekimas bus 25 procentais brangesnis, o nuo 2023 metų apskritai nutraukiamas. Iš tiesų liberalu. Proceso kritikų viešumoje nebuvo daug, politikai taip pat vieningai pritarė. Praėjusią Seimo kadenciją balsuojant dėl liberalizavimo pritarė beveik visi salėje buvę Seimo nariai, visų partijų atstovai. Jį pradėjo Skvernelio vyriausybė, o entuziastingai tęsė dabartinė TS-LKD vyriausybė. Abi – vienodai atsakingos.
Kokia nauda?
Gyventojai į liberalizavimą reagavo vangiai, rinkosi tik terminų prispausti. Ir po liepos 1 dienos apie 100 tūkstančių vartotojų liko prie 25 proc. brangesnio garantinio tiekimo. Tai suprantama, nes pasirinkimas reikalauja ypač daug žinių, o jo nauda visiškai neaiški. Nepriklausomų tiekėjų įvedimas nei sumažino elektros kainas (jie patys dažniausiai tik perka didmeninėje biržoje), nei užtikrino didesnį stabilumą elektros tiekime ir kainose, nei padarė elektros tiekimo grandines paprastesnes, o atsakomybę už kainas ir pačią sistemą aiškesnę, suprantamesnę vartotojams. Tikrai ir nepadidino pasitikėjimo elektros tiekimu. Galiausiai neužtikrino, kad vartotojus pasiektų elektros tiekimas geriausiomis sąlygomis. Neįmanoma pasakyti, kokia buvo šio liberalizavimo nauda ir būtinumas.
„Liepė ES“
Valdžia ir liberalizacijai pritariantys ekspertai sako, kad liberalizavimo reikalavo ES direktyvos. Tai įprastas aiškinimas, Lietuvoje teisinant ypač nepopuliarius ir gyventojams nenaudingus sprendimus. Tačiau jis melagingas. ES reikalavo vienintelio dalyko: įleisti ir privačius tiekėjus į mažmeninę elektros rinką, jei tokių tiekėjų atsirastų. Nieko daugiau. Tikroje rinkoje, kur dirbtinai nekeliamos kainos ir negainiojami vartotojai, įsitvirtinti galėtų tie, kas pasiūlyti tiekimą pigiau nei tą darė Ignitis. Nepasiūlei – neįsitvirtini. ES nereikalavo kurti dirbtinių paskatų tuos privačius tiekėjus rinktis. ES nereikalavo kurti jokių 25 proc. priemokų už nepasirinkimą (už garantinį tiekimą). Ir tikrai ES nereikalavo išvis nutraukti visuomeninio tiekėjo paslaugų. Visa tai padarė šią sistemą sukūrusios ir įgyvendinusios Skvernelio ir Šimonytės vyriausybės. To, kas dabar vyksta Lietuvoje, ES neįsakė.
Be aferistų neliks ir „rinkos“
Kad elektros rinka yra spektaklis dar vienu aspektu, taikliai pastebėjo buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas, interviu DELFI pasakęs, kad šioje „rinkoje“ greičiausiai 80-90 procentų vartotojų galiausiai išsaugos IGNITIS, o kiti jos dalyviai bus Elektrum ir Enefit – atitinkamai Latvijos ir Estijos valstybinės įmonės, turinčios tiesiogines sutartis su gamintojais ir nepriklausančios vien nuo kainų NordPool biržoje, kur fiksuojami skandalingieji kainų rekordai. Jokių privačių „nepriklausomų“ tiekėjų rinkoje nenusimato. Kam tada reikėjo viso šio spektaklio ir prievartos?
Įmonės kaip „Perlas energija“, susikūrė būtent dalyvavimui šioje rinkoje lošėjo statusu. Neturėjo jos nei pinigų, nei darbuotojų, nei patirties šioje srityje. Prasidedant liberalizavimui jos tikėjosi, kad elektros kainos dėl atsinaujinančios energijos plėtros visgi kris ir sudariusios ilgalaikes fiksuotos kainos sutartis jos uždirbs parduodamos vartotojams pagal anksčiau sutartą kainą. O jeigu ne, jei elektra brangs? Turėdamos mažą įstatinį kapitalą, jos visada pasiruošusios blogiausiu atveju bankrutuoti, jeigu elektros kainos NordPool biržoje labai kiltų. Iš esmės tą ir padarė Perlas Energija, tikriausiai padarys ir daugiau įmonių, nes dėl elektros kainų biržoje jų veikla itin nuostolinga. Vartotojai nieko neišieškos, nes įmonės paskelbs bankrotus.
Kalti patys vartotojai?
Tačiau už „Perlo energijos“ veiksmus dar baisesnė premjerės Šimonytės reakcija. Paklausta apie galimą Vyriausybės atsakomybę šioje situacijoje premjerė prakalbo, kad yra ir vartotojų atsakomybė. Suprask, reikėjo atsakingiau rinktis tiekėją, vertinti alternatyvas. Vartotojas turėjo įvertinti ne tik esamas kainas, ne tik tikėtinas kainų tendencijas ateityje (juk nuo to priklauso, kokį ilgalaikį planą rinktis), bet dar ir įmonių patikimumą. Tai absoliučiai absurdiškas kaltinimas.
Įmonių patikimumą turėjo įvertinti būtent dirbtinai kuriamą rinką organizuojančios, vyriausybei pavaldžios institucijos. Jeigu institucijos nesiėmė, tam turėjo būti politinė valia ir įsakymas. Elektros rinka, kaip ir, pavyzdžiui, bankų rinka, yra tokia visuotinė, tokia rizikinga ir galinti turėti tokias tragiškas pasekmes, kad kaip ir bankų rinkoje, norintys būti jos dalyviai turėtų būti vertinami reputacijos, kapitalo, patirties ir įvairiais kitais aspektais, kad išvis galėtų į ją įeiti. Tą turėjo užtikrinti ne Aldona iš Vilniaus ar Jurgis iš Kauno, o valstybės institucijos. Bet kaltinami gyventojai.
Nuoseklumas
Visa tai labai nuoseklu, nes pats neįmanomos elektros rinkos imitavimas yra iš valstybės pusės skirtas tam, kad ilgainiui (maniau tai truks ilgiau, o vyksta labai greitai) leistų galutinai nusimesti bet kokią valstybės atsakomybę dėl elektros kainų ir permesti ją pačiam vartotojui. Jis juk pats perka rinkoje, iš ko ir už kiek pats pasirenka. Valstybė „ne prie ko“. Būtent pagal šią logiką ir pakomentavo situaciją Šimonytė. Elektros kainas į kosmines aukštumas pakėlė ne vyriausybė ir ne rinkos imitavimas. Pakėlė beprotiškos ES elektros rinkos taisyklės, o tada ir karas Ukrainoje. Tačiau elektros „nepriklausomų tiekėjų“ rinka permetė visą atsakomybę nuo valstybės ir tiekėjų ant vartotojų pečių.
Elektros biržos veikimas
Elektros tema sudėtinga, o štai ir sudėtingiausia jos vieta. Egzistuoja dvi „rinkos“. Vienoje renkasi galutiniai vartotojai (mes visi) iš „nepriklausomų tiekėjų“ pasiūlymų. Šią rinką aptarėme. Ji turi galybę ydų, bet elektros kainos nuo jos beveik nepriklauso. Tiekėjai joje nėra jokie tiekėjai – jie patys perka didesnę dalį elektros kitoje, didmeninėje rinkoje. Ši rinka vadinasi NordPool, veikia pagal ES nustatytas taisykles ir joje prekiaujama biržos principu. Tiekėjai – tokie kaip „Perlas“ ar IGNITIS šioje biržoje aukciono principu perka rytojaus elektrą. Rinka labai dinamiška – kiekvieną valandą kita kaina. Skandalingosios 2,4 eurų ar 4 eurų už kilovatvalandę kainos iš tiesų buvo šioje rinkoje ir buvo tik konkrečiomis valandomis. Kaip tokios kainos atsiranda?
Šioje biržoje galioja ES įvesta taisyklė, jog kaina nustatoma pagal didžiausius kaštus to tiekėjo, iš kurio kas nors dar perka elektrą. Kadangi kainos keičiasi valandomis, o skirtingi elektros gamintojai tiekia ją į rinką skirtingu metu, susidaro dideli kainų skirtumai. Pučiant vėjui ir šviečiant saulei rinka pilna atsinaujinančių ir dar ES subsidijuotų šaltinių elektros. Jų kaštai maži ir kaina maža, bet elektros nepasandėliuosi, tad jos yra tada, kada yra. Naktimis ar įvairiomis kitomis aplinkybėmis rinkoje atsiranda elektros trūkumas, kurį gali patenkinti tik neatsinaujinanti energetika: šiukšlių, dujų, mazuto, anglies ar panašios elektrinės. Daugumos jų kaštai šiuo metu dėl įvairių priežasčių daug didesni už atsinaujinančios energetikos. Kai pastarosios biržoje nėra, elektra perkama iš dujinių katilinių ir būna brangesnė kelis kartus.
Kainų kilimo priežastys
Šiuo metu kainos biržoje pasiekia rekordus dėl visos eilės priežasčių. Rusijos sukeltas karas ir jau pernai pradėtos branginti dujos, prisuktas jų tiekimas brangina dujinių elektrinių darbą. Tokioje situacijoje visos šalys, turinčios savo gamybos pajėgumų pradėjo mažinti pralaidumą ir eksportą: pasilieka elektrą sau, o biržoje ji brangsta. Geriausia turėti savo elektros gamybos pajėgumus, bet Lietuva jų neturi, pasigamina tik apie trečdalį elektros. Tačiau ne mažiau už visus šiuos veiksnius lemia ir ES ribinio gamintojo kaštų taisyklė. Pagal ją, jeigu konkrečiu metu trūkstant elektros kažkas sutinka pirkti iš aukštą kainą pasiūliusio gamintojo, tai visi tą valandą parduoda už tą aukštą kainą. Daugeliui gamintojų tai reiškia dešimčių kartų pelną. Ispanija ir Portugalija pernai išsiderėjo teisę netaikyti šios taisyklės ir jose elektros kainos iš karto nukrito net 40 procentų. Lietuva negali staigiai užsitikrinti savo elektros gamybos, bet gali siekti šios taisyklės taikymo peržiūros. Elektrą importuojančiai ir nuo biržos kainų priklausomai Lietuvai tai ypatingai svarbu.
Trys būtini žingsniai
Elektros rinkos liberalizavimą reikia ne atidėdinėti (atidėjo antrą, dabar atidės trečią...). Tai tik atideda problemą. Jo išvis nereikėjo pradėti ir niekada ne vėlu atšaukti. Liberalizavimo turi būti tik tiek, kiek reikalauja ES: leidžiama atsirasti privačiam tiekėjui ir išsilaikyti tikromis rinkos sąlygomis – jeigu be jokių dirbtinių veiksnių tieks pigiau už valstybinį tiekėją. Taip veikia privačios geležinkelių ir kitų jautrių rinkų bendrovės kitose šalyse. Nereikia gąsdintis, kaip darė liberalizavimo šalininkai, kad tada valstybė nustatys nerealią per mažą kainą ir tada už ją niekas nebetieks elektros. Lietuvoje kaip ir visame pasaulyje valstybės įmonė sėkmingai užtikrindavo elektros tiekimą be jokių fiktyvių rinkos imitacijų ir tai geriau ar blogiau veikė ir veikia toliau. Tikrai ne blogiau, nei liberalizavimas.
Taigi, būtina kuo skubiau padaryti tris dalykus. Pirma, atšaukti mažmeninės rinkos spektaklį su visais jo antkainiais garantiniam tiekimui, privalomais pasirinkimais, visuomeninio tiekėjo nutraukimu ir panašiai. Elektrą turi tiekti valstybės įmonė, tikrai pajėgi nupirkti ją biržoje geriausiomis kainomis. Jeigu kažkas sugebės pigiau – prašau. Antra, derėtis su Europos Komisija dėl ribinio gamintojo kaštų taisyklės atšaukimo, kaip tą yra sėkmingai padariusios Ispanija ir Portugalija. Geriausia tą daryti kartu su kitomis regiono šalimis, patiriančiomis tas pačias problemas. Ši taisyklė tarnauja tik gamintojų interesui ir yra visapusiškai ydinga vartotojams. Trečia, įvardyti konkrečius kaltuosius dėl esamos situacijos ir reikalauti jų asmeninės atsakomybės. Nors už liberalizavimą balsavo visas Seimas, abiejose vyriausybėse buvo konkretūs asmenys, „stūmę“ šią reformą į priekį, advokatavę jai įkalbant kolegas. Tai jų šlovės valanda.