Tokio paso reikalingumas motyvuojamas iš esmės dviem dalykais. Pirma, didesne laisve tiems, kurių varžyti nebėra medicininio pagrindo. Antra, greitesniu atsigavimu paslaugų sektoriui, ypač kultūros renginiams ir kavinėms, kuriems mirtinai reikalingi „klientų“ susibūrimai. Tai pagrįsti ir pozityvūs pokyčiai, visi suinteresuoti greitesniu gyvenimo atlaisvinimu.
Tačiau jeigu priimtina netaikyti bendrų suvaržymų atskiroms grupėms, tai nuo pat pradžių buvo galima taikyti persirgusiems virusu asmenims ir asmenims su testu. Dar daugiau, jei tikėti paso šalininkų argumentu, jog svarbiausia tai, kad pasiskiepiję negali susirgti ligos forma su komplikacijomis, nuo pat pradžių reikėjo leisti laisvą judėjimą visai jaunesnei visuomenės daliai, kuriai sunkios komplikacijos ypač retos. Tačiau kol nepradėta skiepyti – taigi beveik metus – tokio rūpesčio verslu, turinčiais imunitetą ar itin menkas mirties perspektyvas nebuvo rodoma. Akcentuota piliečių lygybė prieš įstatymą ir solidarumas.
Korona paso idėja svarstoma ir visos Europos Sąjungos mastu, todėl jos šalininkai teigia, kad tokio paso įvedimas yra tik laiko klausimas. Esą ES tai padaryti užtruks ilgiau, bet ji tikrai tai padarys, todėl verčiau turėti savo ir naudotis jo privalumais anksčiau. Tačiau kita vertus, galutinis skiepų tikslas – kolektyvinis imunitetas, kai visuomenėje nebeužtenka piliečių, tinkamų virusui apsigyventi ir šis miršta, taip pat yra tik laiko klausimas.
Priklausomai nuo optimistinių ar pesimistinių vertinimų tai gali būti pasiekta, labiausiai tikėtina, rudenį. Koronos pasas ir jo privalumai tad būtų aktualūs vasarą, tačiau pernykštė patirtis aiškiai liudija, kad korona virusas yra sezoniškas ir vasarą traukiasi. Po daugiau nei pusmetį trunkančio karantino vasarą bet kuriuo atveju turime pagrindo tikėtis ir reikalauti suvaržymų atlaisvinimo.
Egzistuoja pora esminių problemų su korona paso ar žaliojo paso idėja. Pirmąją galime vadinti konstitucine. Konstitucija numato daug įvairių apsaugų asmens privatumui ir pasirinkimams. Informacija apie asmens privatų gyvenimą, nes nedviprasmiškai apima sveikatos būklę, gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir pagal įstatymą. Toks pasas reikalautų šią informaciją pateikti kiekvienos kavinės padavėjui. Žmonės negali būti diskriminuojami ne tik dėl savo lyties, rasės, tautybės ar kilmės, bet ir dėl savo pažiūrų ir įsitikinimų, kas apima ir nusistatymą skiepų atžvilgiu.
Ir šiuo atveju visai nekalbama apie vadinamuosius antivakserius, kurie apskritai laiko skiepus grėsme. Daugybė medikų įvairiose šalyse atsisako skiepytis, nes abejoja naujųjų, standartinės trukmės testų nepraėjusių vakcinų saugumu. Net formaliai skiepai nuo COVID-19 yra eksperimentinėje stadijoje, jų rezultatai dar bus vertinami. Piliečiai turi teisę abejoti ir dėl to neprarasti teisių lyginant su kitaip manančiais piliečiais.
Antroji problema galėtų būti pavadinta efektyvumo. Idėja suteikti daugiau laisvių lankytis susibūrimuose tiems, kas pasiskiepijo, remiasi tikėjimu, jog paskiepytas žmogus nebeperneša viruso. Tačiau tai tėra būtent tikėjimas. Jeigu tikime mokslu, turėtume tikėti tik jo įrodymais, o tokių įrodymų nėra. Tai ne tamsiųjų internetų, o Valstybinės vaistų kontrolės komisijos oficiali informacija. Jos svetainėje į klausimą, ar paskiepytas žmogus gali užkrėsti kitus, atsakoma, kad „Vakcinacijos su jau registruotomis vakcinomis poveikis, kalbant apie infekcijos plitimą bendruomenėje, dar nėra iki galo žinomas. Kol kas nežinoma, kiek skiepytų žmonių dar gali platinti virusą.“
Kitaip tariant, mes tikime ir tikimės, kad paskiepytieji negali pernešti viruso, tačiau tai yra būtent tikėjimas. Piliečių teisės ir laisvės neturėtų būti nulemtos valstybės ir kitų piliečių tikėjimo pagrindu. Juo labiau, kad Sveikatos apsaugos ministerija tiesiai sako, jog paskiepytieji tikrai gali pernešti virusą, taigi šis tikėjimas prieštarauja mokslo faktams.
Lygiai taip pat ignoruojama informacija, kad skiepų efektyvumas yra nuo 60 procentų AstraZeneca atveju iki 95 procentų Pfizer atveju. Tai reiškia, kad būtent tiek procentų sumažėja simptominio susirgimo galimybė. Pasiskiepijęs AstraZeneca turi apie dukart mažesnį šansą susirgti simptomine forma. Tai viskas, kas yra žadama. Tai oficiali informacija, tačiau ji taip pat ignoruojama. Jeigu ji nebūtų ignoruojama, nebūtų daromi skandalai iš vis pasitaikančių atvejų, kai suserga ar užkrečia paskiepyti asmenys. Tai joks ne skandalas, paskubomis vakcina nežada tobulų rezultatų, ji numato, kad pasitaikys sergančiųjų ir tarp paskiepytų ir tame nėra nieko skandalinga.
Atsižvelgiant į visa tai, galima suprasti, kad koronos pasas remtųsi iš esmės tikėjimu, jog paskiepytieji neperneša viruso. Toks tikėjimas prieštarauja faktams, tad nėra pagrindas nei tiesioginei prievartai skiepytis, nei netiesioginei prievartai per pirmos ir antros rūšies piliečių kūrimą, įstatymais įsteigiant privilegijas pasiskiepijusiems.
Metų pradžioje Europos Tarybos Parlamentinė asamblėja priėmė rezoliuciją, kurioje pasisakoma prieš skiepytų ir neskiepytų asmenų diskriminaciją ir teigiama, kad koronos pasai turėtų būti naudojami tik vakcinos veiksmingumui ir jos šalutiniam poveikiui stebėti. Teisė atsisakyti skiepytis yra garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos 8 ir 9 straipsniais. Valstybė negali reikalauti skiepo mainais į judėjimo ar kitas laisves. Piliečiams šios laisvės turi būti ir bet kuriuo atveju bus grąžintos tada, kai skiepijimo kampanija pasieks kolektyvinio imuniteto tikslą. Atitinkamai valstybė turėtų užtikrinti, kad tokių netiesioginės prievartos ir diskriminacijos priemonių nesiimtų verslas darbuotojų ar klientų atžvilgiu.
Kadangi aptariama tema labai jautri, o dar jautresnės kai kurių visuomenės grupių reakcijos į ją, būtina pabrėžti du dalykus. Pirma, neturiu jokios kompetencijos vertinti skiepų efektyvumą, saugumą ir tai, ar skiepai yra geriausias įmanomas būdas išeiti iš esamų suvaržymų.
Antra, kaip politologas neturiu abejonių, kad būtent politiškai nėra jokio kito realaus kelio, kuriuo bet kuri šalis, taigi ir Lietuva, galėtų išeiti iš karantino situacijos, visam pasauliui traktuojant korona virusą kaip rimtą grėsmę ir visam pasauliui einant skiepijimosi keliu. Šiuo metu pasaulyje yra šalių, kurios dar negavo skiepų ir nepradėjo skiepijimosi, tačiau visos jos laukia progos tą padaryti. Skiepijasi ir diktatūros ir demokratijos, ir sekuliarios ir ypač religingos Azijos šalys. Šiuo keliu bus einama visuomenės lygiu ir visiems, kam sveikata ar įsitikinimai leidžia skiepytis, tikslinga tą padaryti dar ir dėl to, kad nekiltų problemų nesiskiepijantiems.
Skiepo tikslas yra visuomenės kolektyvinis imunitetas, t.y. situacija, kai visuomenėje yra tiek užsikrėsti negalinčių žmonių, jog virusas tiesiog miršta nespėjęs rasti šeimininko. Tikslūs skaičiai skiriasi, tačiau įprastais vertinimais tam pasiekti reikia, kad imunitetą turėtų apie 70 procentų gyventojų. Pagal sociologines apklausas, panašiai tiek yra ir žmonių, nenorinčių skiepyti naujaisiais skiepais. Tai reiškia, kad valstybė gali pasiekti skiepų tikslą nesiimdama jokios prievartos prieš nenorinčius skiepytis ir net visiškai pasitikinčiųjų naujųjų skiepų saugumu akimis nėra jokio „pragmatinio“ ar „efektyvumo“ argumento, kuriuo galėtų būti teisinama tokia prievarta.
Sveikatos apsauga yra ypatingo jautrumo ir privatumo sritis, kurioje demokratinės šalys visada itin saugojo piliečio laisvę ir privatumą. Skiepai Lietuvoje buvo ir yra rekomenduojami ir populiarinami, tačiau ne privalomi. Tokia tvarka yra subalansuota, pasiteisina, ją palaiko užkrečiamųjų ligų kontrolės specialistai ir ji turėtų būti taikoma ir ateityje. Taikoma ir skiepams nuo korona viruso.
Laisvės partijos iškelta žaliojo paso arba korona paso idėja susilaukė prieštaringų vertinimų tiek visuomenėje, tiek ir partijos viduje. Potencialią tokio paso pagalbą verslui visiškai nusveria faktas, kad paskiepytieji gali pernešti virusą ir piliečių konstitucinių teisių užtikrinimo problemos.
Imuniteto ar galimybių pasas siūlomas greičiau kaip saldainis, privilegijomis viliojantis pasiskiepyti abejojančius, bet jokiu būdu ne kaip kelias piliečiams saugiai sugrįžti į renginius ir kitus susibūrimus. Skirtas būti saldainiu, jis sukeltų mažų mažiausiai diskriminaciją, blogiausiu atveju – ir didesnę ligos sklaidą.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.