Kitą dieną jis buvo frakcijos vadovybės priverstas trauktis iš pareigų. Iškart po to viešumoje pasirodė 17 iš 150 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojų raštas Seimui, kuriame reiškiamas nerimas dėl centro politizavimo ir konkrečiai patarėjo Vidmanto Valiušaičio įtakos. Iš pareigų pasitraukė ir Vidmantas Valiušaitis.
Atsistatydinimai nieko neišspręs. Genocido centro darbuotojų raštas, nors tapo paskutiniu lašu, lėmusiu Valiušaičio pasitraukimą, tikrai nėra esminis ir greičiau pasipainiojo gerokai platesnėje ideologinėje kovoje. Nesutarimas tarp Centro darbuotojų ir vadovybės buvo daugiau apie darbuotojų autonomiją, darbo planus ir krūvius, pareigų pasikeitimus, o ne ideologinius klausimus. Jame buvo abiejų pusių klaidų ir jis galėjo būti išspręstas Centro viduje.
Tačiau pasirodęs viešai šis raštas pasitarnavo ir bus plačiai tiražuojamas Genocido centro kaip institucijos priešininkams, norintiems jį neutralizuoti nuolatinio rezistencijos juodinimo kontekste. Nes nuolatiniams Genocido centro kritikams problema yra pats Centras ir jo laikysena antisovietinio pasipriešinimo, ypač 1941 metų Birželio sukilimo klausimu.
Kas tai per kritika? Mažiausiai dešimtmetį Lietuvos laisvės kovotojai yra vietos ir užsienio veikėjų mėginami pavaizduoti nacių kolaborantais, Holokausto vykdytojais ar tiesiog banditais. „Banditų“ naratyvas pats grubiausias ir dažniausiai tiesmukai skleidžiamas Rusijos, todėl turi mažiausią įtaką. Kaltinimai kolaboravimu su naciais dažniausiai ateina iš vietos inteligentijos arba žydų bendruomenės, todėl veikia daug subtiliau ir efektyviau. Su jais susidūrė 2012 metais Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, vėliau 2015 metais Jonas Noreika, dar po metų – Kazys Škirpa.
2017-ųjų pabaigoje Zurofas su Vanagaite, beje, privačiai ir Zingeris, mėgino žydų žudymu apkaltinti ir Ramanauską-Vanagą. Po šio „perlenkimo“ išpuoliai kiek atslūgo, tačiau netrukus prasidėjo vėl. Šiame informaciniame kare Genocido centras buvo ir yra institucija, kuri visada nuosekliai gynė istorinę tiesą ir 1941 m. Sukilimo dalyvių garbingą atminimą. Už tai centras buvo puolamas iki Valiušaičio įdarbinimo ir bus puolamas po to.
Yra trys pagrindinės priežastys, kodėl puolama lietuvių rezistencija ir ją iki šiol ginantis Genocido centras. Pirmiausiai tai žydų bendruomenės vykdoma „nacių medžioklė“. Su SSRS struktūrų pagalba visame pasaulyje vykusi ir Šaltojo karo metais, dabar ji pratęsta nauja forma. Izraelio principinė pozicija, jog Holokaustas yra lygių neturintis nusikaltimas žmonijos istorijoje, kertasi su Lietuvos ir visų regiono šalių pozicija, jog nacių ir sovietų nusikaltimai yra lygiaverčiai.
Pats Lietuvos ir konkrečiai Genocido centro požiūris, jog Lietuva išgyveno dvi lygiai nusikalstamas okupacijas, joms abiems teisėtai priešinosi ir abi jos vykdė Lietuvos piliečių genocidą, yra „istorijos perrašinėjimas“ žydų bendruomenės akimis. Jiems būtinas 1941 metų Birželio sukilimo, jį rengusio LAF`o ir jo įsteigtos Laikinosios Vyriausybės pasmerkimas. Tuo tarpu Lietuvai absoliučiai būtina apginti būtent 1941 metų rezistencijos garbę ir tautos teisę sukilti.
Antra, rezistentai ir juos ginantis Centras taip pat puolami dėl visur Vakaruose ir Lietuvoje įsivyravusios neokomunistinės nuostatos ginti ir privilegijuoti visas įmanomas mažumas – ne tik seksualines, religines, bet ir tautines. „Teisingoje istorijos pusėje“ norintys jaustis ir globaliems galios centrams įtikti vietos intelektualai ir politikai skuba demonstruoti parodomąsias dorybes (virtue signaling). Būtent todėl iš pažiūros labai antirusiški politikai mielai skuba išsakyti Rusijos propagandai naudingas pozicijas, kad tik nepasirodytų „nacionalistai“ ir kad tik neužgautų jokios mažumos.
Trečia, ne motyvacijai, bet pasekmėms svarbiausias rezistentų ir Centro puolimo veiksnys yra Rusijos vykdomas informacinis karas prieš Lietuvą. Rusija iki šiol pasauliui skelbia savo sovietinės istoriografijos melą, esą Lietuvos rezistentai buvo banditai, fašistai ir nacių kolaborantai. Pagal jį, Sovietų Sąjunga ne naikino laisvės kovotojus, o gaudė kriminalinius nusikaltėlius. Šį sovietinį melą šiandien kartoja ne tik Rusijos lyderiai, bet ir ne vienas Lietuvos istorikas. Faktiškai visi kaltinimai 1941 metų rezistentams jau girdėti sovietmečiu, dar daugiau, šiandien jį dažniausiai keliami remiantis KGB ir kitais sovietiniais šaltiniais, nekritiškai vertinant klastotėmis garsėjusių institucijų paliktus dokumentus.
Birželio sukilimas neatsitiktinai yra svarbiausias prieš Lietuvą nukreiptos istorinės propagandos taikinys. Sovietų Sąjungai buvo esmingai svarbu skelbti pasauliui, kad Baltijos šalys pačios pasiprašė į jos sudėtį. Sukilimas nuplovė 1940 metų gėdą ir paneigė pasauliui savanoriško įstojimo į SSRS mitą. Jį organizavo nuosaikių pažiūrų, daugumoje anksčiau valstybės valdyme nedalyvavę, juo labiau niekaip naciams nesimpatizavę žmonės. Nuo jo prasideda Lietuvos antisovietinis pasipriešinimas. Jeigu jis būtų pripažintas pronacistiniu, jeigu jo įsteigta Laikinoji Vyriausybė – nacių kolaborantai, tai ir antroji sovietinė okupacija, ir prieš lietuvius vykdytos represijos yra ne tik pateisinamos, bet ir reikalingos – nusikaltimų žmogiškumui baudimas. Pasmerkdama Sukilimo organizatorius, kaip siekia puolantieji Centrą, Lietuva pasmerktų patį Sukilimą, o su juo ir Lietuvos nepriklausomybės pretenzijas.
Genocido centro puolimai nesiliaus nei pasitraukus Valiušaičiui, nei direktoriui nei tyrimų departamento vadovui ar visam kolektyvui. Metų metus jį puolantiems Bruveriui, Valatkai, Makaraitytei, Miliūtei, Gritėnui, Vinokurui, Venclovai, Zingeriui, Šepečiui ir politikams Genocido centras įtiks ne kai pasikeis ten dirbančios asmenybės, o kai pasikeis centro pozicija Birželio sukilimo ir jo dalyvių klausimu. Tas pats galioja istorijos politikos formuotojams Seime. Rakutis ar Valiušaitis tiktų visiems jų kritikams, jei tik pradėtų smerkti Sukilimą ir jo dalyvius. Kai išorės kritikai kaltina centrą „politizacija“, tikroji kaltinimo esmė yra pradėjusio vyrauti atgailos naratyvo atmetimas. Kad būtų geras, Genocido centras turi kaltinti ir atgailauti. Genocido centrui tad tėra du pasirinkimai – Lenkijos pavyzdžiu labai aiškiai parodyti, kad jokio spaudimo poveikio nebus, arba anksčiau ar vėliau kapituliuoti. Tačiau kapituliavęs ir išdavęs istorinę tiesą jis paradoksaliai nebebus reikalingas arba atliks butaforines funkcijas.
Prasidėję atsistatydinimai iš pareigų istorijos politikos srityje siunčia aiškią žinią, kad bus priversti trauktis visi, kas ne pagal vieną teisingą Kremliaus liniją pasisakys istorinės atminties klausimais. Spaudimas tik didės ir atstovėti jį įmanoma ne atsistatydinimais, o tik kategoriškai principinga laikysena. Nepaprastai sunku tokią laikyseną parodyti, kai aukščiausia šalies valdžia stoja puolančiųjų, o ne istorinės tiesos pusėn. Dabartinė valdžia kaip tik tokia, todėl tiek Genocido Centras, tiek Sukilimą ginantys istorikai priversti kol kas sėdėti apkasuose.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.