– Sveiki, profesoriau, ačiū, kad sutikote pasikalbėti. Praėjusį mėnesį [pokalbis vyko lapkritį] atvykote į Lietuvą ir, jei neklystu, tai buvo pirmas kartas. Kas atvedė į šį regioną, ar yra kokia nors konkreti priežastis?
– Asmeniškai man įdomu išvysti tiek pasaulio, kiek pajėgiu. Mums atsivėrė galimybė surengti turą po Europą, o keliauti po Vidurio Rytų Europą man labai patiko visus kartus, kai tai dariau. Taigi, mes dar nebuvome buvę Lietuvoje, atsivėrė tokia galimybė, tai ir buvo pagrindinė priežastis.
Žinote, planuojant turą reikia atsižvelgti į daugybę aplinkybių. Arena turi būti laisva, ji turi būti tinkamo dydžio, ir prieinama tokiu metu, kai esi šalia, kad būtų galima savo apsilankymą derinti su kitomis kelionėmis. Todėl vyksta daug svarstymų, kokiais maršrutais ir į kokias šalis gali būti vykstama. Savo agentams nurodžiau, kad norėčiau daugiau laiko praleisti Vidurio Rytų Europoje. Taip nusprendžiau, nes įtariu, jog Vidurio Rytų Europai, o tai apimtų ir Baltijos šalis, tenka svarbus vaidmuo keičiant moralinio marksizmo ir šiuo metu vykstančių kultūrinių karų tendenciją.
Jūs penkis dešimtmečius išgyvenote marksizmą ir jo nepamiršote. Tuo tarpu mes Vakaruose esame per daug kvaili, kad suprastume, ką tai reiškia. Taigi, tos idėjos, kurios jus praktiškai sunaikino, vis dar patrauklios žmonėms čia, Vakaruose. Tačiau jos nėra tokios patrauklios Rytų Europos ar Baltijos šalių žmonėms (net kairiesiems). Matau, kad Rytų Europa ir Baltijos šalys jau turėjo šiokį tokį pasisekimą kovoje su idėjomis, kurios Vakaruose įsigalėjo gerokai labiau.
– Buvote vienas pirmųjų žmonių, atnešusių kultūrinio marksizmo terminą į didžiąją Vakarų žiniasklaidą ar bent suteikęs šiam terminui didžiausią sceną. Tačiau jis vis dar nėra visuotinai priimtas, yra daug žmonių, kurie ginčija nuostatą, kad egzistuoja toks dalykas kaip kultūrinis marksizmas. Taigi kas tai yra?
– Na, marksistinis požiūris į pasaulį, kurio šaknys, sakyčiau, glūdi senesnėje pagiežoje, yra toks: esama ekonominių engėjų, tarkime, tai kapitalistai, ir engiamųjų, o tai yra proletariatas, darbininkų klasė, kurią intelektualai hipotetiškai remia (beje, jie išties to niekada nedaro). Taigi, marksizme įtvirtinta dichotomija, kuri iš esmės yra engėjų ir engiamųjų naratyvo variantas.
Septintajame dešimtmetyje, kai net Prancūzijoje tapo etiškai nepriimtina būti marksistu, marksizmas tiesiog mutavo ir virto meta–marksizmu, arba kultūriniu marksizmu. Tada engėjų ir engiamųjų naratyvas išsiplėtė taip, kad apimtų visas įmanomas kategorijas. Jis išsiplėtė į seksualinę sritį, į etninę sritį, į lytį. Tokiu būdu žmonės suskirstyti į įvairias galimas klasifikacijas, o tuomet dar labiau suskirstyti į engėjus ir engiamuosius. Tokioje situacijoje moralė tampa viso labo hipotetiškai engiamųjų palaikymu prieš hipotetinį engėją.
Nemaža to dalis neabejotinai paveikta marksizmo, nes dauguma postmodernistų, kurie buvo šių idėjų ištakų centre, buvo marksistai, ir jie teigė, kad yra marksistai. Foucault buvo marksistas, Derrida buvo marksistas, Sartre'as buvo marksistas. Nemanau, kad Sartre'as tiesiogiai kaltas dėl postmodernizmo, bet, kaip ir dauguma to meto prancūzų intelektualų, jis buvo marksistas. Tai nėra paslaptis, tereikia paskaityti dabar garbinamų postmodernistų raštus, ypač Foucault. Aš to neišradinėju. Ir kultūrinis marksizmas nėra mano išrastas terminas. Ši idėja rutuliojosi ilgą laiką. Išties, nemanau, kad tai pats geriausias terminas, bet nežinau, ar turime geresnį.
Žinote, buvau kritikuojamas: „Petersonas nesupranta skirtumo tarp postmodernizmo, kuris nurodo visų visa apimančių meta naratyvų stygių, ir marksizmo, nes marksizmas ir yra meta naratyvas.“
– Kad jie veikia ranka rankon.
– Postmodernistai, kurie sakė, kad nėra meta naratyvo, vis tiek peršoko į šią stovyklą: „Nėra jokio meta naratyvo, išskyrus galios naratyvą“. Nemanau, kad yra pavojingesnė idėja už šią.
Štai, mes sėdime čia, dalyvaujame diskusijoje. Jei viskas yra paremta galia, tai ši diskusija tėra priešprieša tarp jūsų ir manęs. Jei kažkuris iš mūsų gauna iš to naudos, ir tai yra nulinės sumos žaidimas, mes visada esame priešai. Galbūt jūs esate mano draugas ir mūsų interesai sutampa, bet vos jie išsiskiria, lieka tik priešiškumas. Manau, kad žmonės, kurie propaguoja tokį požiūrį, to ir nori – jie nori naudotis valdžia, nori tam pateisinimo. Vienas iš principų, kurių jie laikosi, yra: „Viskas paremta galia“.
Tai iš esmės neteisinga. Negali būti nieko klaidingesnio, tai išties yra anti–tiesa. Draugystė nėra susijusi su galia, Meilė nėra susijusi su galia. Meilė, kurią jaučiate savo vaikams, nėra susijusi su galia, nebent esate tironas. Švelniai tariant tai yra nepatikima ir moraliai įtartina idėja. O mintis, kad nėra tokio dalyko kaip kultūrinis marksizmas, yra klaidinga. Galite svaidytis žodžiais kiek tinkami, bet įsivaizdavimas, kad galia yra visa ko pagrindas ir kad galite būti moralūs, stodami į engiamųjų pusę, yra universalus antivakarietiškas naratyvas, ir jis yra visur. Jis sunaikino universitetus. Na, bet jei žmonės nenori tikėti, ką gi, tai jų reikalas.
– Tradiciškai mąstantys žmonės, bent jau mūsų regione, anksčiau manė, kad problema yra liberalizmas, o dabar mes kalbame apie marksizmą ir tai daug ką glumina. Taigi, kaip atpažinti marksizmą praktikoje? Iš kvotų, neapykantos kalbos įstatymų?
– Marksizmas visada skirsto žmones į grupes. Kai tik turite reikalų su žmogumi, kuris skelbia, kad tapatybės pagrindas yra priklausymas kokiai nors grupei, nesvarbu, kokiai – etninei, lyties, rasės, galbūt socialinei ar ekonominei klasei, – galima teigti, kad idėjos, kuriomis jis disponuoja, iš esmės kyla iš marksistinių prielaidų.
Klasikiniai liberalai labiau linkę susitelkti į atomizuotą ir izoliuotą individą, jie linkę individą laikyti suvaržytu valstybės, bei visų socialinių santykių. Jų pasaulėžiūroje dominuoja individo siekis išsilaisvinti ir siekti savo racionalaus asmeninio intereso. Beje, tai kvaila idėja, nes mūsų asmeninis interesas visai nėra racionalus. Liberalai sutelkia dėmesį į individą, ir tikrai verčiau rinkčiausi tai vietoje marksizmo. Tačiau kraštutinumą pasiekusio liberalaus požiūrio problema yra ta, kad galiausiai tapatybės šerdimi tampa iracionalus, atomizuotas individualumas, o tai tiesiog netvaru, tapatybė negali būti kildinama iš individo vidaus, nes asmuo egzistuoja santykyje. Taigi, jei pabrėšite tik individualumą ir atmesite santykius, paliksite individą praktiškai be nieko, išskyrus, galbūt, jo hedonizmą. Štai kodėl egzistuoja liberalizmo ir hedonizmo aljansas.
Liberalizmas žlugs hedonizme, tai tiesiog nėra tvaru, visi tai žino. Negalima tiesiog tenkinti savo užgaidų. Klasikiniai liberalai sakytų: „Na, tu turi savo užgaidų, o aš turiu savo, ir mes galime rasti pusiausvyrą tarp jų. Tavo teisė į savo užgaidas baigiasi ten, kur prasideda mano teisės.“ Ir tai yra beveik visas jų valstybės apibūdinimas. Bet tai yra kvaila, nes valstybė yra santykių hierarchija, tai daug sudėtingesnė sistema.
Žinote, valstybė yra santuoka, valstybė yra santuoka ir šeima, valstybė yra santuoka, šeima ir vietos bendruomenė, tada miestas, tada provincija arba valstija, tada šalis ir dar kas nors, ką tai apima. O tapatybė yra visų šių dalykų veikimas kažkame panašiame į harmoniją. Jei esate santuokoje, esate toks pat vyras, kaip ir individas, o gal net labiau. Jei turite vaikų, esate labiau tėvas nei individas, arba bent turėtumėte toks būti. Jūsų individualybė (į tai ir šioje ARC konferencijoje atkreipė dėmesį vyskupas Barronas) randa savo pirminę išraišką tame jūsų būties elemente, kuris reiškiasi kaip vyras ir tėvas. Tai padaro jus pilnavertiškesniu, tai nėra apribojimas, tai yra jūsų tapatybės išplėtimas.
Iš dalies priežastis, kodėl jauni žmonės taip desperatiškai reikalauja, kad jie patys galėtų apibrėžti savo tapatybę, yra ta, kad visa kita iš jų buvo atimta. Jiems pasakyta: „šeima yra tik patriarchalinė institucija, jūs neturėtumėte turėti vaikų, o verslas yra ne kas kita, kaip kapitalizmo grobuoniškumas“. Taip griaunamas vienas dalykas po kito, nepaliekant jaunimui nieko.
– Dekonstrukcija.
– Dekonstrukcija, taip. Įdomu tai, kad dekonstrukcija nenukeliauja iki apačios, nes patys dekonstruotojai niekada nedekonstruoja savo hedonistinių užgaidų. Būtent tai yra dalykas, kuris yra toks keistas atomizuoto inidividualizmo bruožas. Tarsi sakoma: „Na, aš galiu daryti, ką noriu.“ Gerai, o kas yra tas „aš“, apie kurį kalbate? Ar „aš“ yra jūsų neatidėliotini norai? Vadinasi, su tuo susitapatinate ir manote, kad tai esate jūs? Tarkime, jūs esate įsiutęs, taigi dabar jūs esate tik įniršis? O gal jūs esate tik seksualiniai troškimai, arba tik baimė? Tai nėra laisvė. Ir kodėl šie dalykai turėtų jus apibrėžti? Tai visiška beprotybė, ir jei priimsite hipotezę, kad tai esate jūs, rezultatas bus tokia beprotybė, dėl kurios tapsite visiškai nepakenčiamas sau pačiam ir tapsite nepajėgus su niekuo sugyventi. Negalite sugyventi su žmogumi, kuris sako: „Aš darau tai, ką noriu ir kada noriu“. Niekas nenori būti šalia tokio žmogaus. Norime ko nors, kas elgtųsi su mumis geriau nei patys elgiamės su savimi. Su tokiu žmogumi būtų velniškai gera susidurti. Tokia ir yra siekiamybė. Ir jūs stengiatės to siekti santuokoje, jei turite bent kiek proto ir mylite savo partnerį (tai galioja ir jūsų santykiams su vaikais).
Labai dažnai būna taip, kad tėvai myli savo vaikus labiau nei save. Galbūt taip neturėtų būti, galbūt jie turėtų labiau vertinti save, bet meilėje vaikams jie bent jau randa aukštesnę būties tvarką. Vienas iš dalykų, kuriuos mačiau, kai turėjau mažų vaikų, buvo tai kaip į juos reaguodavo net grubiausi žmonės gatvėje. Vieną dieną įėjau į banką, kampe prie automatinės kasos stovėjo girtas vaikinas iš gatvės. Aš atsivedžiau ir savo sūnų, jis buvo tikrai gražus vaikas, tuomet jam buvo tik apie trejus metus, žinote, laimingas mažas vaikas. Pamatęs jį tas vaikinas kampe tiesiog susigūžė ir smogė sau, jam buvo taip gėda.
Beveik kiekvienas tampa ar bando tapti geresne savo versija šalia vaikų. Reikia būti išties tamsiu žmogumi, kad tavo geresnioji pusė neatsiskleistų pamačius vaikus. Tokių žmonių esama, bet ačiū Dievui, jų nėra daug.
Savo geresnįjį „aš“ atrandame padėdami kitiems. Mes net techniškai tai žinome – nėra jokio skirtumo tarp galvojimo apie save ir nelaimingumo. Atlikus statistinę analizę ir pažvelgus į emocijų ir pažinimo santykį, pamatome kad nelaimingumas ir galvojimas apie save yra tapatūs dalykai. Taigi tol, kol esate apsėstas tuo, ko norite, būsite visiškai nelaimingas.
Dabar mokykloje vaikus nuolatos moko, tokių dalykų kaip: „kas yra valstybė? Ar yra kokia nors valdžia, kuriai turėtų būti leista reguliuoti jūsų seksualinį elgesį? Ne, tokią teisę turite tik jūs“. Na gerai, tokiu atveju esate pasmerkti, jums galas. Tai nėra geras būties modelis. Ir tai yra vienas iš liberalizmo nuosmukio aspektų: jis iš individo atima santykį su bendruomene. O to daryti negalima, mes esame tokie socialūs, kad net psichopatus galima bausti uždarant juos į izoliaciją. Taigi, norėdami nubausti blogiausius labiausiai asocialius, žmones, kurie labiau nei bet kas kitas remiasi galia, verčiame juos būti vienišus. Tokie socialūs yra žmonės, kad vienatvė yra didžiausia bausmė.
Taigi mintis, kad esame autonomiški individai, niekuo nepagrįsta. Įsivaizduokime, kad valstybė yra itin gerai sutvarkyta, kad tradiciniai santykiai klesti, šeima nepažeista, vietos bendruomenės išsaugotos. Galite būti laisvas ir autonomiškas individas tokioje valstybėje, bet tam reikia, kad visi šie dalykai veiktų.
Kai kur Vakaruose mes beveik tai pasiekėme, net ir dabar tokiuose miestuose kaip Amsterdamas, Monrealis, galite vaikščioti trečią valandą ryto ir būti visiškai saugus, galite daryti, ką norite, eiti, kur norite. Bet Dieve, į tai įdėta daug darbo. Aš gyvenau Monrealyje ir moterys ten gali be jokių problemų vaikščioti trečią valandą ryto po grubiausius rajonus. Reikia daug socialinės organizacijos, kad žmonėms būtų suteikta tokia laisvė. To tikimybė labai menka, ir liberalai tai priėmė kaip savaime suprantamą dalyką arba teigė, kad visi socialiniai santykiai tėra apribojimai. Rousseau būtų galvojęs taip: „Ne, žmogus iš prigimties yra geras, ir tik visuomenė jį sugadina.“ Kurgi ne...
– Būtent jūs pavadinote Kanados įvardžių įstatymus totalitariniais, tai taip pat buvo nemažas šokas daugeliui žmonių. Kaip galime vadinti dalykus, įstatymus, praktiką totalitariniais demokratinėse visuomenėse? Kas konkrečiai tame įstatyme totalitarinio?
– Na, konstitucinėje demokratinėje valstybėje egzistuoja ribos daugumos veiksmams. Jie negali pažeisti jūsų prigimtinių teisių, o svarbiausia iš prigimtinių teisių (manau, kad ji net pralenkia teisę į gyvybę) yra teisė į žodžio laisvę. Kodėl? Ši teisė nėra skirta tam, kad galėtume šūkauti bet ką, kas papuola ant liežuvio galo. Ji reikalinga todėl, kad be jos niekas negali galvoti. Nėra jokio skirtumo tarp žodžio ir minties laisvės, tai tapatūs dalykai.
Dalyvaudami šiame pokalbyje mes mąstome, ir jei aš neturiu laisvės kalbėti, neturiu laisvės mąstyti. O jei šalies piliečiai nėra laisvi mąstyti, jūsų visuomenė mirs, nes mintis yra gyvybės pakaitalas. Mes mąstome, kad nemirtume. Taigi, kai tik valdžia kėsinasi į žodžio laisvę, ji peržengia ribas.
Tai dalis idėjos, kad valdžia turi egzistuoti prigimtinių teisių sferoje. Tai svarbu ne todėl, kad valstybė suteikia jums teises, o todėl, kad valstybė neišlaikytų savęs, jei būtų sudaryta iš piliečių, kuriems draudžiama mąstyti. Ji tiesiog suakmenėtų ir žlugtų, kaip ir jūs, jei nustosite mąstyti. Taigi, kai mano valdžia pasakė: „Štai žodžiai, kuriuos privalote vartoti.“ Aš atsakiau: „Ne, ne, tai neteisinga“. Aš kur kas labiau bijau pasekmių dėl to, kad negalėsiu laisvai mąstyti, nei bet kokios idiotiškos bausmės, kurią tie pusgalviai gali sugalvoti. Kuo ketinate man grasinti? Darbo praradimu? Man nerūpi, aš akimirksniu pasirinksiu prarasti darbą, jei tektų rinkti tarp jo ir savo kalbos laisvės. Aš galiu gauti kitą darbą, bet ne laisvę kalbėti.
Dėl to taip pat buvau teisus, kai dar 2016 metais sakiau Kanados senatui, kad jų idiotiškas įstatymas sukels psichologinę epidemiją. Tiesiai jiems pasakiau, kad tai paveiks jaunas moteris. Žinojau tai, nes išmaniau šios srities literatūrą, ir būtent taip ir atsitiko. Ir nė sekundės dėl to nesigailiu. Nelemtas Trudeau...
– Na, tam tikra prasme daug kam jūs pakeitėt pasaulį. Turite unikalią įtaką, kurią turite, ir mes čia Londone susirinkę iš esmės dėka to 2016 metų išstojimo prieš totalitarizmą įvardžiuose. Kažkuria prasme, nuo jo viskas prasidėjo.
– Taip, ir visi man sakė: „Tu iš kurmiarausio darai kalną. Ką tu turi prieš translyčius žmones?“. Man tai nerūpi. Mano požiūris į translyčius žmones yra maždaug toks: „Žiūrėk, aš norėčiau, kad to nedarytum [„nekeistum lyties“], bet jei esi suaugęs, gali susikurti pragarą bet kokiu pasirinktu būdu. Tai tavo problema. Manau, kad tai baisi klaida, ir negaliu įsivaizduoti, kaip tau tai atsilieps. Ir verčiau taip neatsitiktų, bet...“ Šia prasme aš esu liberalas.
– Esate.
– Šia prasme taip. Negalima įsibrauti į prigimtinės laisvės sritį. Tai reiškia, kad žmonės turi būti laisvi ir daryti baisias klaidas. O dėl lyties keitimo operacijų, tai tikimybė, kad tai bus klaida, mano supratimu, yra neabejotina. Taip sakau ne dėl išankstinio nusistatymo. Įtariu, kad esu susidūręs su įvairesniais žmonėmis nei 99,9 % žmonių, kuriuos kada nors sutiksite. Savo klinikinėje praktikoje turėjau patirties su įvairiausiais žmonėmis. Taigi tai nėra išankstinis nusistatymas, tai yra gailestis.
Šie translyčiai vaikai prieidavo ir sakydavo: „Jūs mums trukdote“. Ne, jūs net neįsivaizduojate, kaip jums atsilieps dalykai, kuriuos darote. Jūs neįsivaizduojate. O aš žinau, ką tai jums padarys. Aš nesu jūsų priešas, nes nepritariu būdams, kuriais jūs save naikinate. Tai nėra priešiškumas. „Jūs žeidžiate mano jausmus“ – Na, jūs visam laikui naikinate savo kūną, mokate mėsinėtojams, kad tai padarytų. Žmogus, kuris tam priešinasi, yra jūsų draugas, net kai jūs nesate savo draugas. Tai žiauru.
– Minėjote, kad posovietinės Vidurio Europos šalys turi praktinės marksizmo patirties. Regis, sutariame, kad dabar, marksizmas vėl atgimsta. Ar manote, kad šio regiono žmonės ir tautos turi tam tikrą misiją, pareigą kalbėti apie tai pasauliui?
– Neabejotinai, ir tuo įsitikinu keliaudamas po Vidurio Rytų Europą. Esu gana daug keliavęs po šią Europos dalį. Žmonės ten sunerimę dėl privilegijuotų, turtingų Vakarų žmonių imlumo šioms kvailoms, moralistinėms idėjoms. Bet jūs su tuo turite patirties, ir aš manau, kad Rytų Europoje pasipriešinimo yra daugiau. Būtent tai pastebėjau.
Vengrija yra geras pavyzdys, Lenkija taip pat. Vengrija visur Vakaruose buvo drabstoma purvais dėl ideologinių, ne geopolitinių dalykų. Esu susidūręs su nemalonumais vien dėl to, kad nuvykau į Vengriją ir kalbėjausi su tenykščiais valdžios atstovais: „Tu kalbi su fašistais“. Na, man jie neatrodo tokie fašistai, kaip priekaištaujantys vakariečiai atrodo komunistai. Galbūt klystu, bet nemanau.
Žinau, kad Vidurio Rytų Europoje vis dar daug korupcijos, net pagal Vakarų Europos standartus. Esu tikras, kad, pavyzdžiui, Vengrijoje korupcijos netrūksta, bet tai nereiškia, kad tai, ką daro Vengrijos vyriausybė, yra fašistiška. Ir jų tikrai negalima vadinti fašistais vien todėl, kad jie nemėgsta komunistų Vakaruose.
Man labai patinka Vengrijos prezidentė, manau, kad ji šauni. Man labai patinka ir jos šeimos politika. Manau, kad ji puikiai perprato problemą ir tai yra didelis žingsnis į priekį. Taigi, manau, kad Vidurio Rytų Europos šalims tenka tikrai svarbus vaidmuo, nes jos gali būti ta vieta, kur Vakarų civilizacijai pavyks realiai pasipriešinti. Manau, kad tai tam tikru mastu jau vyksta. Daugiau galios joms.
– Ar galime sakyti, kad ARC (Aljansas už atsakingą pilietiškumą) siekia padėti Vakarų civilizacijai atsilaikyti?
– Norėčiau tikėtis, kad ARC yra čia tam, kad padėtų civilizacijai atsilaikyti. Tiesą sakant, įdomu, kad kalbame apie Vakarų civilizaciją. Vakarų civilizacija, apie kurią kalbame, yra judėjų–krikščionių civilizacija. Tuomet kokiu būdu ji vakarietiška? Ji tikrai ne europietiška, savo kilme ji yra Artimųjų Rytų, netgi tam tikru mastu Šiaurės Afrikos. Ar tai vakarietiška civilizacija? Tai tiesiog civilizacija. Jūs galite paklausti apie induistus, konfucianistus. Taip, esama civilizacijų įvairovės. Bet ar dabar Vakaruose vyraujanti civilizacija kyla iš judėjų–krikščionių tradicijos ir dėl to turi pranašumų, kurių neturi kitos civilizacijos? Taip. Manau, kad taip. Pažvelkime į Kiniją, ten situacija išties prasta.
– Į akis krenta jų nuolankumas valstybės kontrolei.
– Na, jų visuomenės nėra pagrįstos aiškia nuostata, kad kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Ir aš manau, kad tai tiesa. Manau, kad ši idėja teisinga. Nėra nieko, kas labiau sutvarkytų jūsų gyvenimą nei šios idėjos priėmimas ir ja paremtas elgesys. Jei sugebate tai įgyvendinti, viskas atsivers savaime. Ir jūs tai žinote, nes jei esate su kuo nors susituokęs ir elgiatės su tuo žmogumi kaip su dieviškos sąmonės apraiška, jie jus pamils. Jūs elgsitės su jais galbūt geriau nei jie patys elgiasi su savimi. Jei su visais, su kuriais susiduriate, elgsitės turėdami omenyje šį suvokimą, viskas jums atsivers. Žvelgiant iš šios perspektyvos tai tampa savaime suprantama.
Jei elgiamasi atvirkščiai, tai tampama kažkuo panašiu į galios žaidimą, apie kurį kalbėjome anksčiau. Aš tiesiog redukuoju jus iki visko, ką galiu iš jūsų gauti. Galbūt man pavyks jus apgauti vieną kartą, galbūt pavogti tai, ką turite, bet tai nesuveiks, jei su manimi bendrausite du ar tris kartus. Ir tada iš potencialaus draugo jus paversiu priešu. Surinkite šimtą priešų ir pamatysite, kuo pavirs jūsų gyvenimas. Išties užtenka ir vieno. Priešą susikurti rizikinga, ypač tikrą priešą. Tikras priešas pasidegs, kad tik jus sudegintų. Nereikia laukti, kol atsiras daug tokių žmonių jūsų aplinkoje, kol atsidursite pragare. Taigi, norėdami ištrūkti iš pragaro elkitės su žmonėmis taip, tarsi jie būtų sukurti pagal Dievo paveikslą. Praktiškesnio patarimo už šį nėra.
– Ačiū. Manau, kad tai gera pabaiga šiam pokalbiui.
– Taip, tai gera pabaiga.
Kalbino Vytautas Sinica.