Vytautas Sinica. Šeimos samprata? Šeima tik tarp vyro ir moters. Šeimos politika? Grąžinti gyvybę Lietuvai

Lietuva yra tarp penkių Europos Sąjungos šalių, kuriose yra mažiausiai šeimų, auginančių tris ar daugiau vaikų, o gimstamumas, skaičiuojant vienai moteriai, Lietuvoje tesiekia 1,63 vaiko. Specialistų teigimu gimstatumas toliau mažėja. Pagal Jungtinių Tautų ir kitų organizacijų duomenis, Lietuva yra tarp sparčiausiai pasaulyje nykstančių tautų. Lietuvių tauta miršta, valstybei nesugebant sudaryti sąlygų ir motyvacijos kurti šeimas ir auginti vaikus.

Žiūrint į ateitį, tai yra didžiausia Lietuvos valstybės problema. Tad svarbiausias ilgalaikis valstybės tikslas – atkurti tautos ir valstybės išlikimą laiduojančią visuomenės sanklodą, kurioje didesnę visuomenės dalį sudarytų jaunesnio amžiaus gyventojai. Šio tikslo įgyvendinti neįmanoma dabartinėmis popkultūros ir medijų įtvirtintomis ideologinėmis sąlygomis, pagal kurias pirmenybė gyvenime turi būti teikiama karjerai, o ne šeimai.

Šeimų stiprinimui Lietuvoje reikalingos ir praktinės priemonės, ir aiški valstybės nuostata dėl to, kas yra šeima. Pastarasis klausimas nekelia abejonių visuomenei. Pagal įvairias apklausas daugiau nei 75 procentai piliečių aiškiai sutaria, jog šeimą sudaro tik vyras ir moteris, o jai sudaryti reikalinga santuoka arba vaikai.

Tačiau visuomenei laikantis prigimtinės šeimos sampratos, o vadinamajam elitui bei globalistinėms (pirmiausia ES) institucijoms agresyviai mėginant „įdiegti“ visuomenei progresyvistinę „šeimos kaip bet ko“ sampratą, vis didesnė dalis politikų šiomis aplinkybėmis bando išlaviruoti demagogine laikysena, esą reikia ne kovoti dėl šeimos sampratos, o rūpintis, kaip užtikrinti praktinę pagalbą konkrečioms šeimoms.

Svarbiausias ilgalaikis valstybės tikslas – atkurti tautos ir valstybės išlikimą laiduojančią visuomenės sanklodą, kurioje didesnę visuomenės dalį sudarytų jaunesnio amžiaus gyventojai.

Vytautas Sinica

Teigiame, kad šeimos institucijai priešiški yra visi, kas mėgina kurti tokį dirbtinį supriešinimą. Yra absoliučiai būtina tiek tvirtas žmogaus prigimtį (tuo pačiu ir visuomenės nuostatas) atitinkantis valstybės požiūris vertybiniame kare dėl šeimos sampratos, tiek inovatyvios ir efektyvios praktinės priemonės, užtikrinančios šeimų laisvę, saugumą ir būtinų socialinių bei kultūrinių poreikių patenkinimą, auginant vaikus Lietuvoje.

Šeimos esamai būklei pagerinti būtina imtis priemonių, kuriomis būtų siekiama trijų svarbiausių tikslų: 1) apginti prigimtinę šeimos sampratą; 2) sugrąžinti vaikus tėvams, t. y. įtvirtinti tėvų kaip pagrindinių vaikų auklėtojų vaidmenį; 3) sprendžiant demografines ir socialines šalies problemas, sukurti ekonomines sąlygas ir socialinę infrastruktūrą, užtikrinančias šeimoms orų gyvenimą ir skatinančias ryžtis auginti daugiau vaikų.

Nacionalinis susivienijimas teigia ir įsipareigoja:

– siekti Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtinti prigimtinę šeimos sampratą, kylančią iš vyro ir moters santuokos arba tėvystės / motinystės ryšio;

– siekti iš Civilinio kodekso pašalinti nuostatas, numatančias partnerystės instituto įteisinimą ir lyties „keitimo“ galimybę;

– Valstybė negali finansiškai ar jokiomis kitomis priemonėmis remti prieš tautos ir valstybės pagrindą sudarančios šeimos prigimtinę sampratą pasisakančių, prigimtinei moralei ir naujausioms mokslo žinioms prieštaraujančių ir marksistinės genderizmo ideologiją skleidžiančių organizacijų, jų projektų ar propagandos sklaidos;

– Konstitucija numato teisę riboti viešuosius susirinkimus, kurie prieštarauja visuomenės sveikatai ir dorovei. Absoliučios piliečių daugumos nuomone, seksualinių mažumų pasididžiavimo paradai prieštarauja visuomenės dorovei (2019 metų „Vilmorus“ duomenys) ir pagrįstai gali būti ribojami ar draudžiami, nepažeidžiant konstitucinės susirinkimų ir žodžio laisvės;

– Siekti galutinai atmesti genderistinę Stambulo konvenciją ir įpareigoti šalies vadovus tarptautinėse organizacijose siekti šio ir kitų genderizmo ideologija paremtų dokumentų atmetimo;

– Siekti įstatymu numatyti, kad valstybinėse ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo įstaigose negali būti skleidžiama jokia ideologija, formuojanti prigimtinei šeimos sampratai prieštaraujančias nuostatas, griaunanti prigimtinį šeimos modelį, pateikianti hedonistines „šeimos formas“ ar „lyties tapatybes“ kaip lygiavertę, sveiką ir moraliai priimtiną alternatyvą;

– Priešintis privalomam tėvystės / motinystės atostogų trukmės padalijimui tarp tėvo ir motinos. Nors sveikam vaiko ugdymui be galo svarbus gilus ryšys su abiem tėvais, valstybė neturi teisės nurodinėti šeimai, kiek kuris iš jų turėtų skirti laiko vaikų auginimui;

– Stengtis viduriniojo ugdymo sistemoje atsisakyti į karjerą orientuoto vaikinų ir merginų ugdymo, kuris ne tik prieštarauja žinojimo, o ne naudos kaip pagrindinio švietimo tikslo koncepcijai, bet ir nuvertina atsidavimo ir darbo šeimai, kuris amžiais buvo lietuvių tautos ir Vakarų civilizacijos stiprybės šaltinis, reikšmę;

– Valstybė privalo pripažinti tėvus pagrindiniais vaikų auklėtojais ir per švietimo, vaiko teisių ar sveikatos sistemos darbuotojus nesikėsinti į šeimai priklausančią teisėtą autonomiją, kol vaiko saugumui nekyla tiesioginis pavojus;

– Geriausios sąlygos vaikams augti sudaromos tada, kai jie gali kuo daugiau laiko praleisti su savo tėvais ir kasdien iš jų mokytis. Todėl valstybės prioritetas privalo būti ne kuo greičiau motinoms grįžti į darbo rinką, o sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikams auginti šeimoje;

– Siekti, kad darbdaviams, sudarantiems nepilnamečių, ypač ikimokyklinio amžiaus vaikų turintiems darbuotojams galimybę bent vieną dieną per savaitę dirbti iš namų, būtų taikomos mokestinės paskatos. Skatinti šeimos verslą taip pat bus ne tik valstybės ekonominės, bet ir šeimos politikos prioritetas, nes toks verslas kuria kokybiškas darbo vietas, be to, leidžia tėvams išties derinti įsitraukimą į šalies ekonomiką ir vaikų auginimą;

–– Ypač greitai augančiose didmiesčių teritorijose privalo būti užtikrintas gyventojų poreikį tenkinantis mokymo įstaigų tinklas, kuris leistų vaikams mokytis arti namų, o tėvai neturėtų konkuruoti dėl patekimo į valstybines mokymo įstaigas;

– Valstybė turi labiau remti sporto, meno ir mokslo būrelius, gerinti jiems būtiną ne vien privačių tiekėjų, bet ir mokymo įstaigų infrastruktūrą ir prieinamumą;

– Šeimos, kurios pačios prisiima atsakomybę ugdyti savo vaikus jų formavimuisi svarbiausiu laiku – iki 7 metų – negali būti valstybės vertinamos blogiau, nei tos, kurios nusprendžia jų ugdymą perduoti ikimokyklinio ugdymo įstaigoms. Valstybės interesas yra sudaryti galimybes vaikams kuo ilgiau augti su tėvais. Tokios pačios lėšos, kurias valstybė kas mėnesį skiria ikimokyklinio ugdymo krepšeliui vaikų darželius lankantiems vaikams, turi būti išmokamos toms šeimoms, kurios ryžtasi pačios auginti vaikus namie;

– grąžinti vaiko teisių apsaugos sistemos kaip šeimoms padedančios, o ne jas kontroliuojančios institucijos sampratą, visiškai atšaukiant Dovilės Šakalienės ir Mykolo Majausko inicijuotą vaiko teisių sistemos pertvarką ir panaikinant centralizuotą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą. Vaiko atėmimas iš tėvų yra kraštutinė priemonė, galima ypač retais atvejais, esant tiesioginiam pavojui vaiko sveikatai ar gyvybei;

– Lietuvoje išaugus raidos ir socializacijos problemų turinčių vaikų skaičiui, didėja ir socialinių pedagogų bei kitų ugdymo procesui padedančių specialistų poreikis. Tuo pačiu metu vis labiau ideologizuojamos visos su psichologija susijusių specialistų studijos, o „naująja dvasia“ parengti socialiniai pedagogai laiko savo teise ir pareiga kištis į vertybinį vaikų auklėjimą. Kad to būtų išvengta, būtina pertvarkyti šių specialistų ugdymo programas;

– Tėvai, konsultuojami sveikatos sistemos darbuotojų, turi priimti svarbiausius sprendimus dėl vaikų sveikatos ir fizinės gerovės užtikrinimo. Tėvai priims jų vaikams geriausiai tinkančius sprendimus, jei jiems bus teikiama objektyvi, naujausiomis mokslo žiniomis pagrįsta informacija ir bus objektyviai atsakoma į visus jiems kylančius klausimus. Ginsime dabar galiojančią tvarką ir nepritarsime valstybės viršenybę prieš šeimą skelbiančių politikų siūlymams įvesti privalomą vaikų vakcinaciją;

– Šeima, augindama vaikus, dirba ne tik savo, bet ir visos visuomenės labui, todėl yra teisinga atitinkamai sumažinti jai tenkančią mokestinę naštą. Tris vaikus iki 18 metų auginantiems tėvams ar globėjams (vienam iš jų) gyventojų pajamų mokesčio dydis nuo visų apmokestintų pajamų turėtų būti sumažintas perpus, o auginantiems keturis ir daugiau vaikų – apskritai panaikintas.

– Sekant Vokietijos modeliu, sutuoktiniams turi būti sudaryta galimybė, pateikus bendrą mokesčių deklaraciją, išskaidyti priskaičiuojamą gyventojų pajamų mokestį, sudedant sutuoktinių pajamas, padalijant jas pusiau ir tik tuomet apmokestinant, atskirai taikant atitinkamo dydžio mokesčio tarifą bei neapmokestinamą pajamų dydį, tokiu būdu sumažinant mokestinę naštą šeimoms;

– Ilgalaikis valstybės ekonominės politikos tikslas yra užtikrinti, kad pajamų už kokybiškai atliekamą kvalifikuotą darbą turi pakakti šeimai išlaikyti. Tačiau kol tai bus pasiekta, valstybė turi prisidėti prie vaiko auginimo išlaidų palaipsniui, proporcingai biudžeto augimui, didindama universalias išmokas vaikui (vaiko pinigus);

– Šeima, turinti savo pastogę, yra stabilesnė ir laimingesnė, o vaikams sudaromos geresnės sąlygos augti. Todėl imsimės priemonių, padėsiančių visoms to norinčioms šeimoms turėti nuosavą būstą, o ne jį nuomotis. Vaikus auginančioms šeimoms turi būti sudarytos sąlygos turėti tikrus namus, o ne gyventi beveidžiuose masinės statybos daugiabučiuose. Tai darydami, skatinsime išsilavinimą didžiuosiuose miestuose įgijusias šeimas grįžti į gimtąsias gyvenvietes, kur jų vaikai ne tik galėtų augti arčiau senelių ir kitų giminaičių, bet ir kur yra žymiai daugiau galimybių įsigyti būstą, palankų laimingai ir saugiai vaikystei bei sveikam santykiui su gamta;

– Kad būtų užtikrintas deramas prioritetas bei kompleksinis požiūris į šeimai palankias sąlygas, vienas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministras turėtų kuruoti išimtinai šeimos bei demografinės politikos klausimus.