Užmojis labai drąsus ir didelis: perkeisti vienintelę, amžiais Lietuvoje ir visame civilizuotame Vakarų pasaulyje galiojusią šeimos sampratą. Nuo Antikos iki XXI amžiaus visiems (išskyrus mažas izoliuotas eretikų grupes ir komunistines komunas XIX-XX a.) buvo aišku, kad šeima – tik tarp vieno vyro ir vienos moters.
Lietuvos visuomenės daugumai tai visiškai aišku ir dabar, nors mažiausiai dešimtmetį žiniasklaidoje ir jau net mokyklose vykdoma aktyvi propaganda, kad vienalyčiai santykiai – norma. Nesena Prezidento užsakyta apklausa parodė, kad vienalytės partnerystės įteisinimui nepritaria net 70 procentų gyventojų. Valdžios ir ją palaikančių ekspertų reakcija į tai? „Žmonių negalima klausti apie žmogaus teises“, – kaip pasakė T. V. Raskevičius.
Gal todėl naujosios „šeimos“ autoriai mėgina dangstytis teisiniais išvedžiojimais, kad partnerystės įteisinimas šeimos sampratos nekeis. Esą, nors ir bus įteisinta dviejų vyrų partnerystė, projekte šeima niekur neapibrėžiama, tad kaip gali tai pakeisti šeimos apibrėžimą? Ogi gali ir labai paprastai.
Partnerystė Lietuvos teisėje (civiliniame kodekse) yra ne kažkoks burtažodis, o būtent šeimos forma, įrašyta trečiojoje Šeimos santykių knygoje. Lygiai taip pat partnerystė yra laikoma šeima ir visoje europinėje teisėje, Europos Sąjungos ir Strasbūro teismuose. Jų pozicija aiški: šalis gali neturėti įteisinusi partnerystės, bet jeigu įteisina, ji savaime laikoma būtent šeima ir tokių partnerių teisės turi būti prilygintos sutuoktinių teisėms.
Partneriams sutuoktinių teises garantuoja Europos Teisingumo Teismo 2013 gruodžio 12 d. prejudicinis sprendimas byloje F. Hay prieš Credit Agricole. Taigi „gėjų partnerystė“ lygu „šeima“ lygu „sutuoktinių teisės“ ir niekaip kitaip. Labai išsamiai tą nesename straipsnyje išaiškino teisininkas Ramūnas Aušrotas.
Valdantieji apsimeta ir toliau apsimetinės, kad to nesupranta. Jie mieliau kalba apie šimtus tūkstančių nesusituokusių žmonių, vyrų ir moterų, kuriems esą labai reikėtų tokios partnerystės. „Ne vien dėl gėjų viskas daroma“, – kartoja. Tačiau pagal tą pačią ES teisę, negalima priimti tik vyro ir moters partnerystės, turi būti visiems arba niekam. Tam įpareigoja Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 metų sprendimas byloje Vallianatos ir Kiti prieš Graikiją. Valdančiųjų projektas ir siūlo įteisinti partnerystę visiems.
Dar daugiau, nėra jokio reikalo dėl nenorinčiųjų tuoktis kurti kažkokias naujas sąvokas ir statusus. Valstybė rūpinasi šeima ne iš geros širdies, o dėl to, kad šeimoje (tik šeimoje!) gimsta ir yra išauklėjami vaikai. Taigi bent valstybei šeima rūpi pirmiausiai dėl vaikų. O ir sveikas protas, ir sąžinė diktuoja, kad turėtume pirmiausiai žiūrėti, kas geriausia vaikams, ne suaugusiems.
Pasauliniai tyrimai labai aiškiai rodo du dalykus. Kad susituokusios poros yra daug stabilesnės už nesusituokusias ir kad vaikams gyvenime (moksle, karjeroje, santykiuose) geriausiai sekasi užaugus santuokoje. Taigi valstybė turėtų finansiškai ir kitaip paskatinti žmones tuoktis, o ne kurti tam pakaitalus. O nenorinčių, žinoma, niekas negali ir neturi versti. Gyvename laisvoje šalyje.
Seimo „profesionalus gėjus“ Tomas Vytautas Raskevičius sako, kad šis jo rengtas projektas kompromisinis. Nematau jokio kompromiso, kai vienalytės poros paskelbiamos šeima ir dar nedrįstama to pasakyti tautai tiesiai į akis. Jeigu norima spręsti tokių žmonių praktines problemas, kaip informacija ligoninėje ar paveldėjimas be notaro, tam yra kitos civilinio kodekso pataisos, niekaip nepretenduojančios į šeimos statusą. Konservatyvi visuomenės dalis joms pritartų.
Bet kovotojai už gėjų teises nori ne praktines problemas išspręsti. Jie ir patys pripažįsta, kad tikrasis tikslas yra iškovoti, kad simboliškai dviejų vyrų ar dviejų moterų pora būtų pripažinta šeima. Kol jie neprilyginti vyro ir moters šeimai, tai esą žeidžia šių žmonių orumą. Tačiau nėra jokios diskriminacijos, kai skirtingus dalykus valstybė ir traktuoja skirtingai. Teisingumas reikalauja, kad taip ir būtų.
Dar daugiau. Kaip seksualines mažumas esą žeidžia ir žemina tai, kad jų santykiai nėra prilyginami vyro ir moters šeimai, taip ir visus nepritariančius tam žeidžia ir žemina kaip tik toks prilyginimas. Todėl nieko keista, kad pasipiktinusi visuomenė keliasi ir telkiasi tam priešintis visais būdais, kokius tik randa prieinamus. Valdžia išrinkta tikrai ne tam, kad auklėtų tautą apie tai, kas yra šeima.