Vytautas Šunskis. Suvalkų koridorius: Lietuvos gynybos Achilo kulnas ir būtinybė veikti dabar

Dėl vykstančių geopolitinių procesų karštai ir aukštuosiuose elito sluoksniuose vyksta diskusijos. Kalba premjerai, ministrai ir kiti politikai. Tačiau geopolitiniai klausimai yra ne tik aukštųjų valdžios sluoksnių prerogatyva – juos jaučia ir paprasti žmonės, ypač tie, kurie gyvena strategiškai svarbiose vietovėse. Norėčiau ir aš pakomentuoti šiuos procesus iš žemesnio sluoksnio perspektyvos.

Esu Kalvarijos savivaldybės tarybos narys, taip taip, iš Kalvarijos savivaldybės, kuri yra beveik viduryje Suvalkų koridoriaus – strateginės sausumos juostos, jungiančios Baltijos šalis su likusia NATO teritorija. Šis koridorius sausuma driekiasi apie 100 kilometrų ir jau ne kartą buvo minimas aukštųjų valdžios atstovų kalbose kaip potencialiai pažeidžiamiausia Lietuvos vieta gynybos požiūru.

Jau esu rašęs, kad Kalvarijoje reikėtų įkurti greitojo reagavimo kovos padalinį, kuris pirmasis, jeigu reikėtų, pasitiktų priešą. Lietuvos pagrindinės karinių pajėgų bazės yra gerokai toliau nuo Suvalkų koridoriaus, o tai reiškia, kad laikas, per kurį galima reaguoti ir sutrukdyti potencialiam priešui, gali būti kritinis.

Jeigu kada nors ateitų vadinamoji diena X, kiekviena minutė taptų svarbi. Priešui prireiktų vos pusvalandžio, kad tankų grupuotės, pajudėjusios iš Baltarusijos ir Kaliningrado, susijungtų Suvalkų koridoriaus viduryje. Naujausi tankai gali pasiekti net 80–90 km/val. greitį, o dabartinė infrastruktūra rokadiniame kelyje, kuris eina pasienyje, tokią spartą praktiškai užtikrintų. Tokiu būdu, net ir nedidelės priešo pajėgos galėtų operatyviai užimti svarbias pozicijas, taip trukdydamos NATO pajėgoms teikti Lietuvai pagalbą sausuma.

Be to, per Kalvarijos savivaldybės teritoriją eina strategiškai svarbūs transporto koridoriai: geležinkelis „Rail Baltica“ ir automagistralė „Via Baltica“. Šios transporto arterijos ne tik užtikrina susisiekimą tarp Baltijos šalių ir Vakarų Europos, bet ir yra potencialiai svarbūs logistiniai keliai kariniu atžvilgiu. Jų kontrolė arba užkirtimas konflikto atveju galėtų turėti reikšmingą poveikį tiek gynybos, tiek tiekimo grandinėms.

Iš šių pamąstymų seka akivaizdi išvada: greitojo reagavimo pajėgos ne tik reikalingos, bet ir būtinos. Jos turėtų būti strategiškai dislokuotos ne tik didžiausiuose miestuose, bet ir ten, kur prasidėtų pirmieji gynybiniai veiksmai. Mažos, bet itin mobilios, gerai apmokytos grupės galėtų ne tik stabdyti priešo judėjimą, bet ir organizuoti partizaninio pobūdžio veiksmus, nukreiptus į komunikacijų ir logistikos trikdymą.

Be to, svarbu ne tik ginkluotės ir karių dislokacija, bet ir vietinių gyventojų pasirengimas. Reikėtų organizuoti civilinės gynybos mokymus, stiprinti vietinę savanorystę, skatinti strateginį mąstymą tarp bendruomenių lyderių. Kiekvienas Lietuvos pilietis, gyvenantis šiame regione, turi suprasti savo potencialų vaidmenį krizės metu.

Apibendrinant, Suvalkų koridoriaus svarba Lietuvos gynybai yra neginčijama. Nepakanka vien tik deklaracijų aukštuosiuose sluoksniuose – reikalingi realūs veiksmai vietos lygmeniu, kurie leistų užtikrinti, kad kritiniu momentu Lietuva būtų pasirengusi gintis ne tik formaliai, bet ir realiai. Jei norime, kad esamos geopolitinės grėsmės nebūtų tik retorika, turime veikti dabar, kol dar turime laiko pasiruošti.