Ir dabar ryškiai matau, kaip pro mus, stovinčius prie Lietuvos Radijo ir televizijos komiteto S. Konarskio gatvėje, veržiasi „burokevičinės“ LKP ir „jedinstvininkų“ inspiruoti bei konservatyvios SSKP karinės vadovybės įsakymui paklusę kareiviai ir kariškiai, šūviai virš galvų į pastatus, į gatvę įbauginimui mėtomi sprogstamieji paketai! Iš žmonių krūtinių besiveržiantys šūkiai: „fašistai, okupantai, gėda!“ Po to skubus grįžimas į Aukščiausiąją Tarybą, žinios nuo TV bokšto, aukos, sužeistųjų skaičiai... ir besirenkanti jūra žmonių aplink Aukščiausiąją Tarybą!
Abu prisimename ir dar vieną svarbų įvykį. Lietuvai stojant į ES, aš 2003 m. pasiūliau pagerbiant 1991-ųjų sausio tryliktąją paminėti ir 1983-ųjų sausio 13-ąją Europos Parlamente priimtos rezoliucijos „Dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje" dvidešimtmetį. Juk labai simboliška – ši rezoliucija buvo priimta irgi sausio 13 d., remiantis 45 Lietuvos, Latvijos ir Estijos disidentų pasirašytu memorandumu apie būtinybę likviduoti slaptųjų Molotovo-Ribentropo protokolų teisines pasekmes ir kelti tarptautiniu mastu Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės klausimą.
Memorandumo tekstą kūrė Lietuvos Laisvės lygos lyderis A. Terleckas su savo bendražygiais. O tekstą redagavo ir keletas žmonių iš Estijos bei Latvijos. Tekstą parėmė ir žymūs Sovietų Sąjungos disidentai su akademiku A. Sacharovu priešakyje. Aš tuomet pasiūliau Genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (toliau – Centrui) išleisti knygą apie tuos 1979-ųjų ir 1983-ųjų metų įvykius, memorandumo signatarus ir rezoliucijos Europos Parlamente pranešėjus, taip pat ir VLIK‘o pastangas, kad Europos Parlamentas priimtų šį dokumentą. Man teko garbė dalyvauti šios knygos atsiradime, parašyti savo tėvo, šio memorandumo signataro, trumpą biografiją, o po to – Seime organizuoti tarptautinę konferenciją, skirtą šiai temai. Ir minint šios rezoliucijos dvidešimtmetį, 2003-ųjų sausio 13-ąją, buvo pirmą kartą Lietuvos Nepriklausomybės aikštėje iškelta ir ES vėliava! Mat derybas dėl stojimo jau buvome sėkmingai užbaigę ir laukėme referendumo bei oficialaus įstojimo į ES 2004 metais. O knygos „Baltijos laisvė – Europos atsakomybė“ autoriais tapote Tu, Birute, ir Arvydas Anušauskas.
Žinau ir tai, kad Sausio 13-oji buvo Tavo gimtadienis, Birute! Nuoširdžiai sveikinu su gražia datų ir ženklų pyne, linkiu, kad šie gimtadienio ir istorinių įvykių sutapimai Tave visokeriopai stiprintų.
Kaip žinai, Birute, Seimas šiuos, 2018, metus paskyrė daugeliui įvykių pažymėti. Dar 2012 m. LR Seimas nutarė, jog 2018-tieji bus skirti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, kiek vėliau – 2015 m. – buvo priimtas nutarimas 2018 m. skelbti ir Vydūno metinėmis bei Lietuvos skautų judėjimo metais. 2017 m. kaip iš gausybės rago pabiro ir dar keletas nutarimų skelbti 2018 m. Simono Daukanto, Lietuvos katalikių moterų sąjungos, Adolfo Ramanausko-Vanago, Tėvo Stanislovo, Trakų Dievo Motinos, Lietuvos globėjos, paveikslo karūnavimo 300 m. jubiliejaus minėjimo metais ir Sąjūdžio metais.
Nesiginčysiu, daug tai ar mažai įvairių minėtinų sukakčių šiems metams Seimas paskelbė, bet tikrai kai ką iš Laisvės siekio datų užmiršo. Užmiršo paminėti 1979-ųjų metų Laisvės lygos suorganizuoto mūsų disidentų memorandumo pagrindu pirmą kartą 1983-iais metais pasiektą tarptautinę pergalę!
Šiemet mes, Briuselyje dirbantys lietuviai, kartu su latviais ir estais EP rezoliucijos 35-metį paminėjome Europos Parlamente, pasikviesdami ir šio memorandumo signatarus Julių Sasnauską iš Lietuvos ir Ints Calitis iš Latvijos. Deja, estas Mart Niklus susirgo ir negalėjo dalyvauti. Tikiu, kad Lietuvoje šios Europos Parlamento rezoliucijos paminėjimas tikrai galėtų būti tarp Centro minėtinų renginių! Juk rezistencijos dalyviai šį memorandumą rašė, beje, pasirašydami pavardėmis, ne slapyvardžiais. Nesislėpdami ir suprasdami, kas jų laukia. Ir tie žmonės buvo KGB tardyti, persekioti, o keli nubausti kalėjimu bei ištrėmimu.
Manau, Birute, tai būtų kur kas prasmingiau nei 2018 m. svarbių datų minėjimo kontekste Centro užbaigtas KGB agentų sąrašų spausdinimas.
Vėl sugrįšiu prie Sausio 13-osios. Čia, Briuselyje, Belgijos lietuvių bendruomenė susirinko dalyvauti bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“. Atėjo daug jaunų žmonių, daug šeimų su mažais vaikais. Kas bėgo 5 km, kas 9 km, kas su mažiukais ėjo pėsčiomis numatytu maršrutu nuo parko iki Lietuvos atstovybės. Visi skirtingi ir visi džiaugsmingai nusiteikę. Gerai, kad Laisvės gynėjų dienai galime skirti Justino Marcinkevičiaus žodžius: „Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje, kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro“. Šiuos žodžius priminiau bėgimo dalyviams, o pats džiaugiausi jų šviesiais veidais.
Bet nerimas, Birute, dėl Centro išspausdintų sąrašų išliko. Kai išgirdau Donatą Banionį, Saulių Sondeckį ir Vincentą Sladkevičių liečiančias taip vadinamas „naujienas“ – nepatikėjau!
Tada peržvelgiau Lietuvos spaudą, Tavo, Birute, pasisakymus ir ėmiau diskutuoti su Tavimi. Juk mudu esame, taip sakant, seni pažįstami nuo 1973–1979 m. disidentinės kraštotyros laikų. Abu gerai pažinojome daugelį patikimų bendražygių: Zitą Vanagaitę, Joną Trinkūną, tėvą Stanislovą ir daug kitų jau išėjusių. Ir Rimas Matulis, ir Tadas Šidiškis irgi iš mūsų pažinčių lauko.
Tu gerai žinai, kad aš nesivaikiau vardų ir titulų, neėmiau tremtinio pažymėjimo, nes nelaikiau to jokiu nuopelnu. Be to, aš tik gimęs prie Laptevų jūros, o ne ištremtas į ten. Gimiau juk ten, kur buvo mano tėvai, ištremti su trimis mažamečiais mano broliukais. Į tėvų tremties kančias aš negalėčiau net pretenduoti. Jie patyrė labai daug skausmo, o aš – tik augau jų meilėje! Bet pensinio amžiaus nustatymo Lietuvoje stažas taip įstatymiškai sureguliuotas, kad mane privertė ateiti pas Tave ir išsiimti šį pažymėjimą. Nors aš Seime nebalsavau už tokį įstatyminį sureguliavimą. Bet tai – atskira tema. Tavo pasiūlymu susitvarkiau ir dokumentus dėl laisvės kovų dalyvio statuso, ko gero, irgi vienas iš paskutiniųjų. Ir Jūsų centro žmonės parodė, kad paskutiniai įrašai mano byloje padaryti 1990 kovo 11-ąją, tada, kai mes AT balsavome už Kovo 11-osios dokumentus. Be to, sužinojau ir apie agentą „Praną“, kurio pranešimais aš ir mano brolis Eimutis – Petras 1976 rugsėjo 17 d. buvome suimti. Tu, Birute, žinai, kad aš daug kartų buvau tardytas, apklaustas ar profilaktikuotas KGB. Su numanomu agentu „Pranu“ aš susisiekiau ir mes išsiaiškinome įvairias aplinkybes. Aš jam linkiu sąžiningo darbo ir gražių dienų. Mat jis papasakojo savo gyvenimo istoriją, kuri tikrai buvo sudėtinga.
Taigi lyg ir turėčiau pritarti tam, kad tie agentų sąrašai turėtų būti ir yra skelbiami. Deja – ne! Pirmiausia pradėsiu nuo to, jog „desovietizacijų“, „kagebizacijų“, „resovietizacijų‘ „dekagebizacijų“ ir visokie kitokie terminai kėlė, kelia ir kels pačias purviniausias bangas mūsų atgimusios tautos dvasinėje kasdienybėje. Gerai atsimenu KGB voratinklių purvą, „megztųjų berečių" chorus, giedančius „litanijas“ – „kagėbistai", „komuniagos“, „Maskvos agentai“, „raudonieji utėlės“ ir taip toliau. Tai – iš 1991–1993-ųjų metų laikotarpio.
Dabar labai paplitę „vatnikai“, „runkeliai“, „kagėbistai“, „kolaborantai“ ir panašiai. Ir visiškai nutilę balsai, galintys priminti antrojo Atgimimo aušros Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio moralinę Vienybės deklaraciją arba 1990 m. kovo 12 d. AT kreipimąsi „Lietuvos žmonių kvietimas santaikai“, pasirašytą AT pirmininko Vytauto Landsbergio. Jame pasakyta (cituoju): „Trumparegiški tarpusavio vaidai, pavydas, savųjų skirstymas į „blogus“ ir „gerus“ pagal anketinius duomenis, partiškumą ar tautybę, pamiršus darbą ir sugebėjimus, gali būti pražūtingi“. Atkreipsiu, Birute, dėmesį į „pagal anketinius duomenis“ ir „pamiršus darbą ir sugebėjimus“. Taigi, jei prisimintume mudu abu D. Banionio, S. Sondeckio darbą ir sugebėjimus, būtų akivaizdu, kad visa kita yra „šiaudai“. O jau ką kalbėti apie V. Sladkevičių!
Priminsiu, Birute, ir jau kitą teisinę galią turintį AT pareiškimą, kuriuo kreipiamasi į tuos, kurie bendradarbiavo su TSRS Valstybės saugumo komiteto organais. Cituoju 1990 kovo 27 d. AT pareiškimą, pasirašytą AT pirmininko V. Landsbergio: „Užtikriname, jog nė vienas asmuo, nepadaręs sunkių nusikaltimų prieš Lietuvos gyventojus ir atsisakęs palaikyti tolesnius ryšius su TSRS VSK, nepatirs nei moralinių, nei teisinių, nei jokių kitų respublikos valdžios persekiojimų. Slaptų informatorių sąrašuose esančios jų pavardės niekada nebus oficialiai skelbiamos ar patvirtinamos, jeigu viešumon iškiltų kokiu kitu būdu. Antra vertus, prisipažinimas ir atgaila būtų vertinami kaip moralinis piliečio ir visuomenės apsivalymas.“
Štai šis pareiškimas – kaip politinė AT valia – galioja iki šiol! Jo niekas nėra atšaukęs. Bet Lietuvoje jau seniai vieni įsipareigojimai prieštarauja kitiems. Taip, Birute, vėliau Seime buvo priimti „liustracijos“ įstatymai, nekreipiant dėmesio į valstybės vardu duotą pažadą. Bet Tau, kaip dabartinei Centro vadovei, juk turi kilti teisinių klausimų – tiek Konstitucijos, tiek ir duoto valstybės vardu pažado akivaizdoje! Negi tikrai nekilo teisinių abejonių dėl to, kad galioja vienas kitam prieštaraujantys sprendimai?
O gal iš tiesų rašytojo Vytauto Petkevičiaus satyrinis romanas „Durnių laivas“ visgi dar turi pagrindo. Juk akivaizdu, kad šiandien mūsų gyvenime yra dar daug sričių, kur vieni kitiems prieštaraujantys sprendimai vis dar veikia. Kartą viena moteris gatvėje mane užkalbino, ar aš skaitęs šį rašytojo kūrinį. Atsakiau, jog varčiau šią knygą. Tuomet ji paklausė keisto klausimo: „O kas gali būti blogiau už „Durnių laivą“? „Gal patys durniausi iš to laivo“, – atsakiau!
Ji nusijuokė ir pasakė: „Ne. Baisiau už „Durnių laivą“ yra tik čielas „Durnių laivynas“. Tuomet smagiai nusijuokiau ir aš! Taiklu, kai kartais pagalvoji, kiek prieštaringų ir, liaudiškai tariant, „durnų“ sprendimų yra priimta. Kaip Tu, Birute, žinai, aš buvau tas, kuris parengė Genocido ir rezistencijos tyrimo centro koncepcijos ir įstatymo projekto variantą dar 1994 m. Rėmiausi Izraelio „Jad Vašem“ centro pavyzdžiu. Deja, vėliau įstatymo projektas kito, skirtingos politinės jėgos jį vertė politikavimo įrankiu, o vėliau ir tam tikros politinės propagandos instrumentu. Kaip istorikui man nesmagu, kad taip pakrypo reikalai.
Keičiantis politinėms Seimo daugumoms, padėtis taisyta tai į vieną, tai į kitą pusę, bet vis tik pasiekti istorinio nešališkumo, teisinio tikrumo ir teisingumo principais pagrįstos Centro veiklos, deja, nepavyko. Todėl Centro skelbiama informacija iki šiol susilaukia įvairios reakcijos.
Nuskambėjus šių metų pradžią skelbiantiems varpams ir mums pradėjus ruoštis Lietuvos Respublikos šimtmečiui ir ši Centro publikacija, skirta agentų žurnalui, įpylė, deja, daug purvo į mūsų šimtmečio dvasią. Nors pradžioje Tu, Birute, mėginai tai pateisinti: „Tai buvo paskutinė žurnalo porcija, aš į informacijos paskelbimą žiūrėčiau kaip į mūsų tautos apsivalymą.“
Deja, Birute, jei tai darytų patys tie sąraše minimi – tai visai kas kita! Tada tai padėtų kurti moralinį piliečio ir visuomenės apsivalymą. Bet kai tai daroma oficialios institucijos vardu prieštaringoje teisinėje aplinkoje, neatsiribojant nuo galimų politinių įtakų bei būnant patiems Jums vienokių ar kitokių politinių pažiūrų (o tarp centro darbuotojų irgi nėra vien nešališkų tyrėjų, kaip tai realiai turėtų būti) – tada reikalai visai kitaip atrodo. Apsivalymu čia nekvepia. Ir čia pravers man pacituoti kardinolą V. Sladkevičių: „Kad suprastumėte savo sielos vertę, tenka priminti, kad siela yra Švenčiausiosios Trejybės didysis rūpestis.“
Štai taip, Birute, juk ne Tavo vadovaujamam Centrui užkraunama našta apvalyti tautos sielas. Gal, Birute, palik tai tiems, kas tam pašventęs savo gyvenimą. Ir tikiu, kad gerasis kardinolas Vincentas, prašęs Viešpaties padaryti jį gerumo ženklu, Tau tai tikrai gražiai ir atlaidžiai paaiškintų.
Tiesa, Birute, vėliau Tu pripažinai, kad nenori ir neturi teisės būti teisėjo vaidmenyje, kad su žmonių likimais galėjo būti visaip. O vėliau jau pripažinai, kad „tiesiog taip išėjo. Teisingiau, neišėjo taip, kaip buvau sumaniusi... O tai turėjo būti išleista su šiuo oficialiu pareiškimu.“ Bet tiek istorikas Arūnas Bubnys, tiek net šiuo metu jau politikoje dalyvaujantis A. Anušauskas suabejojo ir sąrašo patikimumu, ir tikslumu bei daugeliu iškylančių neatsakytų klausimų!
O dabar grįžkime prie Lietuvos Respublikos šimtmečio. Galime džiaugtis mūsų kultūros, mokslo, sporto, meno, fotografijos, inžinerijos ir kitų sričių pasiekimais. Įsivaizduok, Birute, skamba kardinolo Vincento žodžiai „Augti ir laukti“, skamba S. Sondeckio kamerinio orkestro virtuoziškai atliekami Čiurlionio kvartetai, įtaigiai vaidina D. Banionis. Ir visa tai – mūsų jėga ir didybė! O tuo tarpu piktavaliai primins „KGB agentai“, „KGB agentai“, kaip krankliai, ir ypač, kai tų iškilių žmonių jau nėra gyvųjų tarpe! Atsimeni, jog Atgimimo pradžioje ėjo toks laikraštpalaikis „Kranklys“. Ir dergė ant visų!
Tu, Birute, teisi, sakydama, kad šis Centro paskelbtas sąrašas neatspindi visko, kad daug kas išvežta į Maskvą, kad yra „agentų“, kurie taip ir nebus atskleisti. Taip, dar 1991–1992 m., „KGB voratinklių“ laikais, buvo kalbama apie „Juozą“, „Šatriją“, „Vytą“, „Vytautą“, „Dėdulę“, „Ištikimą“ – ir kiek visokiausių versijų ir malkų priskaldyta. O kur dar Aloyzą Sakalą įskundusio suolo draugo istorija, su paslaptingais inicialais V.L.
Juk ir šiandien gali koks anūkas paklausti savo senelio, „O kaip tau pavyko be KGB leidimo į JAV, Australiją, Angliją tais laikais išvažiuoti?“ Greičiausiai senelis atsakytų: „Mat, anūkėli, aš buvau nusipelnęs kultūros veikėjas, nors gyvenau kultūros griuvėsiuose, o tokiems buvo žymiai lengviau. Gavai iš tos šalies iškvietimą, parašei užsienio reikalų ministerijai prašymą vizai, palaukei, kol viza ateis ir važiuoji sau... Be to, juk Raudonoji armija išvadavo Lietuvą ir mane su motina...“
O gal atsakytų kitaip, pripažindamas, kad tokie skelbimai tik skaldo mūsų visuomenę, kiršina žmones ir sukelia daug skausmo. Tokiu atveju aš labai apsidžiaugčiau ir sveikinčiau tokį senelį su labai gilia įžvalga.
Tad, Tu, Birute, teisi, kad „iki galo ir nesužinosime, kas lėmė...“ Vadinasi, jei Centro turima medžiaga fragmentiška, neretai sunkiai patikrinama, negalinti atsakyti į daugelį klausimų, negalinti pilnai atskleisti visų atvejų, tai kam visa tai reikia viešinti? Akivaizdu, kad tokia medžiaga tinka individualiems atskirų asmenų tyrimams, mokslinėms ir pažintinėms publikacijoms, istorinėms ekspozicijoms, bet ne viešai skelbiamoms „masinėms liustracijoms“.
Ir iš viso, ar tokia „skelbimo“ praktika turi kokią nors realią prasmę? Tokia lietuviška liustracija su prieštaravimais tiek teisės principams, tiek ir sveikam protui atneša tik apkalbas, stimuliuoja žemus jausmus ir leidžia drabstytis purvais kur tik kam šauna į galvą. Tu, Birute, žinai, kad mes rinkome liaudies išminties posakius. Taigi yra toks išsireiškimas: „pasitrauk, nes gausi į liustrą“. Štai už tokią liustraciją jos sumanytojams ir reikėtų bent jau gerai, liaudiškai kalbant, užvožti į „liustrą"! Galbūt būtų kur kas efektyviau, nors nepropaguoju smurto, tik paryškinu, ko galėtų tokie sumanytojai nusipelnyti iš karštakošių žmonių. Žinau, ne Tu kalta dėl tokių įstatymų reikalavimų. Bet argi reikėjo šiuo atveju taip aklai viską vykdyti? Juk negi nekilo Tau mintis, kad čia jau per daug. Reikia sustoti! Pagaliau – V. Sladkevičius! Ko vertas toks „įrašėlis“ sąraše prieš šią Asmenybę!
Apie tautos apsivalymą jau nebešnekėkime – čia geriau tiktų naujo tautos sukiršinimo pavadinimas. Bet įdomus yra kitas sutapimas. Seimas šiuos metus yra paskelbęs Tėvo Stanislovo metais. Tad pravartu ir mums abiems paklausyti, ką tuo klausimu kalbėjo ar rašė Tėvas Stanislovas. Juk mudu abu tais disidentiniais laikais ne kartą buvome Paberžėje. Na, pamėginkime pavartyti Jo pamokslus. Štai „Pagraudenime Vytautui Skruodžiui“ Tėvas Stanislovas rašo: „Kadangi Biblija vartoja du žodžius – dilgėlės ir usnys, – vadinasi blogis yra nevienodas. Yra jis banalus, pilkas, įkyrus ir yra šlykštus, klastingas, šėtoniškai piktas... Mielas Vytautai! Tau pavedė baisiąsias, nesuskaičiuojamas, maru užnuodytas dėžes. Jose – daugybė baisių žiurkių, utėlių, blakių... jei atplėši tas dėžes, ar įsivaizduoji koks maras iš jų išplis? Per daug jau skambus tas vardas – „centras“. Gal tiksliau būtų pavadinti „kloaka“. Baisaus, dar didesnio tautos supriešinimo kloaka? Jei pikti žmonės į žmonių sielas išpils dar ir kitoniško blogio pamazgas, tai kuo tuomet Lietuvą pavers šios dvi dvokiančio dumblo srovės?“
O štai „Pokalbyje su Šv. Pranciškumi Lukiškių aikštėje“ Tėvas Stanislovas šventojo lūpomis kalba: „Dieve, kokių nelaimingų žmonių surado ir liepė jiems kapstytis šitoje mėšlidėje. Jie dabar dieną naktį ten kapstosi kaip vabalai, mėgstantys mėšlą...“ Galima suprasti Tėvo Stanislovo karštą raginimą nebesikapstyti KGB šiukšlynuose. Galima suprasti ir tai, kad Tėvas Stanislovas nenorėjo ir nenori nė vieno dirbančio Centre žmogaus įskaudinti ar įžeisti. Juk jis ragino Vytautą Skuodį sutikti su siūlymu būti šio Centro vadovu. Ir ragino jį imtis visų įmanomų priemonių, kad Centro medžiaga nebūtų viešinama kaip kam pakliuvo. Galima sutikti ar nesutikti su Tėvo Stanislovo hiperbolizuotomis sentencijomis apie KGB mėšlidę. Tačiau negalima nematyti, Birute, kad tokia lietuviško, politizuoto tipo liustracija pagaliau su D. Banionio, S. Sondeckio ir V. Sladkevičiaus paskelbimu agentais patyrė visišką fiasko!
Ir čia noriu pasakyti, kad toks paskelbimas daugiau naudos duos tiems, kurie ir mano pasisakymus internete lydi komentarais: „KGBistas“, „raudonasis“, „Maskvos agentas“, „vatnikas“. Tokių komentatorių jau užauginome labai daug, tad tenka sutikti su Justinu Marcinkevičiumi: „Bėgantį žvėrį regėjau. Tiško iš jo ryklės / giesmės ir dainos, keiksmažodžiai, šūksniai nešvankūs / tartum uogaudami rinko jaunuoliai jo mėšlą, / uostė ir svaigo, ekstazės palaimoj nugrimzdę“.
Tokių uostančių ir svaigstančių šiandien tikrai pakanka interneto portaluose. Ir dar! Birute, atmink, kad:
„Neapykantos ir pykčio sodai žydi,
nuoskaudų, lyg piktžolių, pilni laukai.
Žmogiškume, avinėli tu, mažyti,
kur ganysiesi ir kaip?“
Taigi, Birute, negerai, neprofesionaliai, neatsakingai išėjo. Bet gal ir gerai? Gal tokiu būdu pagaliau tą lietuvišką liustraciją ir reikėjo sukompromituoti. Jei taip – tai dar kartą sveikinu su gimtadieniu. Juk tai tik aiškiau patvirtina, kad daugelis žmonių 7–9 dešimtmečiuose vykę į komandiruotes užsienyje, rašę mokslinius darbus, studijavę ten muziką, dailę, matematiką, mediciną ar kitus mokslus, vežę žinias į Lietuvą, ugdę mūsų kultūrą, net parašydami iš esmės niekam nereikalingas ir nekenksmingas ataskaitas į KGB, padarė daugiau gero nei ko nors blogo.
Juk bendradarbiavimo su GPU, su NKVD laikai, 1945–1956 m., buvo visiškai kitokie. Vėliau, 6 ar 7 dešimtmetyje keitėsi Lietuvos visuomenė, brendo naujos kartos žmonės, kurie siekė meno, mokslo, medicinos žinių, reprezentavo Lietuvos kultūros pasiekimus. O be išvykų į socialistines ir kapitalistines šalis juk būtų buvę sunku tuo metu žengti koja į koją su laiku.
Pažįstu daug tos epochos žmonių, vienaip ar kitaip rašiusių ataskaitas KGB. Bet atskleiskime tuos, kurių veikla tikrai atnešė skaudžias nelaimes mūsų žmonėms arba kurie prisidėjo prie niekuo nekaltų asmenų nubaudimo. Tiesą pasakius, iki šiol kokių nors 7–9 dešimtmečių skaudžių istorijų neteko išgirsti. Na, nebent vėl kas nors kas nors staiga atsimintų, kaip įvyko su nešvaria „Kranto laida“. 7–9 dešimtmečių epocha visai skirtinga nei pokario rezistencijos metas. Toje epochoje gyvenome visi. Ta epocha ir atėjo į mūsų Atgimimą. Ir vėlgi turiu šiuo atveju, Birute, sutikti su Justino Marcinkevičiaus pastebėjimu: „Dabar vis aiškiau matau, kad vadinamasis prisitaikymas (vadinčiau bendradarbiavimu su laiku) buvo bene pats vaisingiausias pasipriešinimas.“
Kai kam pasirodys tai kaip labai prieštaringa mintis. Šią mintį mėginsiu plačiau išplėtoti savo kituose rašiniuose apie Tarybų Lietuvos kultūros fenomeną. Bet įžvalgesni skaitytojai tikrai jau dabar atskirs grūdus nuo pelų. Juk svarbu suprasti, kas ko buvo vertas, ir nustoti spjaudyti į Tėvynės kultūros šulinį. Liautis gąsdinti KGB šmėklomis ir „agentais“. Ir ypač Lietuvos Respublikos šimtmečio metais!
Tiesa, Birute, pasigedau Tavo tvirto ir aiškaus atsiprašymo, skirto D. Banionio, S. Sondeckio šeimų nariams, o taip pat ir pažinojusiems kardinolą Vincentą! Tavo žodžiai „tai buvo paskutinė žurnalo porcija!“ labai jau iškalbingi. Paskutinė dvokiančio dumblo porcija, kaip taikliai apie tai dar anksčiau pastebėjo Tėvas Stanislovas. Aš labai gerai pažinojau prof. S. Sondeckį, daug kartų kalbėjausi ir su D. Banioniu, lankiausi, kaip ir daugelis žmonių, pas kardinolą Vincentą. Ir aš galiu pasakyti, jog ši „paskutinė žurnalo porcija“ mane giliai įžeidė, įskaudino. Privertė vėl prisiminti ir puolimus prieš šviesias Lietuvos asmenybes, prieš Justiną Marcinkevičių ir kitus. Prisiminkime nesenus Nerijos Putinaitės ar kitų „išvedžiojimus“ apie iškilų poetą ar Rūtos Vanagaitės „laisvas“ archyvų interpretacijas Adolfo Ramanausko-Vanago atveju! Tai tik dar kartą patvirtina, jog ir tokios, lyg akmenys svaidomos, „žurnalo porcijos“ sustiprins dalyje visuomenės mintį, jog nieko švento nėra. Viskas galima!
Mano atsakymas labai aiškus – uždarykime tas purvo ir mėšlo upes! Lietuvai reikia ko kito – jai, mūsų Tėvynei, reikia talentingų žmonių! O D. Banionis, prof. S.Sondeckis buvo didžiu talentu apdovanoti padorūs žmonės. O ką jau kalbėti apie kardinolo Vincento charizmą. Vėlgi, prisiminkime Tėvą Stanislovą: „Geroji Apvaizda! Prašome, padėk, kad mūsų tautos gyvenime būtų kuo mažiau confusio – beprasmių sąmyšio dienų“. Įsiklausykime į tai! Įsiklausykime į kardinolą Vincentą: „Akmenys skirti statybai, o ne svaidyti vienas į kitą!“ Tad užrakink, Birute, tą paskutinę „žurnalo porciją“ ir apskritai visus žurnalus po devyniais užraktais. Kad būtų mažiau svaidymosi vienas į kitą!
Geriau klausykimės S. Sondeckio kamerinio orkestro garsų, mėgaukimės D. Banionio vaidyba ir vėl, dar kartą, mokykimės iš kardinolo Vincento Sladkevičiaus homilijų.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.