Vytenis Andriukaitis. Balkonėlis ir „širdies ligonė Lietuva“

Performansai – trumpalaikiai teatriški veiksmai, atliekami žiūrovų akivaizdoje. Taip performansai apibūdinami žodynuose. Žinia, jie trunka įvairiai – nuo kelių sekundžių iki kelių dienų. Performansų galima pamatyti Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, jis sutrumpintai vadinamas ŠMC. Žinia, ir performansų būna pačių įvairiausių – nuo labai prasmingų iki visiškai tuščių ar net žemo lygio.

Pats prieš keliolika metų turėjau progą aplankyti ŠMC surengtą performansų parodą, kurios metu buvo demonstruojama degtukų dėžutė su žmogaus kakučio gabalėliu baltos sienos fone.
Nejauku buvo girdėti vieną lankytoją piktinantis, sakant, kad toks performansas sukelia ir ŠMC pavadinimo performansą – Š… Miesto Centre. Nesinorėjo su ja ginčytis, nes iš kelių nevykusių performansų negalima absoliučiai nuneigti šiuolaikinio meno gelmių ir provokacijų. Gerai, kad tąsyk tas performansas truko neilgai. O ir ŠMC labiau subrendo.

Performansai mus lydi ne tik parodose, bet ir gyvenime. Performansais garsi ir Fluxus meno srovė. Ji sujungia pačias įvairiausias, netgi atsitiktinai po ranka pasitaikančias priemones, iš kurių bandoma konstruoti kokią nors estetinę erdvę ar provokuoti impulsą.

Dalyvaudamas šių metų Vasario 16-osios renginiuose, nejučiomis prisiminiau ir performansus, ir Fluxus. Šį kartą performansų buvo kaip niekad daug, o ir Fluxus estetikos buvo galima gausiai pasirankioti.

„Balkonėlį grąžinti tautai“, – skelbė vienas iš plakatų. Mintyse mėgini įsivaizduoti visą Tautą balkone. Tai neabejotinai performansas. Iš balkonėlio nuskamba žodžiai, skirti „širdies ligonei Lietuvai“. Tiesa, balkonėlyje irgi performansas – pirmą kartą jau ne vienas, bet net du performanso „Kalbėti už Tautą“ dalyviai.

Arba štai po balkonu žmogus laiko plakatą „Buvau Sąjūdyje, tapau Jedinstva!“, o balkone – kitas performansas: „Buvau iki 1991 m. sausio įvykių Mykolo Burokevičiaus partijos gretose, tapau Signatarų balkono viešnia“. Smagu tokius performansus stebėti, juolab, kad jie trunka net kelias valandas.

Performansais buvo gausus ir nacionalinių premijų įteikimo renginys. Net du performansai himno tema gražiai papildė vienas kitą. Operos dainininkas, ko gero, atliko įspūdingiausią savo gyvenime performansą, o štai performansas dirbti „savo“ naudai greičiausiai gimė ekspromtu.

Neatsiliko ir Fluxus stiliaus mėginimai. Deglai prie J. Basanavičiaus paminklo ženklino eisenos pradžią, padabintą plakatu „Atkurkime katalikišką valstybę“. Taip kažkada Niurnberge deglų eisenos kvietė atkurti Trečiąjį Reichą, tik jau nacionalsocialistinį. Šįkart kviečiama atkurti irgi daug šimtmečių bandytą eksperimentą – Šventosios Romos imperiją, bet kuklesniu Lietuvos lygiu. Fluxus mėgėjams tikrai turėjo būti smagu stebėti tokią deglų ir „didžių idėjų“ sintezę.

Taigi, Vasario 16 – oji pažėrė nemažai estetinių inovacijų ir visa tai užtruko keletą valandų. Smagu, kad esame turtingi ŠMC idėjomis. Tai ir vėl įkvepia mus naujoms diskusijoms.