Pagal dabar galiojančias Europos Sąjungos (toliau – ES) sutartis, kiekviena ES šalis narė sveikatos reikalus tvarko atskirai. Tarp ES šalių egzistuoja dideli skirtumai: vaistų prieinamumas, skirtingos vaistų kainos ir priemokos bei kompensacijos už brangius vaistus, galimybė gauti inovatyvius gydymo būdus, skirtingo ilgio eilės pas gydytojus. O kur dar ES nares užklupęs medicinos įstaigų komercionalizavimas ir paslaugų privatizavimas bei sveikatos priežiūros darbuotojų trūkumas!
2021 m. vieno gyventojo išlaidos sveikatai per metus Danijoje siekė 6223, Austrijoje – 5485, Vokietijoje – 5599, Estijoje – 1775, Lietuvoje – 1335, Rumunijoje – 817 Eur. Gyvenimo trukmės vidurkis 2022 m. ES šalyse – 80,7 metų: Belgijoje – 81,8, Švedijoje – 83,1, Suomijoje – 81,2, Estijoje – 78,2 Latvijoje – 74,8, Lietuvoje – 76, Lenkijoje – 77,4.
Tokį europiečių išlaidų sveikatos sistemoms skirtumą ir jų gyvenimo trukmės netolygumą medicinos srityje lemia ir skirtingi valstybių pajėgumai, ir ES sutarčių spragos.
Ne be reikalo sakoma: kur trūksta, ten bliūkšta. Iki pandemijos Europos Komisija ES sutartyse nustatytose taisyklėse visuomenės sveikata rūpinosi tik per 2003 m. įkurtas atskiras sveikatos programas. Nors jų apimtis augo, tačiau vėžlio žingsniu. ES sveikatos programų biudžetas 2003–2008 m. siekė 231,7 mln. Eur, 2008–2013 m. – 321,5 mln. Eur, 2014–2020 m. – 449,4 mln. Eur. Tik pandemijos šokas privertė padidinti ES finansavimą sveikatos programoms. Naujasis ES sveikatos („EU4Health“) biudžetas 2021–2027 m. yra 5,3 mlrd. Eur. Tačiau net ir toks padidinimas neviršija 1 proc. metinių visuomenės sveikatos ES valstybių narių išlaidų.
Norint suteikti daugiau iniciatyvos ES institucijoms, reikia politinės valios įkurti veiklesnę Europos sveikatos sąjungą. Scenarijai, kaip pagerinti visų europiečių sveikatą, nepriklausomai, kokioje šalyje jie gyventų, surašyti minėtoje knygoje. Tik sutelktos ES šalių narių pajėgos, finansiniai ir kiti resursai gali padėti sujungti ES šalių narių sudėtingų, retų ligų diagnostikos ir gydymo centrus, kurie užtikrintų vienodą priežiūrą visiems šiomis ligomis sergantiems ES pacientams, nesvarbu, kur jie gyvena.
Europos Komisija, atsakydama į pandemijos krizę ir neviršydama jai ES sutartimis nustatytų galių, 2020 m. įsipareigojo sukurti Europos sveikatos sąjungą, kuri siektų tik suvaldyti galimus naujų infekcinių ligų protrūkius, bet ne spręstų sudėtingas sveikatos ir neinfekcinių ligų gydymo problemas. Dabartinės ES sveikatos iniciatyvos skirtos tik reaguoti į rimtas tarpvalstybines grėsmes sveikatai, įskaitant veiksmų koordinavimą, stebėseną, medicinos priemonių įsigijimą ir gamybą. Kyla rimtų abejonių, ar šios iniciatyvos padės įveikti sveikatos priežiūros pajėgumų struktūrinius skirtumus ir visoje ES panaikins atskirtį, įskaitant sveikatos priežiūros darbuotojų skaičiaus nelygybę. Gydytojų skaičius 1000 europiečių svyruoja nuo 2,4 iki 5,4, o praktikuojančių slaugytojų tam pačiam gyventojų skaičiui – nuo 4,4 iki 15,4. Ypač ryškiai šiuos skirtumus jaučia skirtingų ES šalių narių pažeidžiamų visuomenės grupių nariai, pvz., vėžiu ir retomis ligomis sergantys gyventojai.
Europiečių sveikatos nenaudai liudija ir faktai apie tai, kaip retai bendrauja šalių narių sveikatos ministrai. ES žemės ūkio ministrai Briuselyje susirenka aštuonis–dvylika kartų per metus, nes sutartyse numatytos tokios galios, o ES šalių narių sveikatos atstovai – tik du kartus per metus.
Sveikatos sektoriaus paslaugos sukuria beveik dešimtadalį ES nacionalinio produkto pridėtinės vertės, tačiau nesulaukia reikiamo politikų dėmesio. Kyla klausimas, ką daryti, kad sveikatos apsauga, kuri ekonomine prasme per pastaruosius dešimtmečius augo kaip viena didžiausių valstybių narių inovacijų, technologijų ir vaistų gamybos sektoriuose, neliktų antrarūšė? Atsakymas – imtis ryžtingų veiksmų.
Esu giliai įsitikinęs, kad, norint pagerinti europiečių sveikatą, nuo kurios priklauso senojo žemyno gerovė, būtina steigti daug stipresnę Europos sveikatos sąjungą. Tik sutelktos visų ES šalių narių pajėgos, finansiniai ir kiti resursai, ypač svarbūs sujungiant įvairių šalių sudėtingų, retų ligų diagnostikos ir gydymo centrus, užtikrintų vienodą priežiūrą visiems šiomis ligomis sergantiems ES pacientams. Efektyvesnė Europos sveikatos sąjunga padėtų geriau apsisaugoti nuo naujos pandemijos, daugiau dėmesio būtų skiriama pacientų gydymui ir diagnostikai, ligų profilaktikai, greičiau įgyvendinamos draudimo ir pacientų organizacijų, medicinos ir visuomenės sveikatos asociacijų iniciatyvos, labiau remiamos pažeidžiamiausios gyventojų grupės. Europiečių lūkestis turėti geresnes sveikatos paslaugas nekelia abejonių. Anot „Eurobarometro“ tyrimų, sveikata minima viena pirmųjų tarp keturių europiečiams svarbiausių sričių.
Apie būtinybę sukurti Europos sveikatos sąjungą 2020 m. lapkritį prabilo Europos sveikatos ekspertai, išplatinę Manifestą už Europos sveikatos sąjungą. Džiaugiuosi esąs tarp šios visuomeninės iniciatyvos autorių. Manifestas už Europos sveikatos sąjungą pakvietė Europos lyderius sukurti Europos sveikatos sąjungą. Buvome tikri, kad tai atvertų naujas ES ir jos valstybių narių bendradarbiavimo galimybes, sudarytų sąlygas veikti darniau ir veiksmingiau.
Atlikta analizė rodo, kad Europos sveikatos sąjunga padidintų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą visiems gyventojams, nesvarbu, kokioje šalyje jie gyvena. Ši sąjunga taip pat gali padėti nustatyti sveikatos sektoriaus minimalaus atlyginimo ir darbo sąlygų reguliavimo reikalavimus, darančius poveikį darbo jėgos nutekėjimui ir vadinamųjų medicinos „dykumų“, kai keliasdešimt kilometrų spinduliu nėra jokios prieinamos pagalbos ten gyvenantiems žmonėms, žemėlapiams. Ši sąjunga atitinka europietiškas vertybes ir principus: teisingumo, solidarumo, lygybės (gauti geros kokybės sveikatos paslaugas). Europos sveikatos sąjunga privers atsigręžti į atsiliekančias sritis: pirminės sveikatos priežiūros įstaigų tinklo trūkumą, tiekimo grandinių sutrikimus, galimybę vykdyti bendrą vaistų ir vakcinų pirkimą, sutelkti mokslinių agentūrų pajėgumus, sveikatos technologijų panaudojimą.
„Covid-19“ pandemija iškėlė sveikatą į Europos politikos viršūnę, negalima atsipalaiduoti. Sveikata privalo atsidurti svarbiausioje ES politinėje darbotvarkėje. Reikia siekti visų europiečių sveikatos ir gerovės, kad niekas neliktų atskirtyje.
2020 m. Europos Komisija siūlė sveikatos sektoriaus biudžetui skirti 9,4 mlrd. Eur, tam pritarė ir Europos Parlamentas, tačiau ES vadovai ES viršūnių susitikimo metu pasisakė už šių sumažinimą net iki 1,2 mlrd. Eur. Galiausiai, pasiekus ES Tarybos ir Europos Parlamento kompromisą, 2020 m. lapkritį sveikatos biudžetas buvo padidintas iki 5,3 mlrd. Eur, nors ir gerokai mažesnio, nei Europos Komisija siūlė.
ES sveikatos biudžetas („EU4Health“) nėra vienintelis ES visuomenės sveikatos finansavimo šaltinis. Žmonių sveikatai gerinti ir nelygybei šioje srityje mažinti gali padėti Europos struktūrinių ir investicijų fondų (ESIF) lėšos. Tai Europos regionų plėtros fondas (angl. European Regional Development Fund), Europos socialinis fondas plius (angl. European Social Fund Plus) ir Europos kaimo plėtros fondas (angl. European Rural Development Fund). ES šalys narės gali šias lėšas investuoti į infrastruktūrą, įskaitant sveikatos priežiūros įstaigas. Taip pat galima pasinaudoti Sanglaudos fondo lėšomis. „Horizonto Europos“ (angl. Horizon Europe) ir „Skaitmeninės Europos“ (angl. Digital Europe) programos gali praversti vykdant mokslinių tyrimų ir inovacijų projektus. Pažangos sveikatos sektoriuje galima siekti drauge su kitomis ES iniciatyvomis, pvz. su socialine rinkos ekonomika, žaliuoju kursu, skaitmeninimu. Nė viena ES šalis neturi pakankamai priemonių viena pati įveikti infekcines ligas, gydyti pacientus, sergančius retomis ligomis, ir spręsti sudėtingas sveikatos sektoriaus problemas.
Paradoksalu, tačiau sveikatos sektorių išgelbėjo „Covid-19“ pandemija. Priešingu atveju sveikatos sritis būtų dar labiau paliegusi.
ES bendradarbiavimas per „Covid-19“ pagimdė keturias naujas sveikatos programines iniciatyvas: Farmacijos strategiją Europai, Europos kovos su vėžiu planą, Europos priežiūros strategiją ir ES psichikos sveikatos strategiją. Visos jos, nors yra rekomendacinės, bet gali padėti labiau rūpintis ligoniais ir papildyti ES šalių narių planus tai įgyvendinti.
1980 m. pradėta inciatyva „Europa įveikia vėžį“ padėjo priimti ES teisės aktus dėl tabako žalos suvaldymo ir profesinės sveikatos. Pavargau kalbėti apie tai, kad Lietuva turi galimybę iš vėžio gniaužtų ištraukti sergančiuosius ir, pasinaudojusi ES fondų lėšomis, tapti pavyzdžiu Europai. 2020 m. Europos Komisijos paskelbtai programai „Europa įveikia vėžį“ iki 2027 m. numatyti 4 mlrd. Eur. ES kasmet vėžiu suserga 3,5 mln. žmonių, o dar 1,3 mln., tarp jų – vaikus, paauglius, jaunus tėvus, liga nuvaro į kapus. Vėžys yra antroji mirties priežastis ES. Mokslininkai teigia, kad laiku nustačius ligą, 40 proc. atvejų galima išgydyti. Vėžio diagnostikos lentelėse Lietuva užima paskutinę vietą ES, pagal ligos programas tiriama tik 40–45 proc. šalies gyventojų. Trejus metus siūlome sutelkti medikų, mokslininkų, politikų, pacientų bei verslininkų jėgas ir parengti Lietuvos kovos su vėžiu pilotinį projektą, kurį finansuotų ES. Šį pasiūlymą Europos Komisijai gali pateikti Prezidentas, premjeras arba Seimo pirmininkas. Panašu, šie pasiūlymai nei Lietuvos Vyriausybės, nei Respublikos Prezidento, nei Seimo nedomina.
Europiečių sveikatą gali pagerinti sveikatos raštingumas, sveika gyvensena, sveikas maistas ir maisto produktų ženklinimas. Reikia nustatyti minimalius sveikatos priežiūros standartus, įskaitant prieinamumą ir kokybę, padėsiančius sumažinti regionų skirtumus.
Mano su bendraautoriais parengtoje šiame straipsnyje minimoje knygoje skelbiami ES sutarties pakeitimai Europos sveikatos sąjungai įsteigti. Pataisos atvertų naujas bendradarbiavimo galimybes ir konkrečius būdus.
Kalbant apie ES sutarčių pataisas, reikia pabrėžti, kad sveikata turėtų atsirasti pagrindinės Sutarties preambulėje kaip dar vienas ES veiklos tikslas, greta vidaus rinkos, ekonomikos ir pinigų politikos sąjungos. Tokia ES sutarčių pataisa įpareigotų labiau rūpintis visuomenės sveikatos apsauga, panaikintų ES šalių skirtumus, prisidėtų prie sveikesnės Europos ir Europos projekto unikalumo. Europos sveikatos sąjunga galėtų paveikti senojo žemyno ekonominį klestėjimą ir darną pasaulyje.
Esu kalbėjęs, kad šiuo metu sveikata ir visuomenės gerovė nėra tarp pagrindinių Europos Sąjungos politikos krypčių, be to, sprendimų priėmimas labai skiriasi. Dažniausiai ES teisės aktų autoriai projektus rengia ir balsuoja neatsižvelgdami į galimybes gerinti piliečių sveikatą bei visuomenės gerovę. Norint pašalinti šią teisinę spragą, būtina įdiegti sistemą, leisiančią įvertinti priimamų sprendimų teigiamą ir neigiamą poveikį sveikatai. Europos Komisija žinotų, kuriems teisės sprendimams suteikti pirmumą stiprinant žmonių sveikatą. Europos Parlamente įsteigtas Sveikatos komitetas turėtų stipresnius svertus rūpintis visuomenės sveikatos politika ir galėtų aktyviau imtis šio sektoriaus problemų. Prie Sveikatos komiteto naujai įsteigta Sveikatos ir gerovės visose politikos srityse ekspertų grupė galėtų bendradarbiauti su Europos Parlamento komitetais, didinti europiečių informuotumą apie sveikatos bei visuomenės gerovės iniciatyvų naudą kituose sektoriuose.
Prasminga įdiegti poveikio sveikatai vertinimus visoms ES politikos sritims. Nauja sistema, atsižvelgianti į gyventojų lytį, amžių, etninę kilmę, socialinę ir ekonominę padėtį, leistų įvertinti siūlomų sprendimų trumpalaikį bei ilgalaikį poveikį sveikatai. Vertinimo gairės palengvintų sprendimų įgyvendinimą, užtikrintų jų nuoseklumą ir kokybę.
Norint sveikatą grąžinti ant tvarių bėgių, reikia institucinių reformų. Paskyrus vieną Europos Komisijos pirmininko pavaduotoją, atsakingą tik už sveikatą, jam būtų galima patikėti sveikatos ir visuomenės gerovės priežiūros koordinavimą bei įtraukimą į visas politikos sritis.
ES sutarčių pataisos pagerintų pirminę prevenciją: laiku atliktos investicijos į žmonių psichikos sveikatą leistų kovoti su sveikatą veikiančiais komerciniais veiksniais, įskaitant griežtas rūkymo ir narkotikų vartojimo mažinimo taisykles. Sveikatos reikalai, atsidūrę tarp svarbiausių ES reikalų, sulauktų didesnių finansinių išteklių, reikalingų kvalifikuotos darbo jėgos vakuumui užpildyti. Pasirūpinę europiečių sveikata turėtume atsparesnį ir pažangesnį žemyną, prisidėtume prie jo gyventojų gerovės. Gera europiečių sveikata yra tvarios ir tvirtos ES gyvavimo sąlyga.
Tyrimai rodo, kad vis daugiau europiečių kenčia nuo psichikos ligų. EK duomenimis, iki pandemijos tokių žmonių buvo daugiau kaip 84 mln., o jai pasibaigus dar padaugėjo. Klimato kaita, karai Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose, su tuo susiję ekonomikos veiksniai veikia žmonių psichinę sveikatą, todėl būtina jai skirti daugiau dėmesio ir finansų. Pasitelkus švietimą, mokslinius tyrimus ir inovacijas, pacientų organizacijų tinklus, galima sumažinti streso lygį ir turėti sveikesnę visuomenę.
2024 m. yra laikas, kada į Europos Parlamentą išrinkus naujos kadencijos politikus bus galima tinkamai reaguoti į piliečių lūkesčius ir imtis veiksmų keisti ES sutartis ir sukurti Europos sveikatos sąjungą. Europos Parlamentas turi svertų taip pertvarkyti ES, kad sąjunga, prieš daugelį metų gimusi kaip ekonominio ES šalių augimo projektas, pagaliau atsigręžtų į žmonių lūkesčius ir jų socialinius reikalus. Europos sveikatos sąjunga taip pat yra galimybė ES šalims–narėms pritraukti ir papildomų investicijų. Taigi sveikatos sektorius, kurio reformos smulkiai aprašytos knygoje „Europos sveikatos sąjunga: pasiūlymai ateities kartoms“, gali tapti europiečių sveikatą gerinančia sritimi ir višta, dedančia Lietuvai auksinius kiaušinius.