Dažnai susidaro įspūdis, kad vėžio ligoniais rūpinasi tik jų gydytojai bei artimieji. Tokią išvadą perša atsainus valstybės požiūris ir nerangi politika. Visgi Lietuva gali vienu šūviu nušauti du zuikius: iš vėžio gniaužtų ištraukti pacientus ir gauti tam reikalingų papildomų lėšų iš ES. Tam reikia suburti medikų, mokslininkų, politikų, pacientų bei visuomenės jėgas. Parengusi inovatyvų pilotinį projektą Lietuva gali kreiptis į Europos Komisiją ir, gavusi papildomą finansavimą iš ES, tapti pavyzdžiu kitoms šalims.
Vėžio diagnostikos lentelėse Lietuva užima vieną iš paskutiniųjų vietų ES, šios ligos programose tiriama tik 40–45 proc. šalies gyventojų. Ligos prevencijai skiriami tik 3 proc. sveikatos apsaugos lėšų.
Tokia prasta situacija skatina skubiai veikti. Deja, nei valstybės vadovas, nei premjerė, nei Sveikatos apsaugos ministerijos vadovas tam laiko neturi.
Būtinybę kovoti su vėžiu suvokė atsakomybę už savo šalis jaučiantys Europos lyderiai. 1985 m. tuometinis Prancūzijos prezidentas François Mitterrandas, susirgęs šia liga, inicijavo programą „Europa prieš vėžį“. Europos Komisijos (toliau – EK) pirmininkė Ursula von der Leyen, būdama paauglė, prarado sarkomos vėžiu susirgusią vyresnę seserį. 2020 m. EK vadovė paragino ES šalis sutelkti jėgas kovojant su vėžiu. Buvo paskelbta nauja programa „Europa įveikia vėžį“. ES valstybės narės įsipareigojo mažinti mirtingumą nuo lėtinių ligų, įskaitant vėžį.
Tų pačių metų vasarą Vilniuje aktyvių medikų, mokslininkų ir pacientų organizacijų surengta konferencija „Nauja Europos kovos su vėžiu strategija – sprendimai Lietuvai“, kurioje parengėme pasiūlymus, sulaukusius teigiamų EK ir Europos Parlamento vadovų vertinimų. EK prezidentė U. von der Leyen pasveikino Lietuvos pastangas tapti tokio pilotinio projekto lydere kovojant prieš vėžį ir pažadėjo paramą šiai iniciatyvai. Tuometinis EP vadovas Davidas Sassolis irgi negailėjo gerų žodžių konferencijos išvadoms ir perdavė jas EP įsteigtam naujam komitetui prieš vėžį.
2020 m. vasarą Vilniuje prasidėjusi konferencija buvo tęsiama rudenį. Sveikatos ekspertai buvo nusiteikę parengti projektą ir kibo į darbus. Sudarėme iniciatyvinę grupę, kurioje be manęs buvo Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) direktorė Neringa Čiakienė, tuometinė Nacionalinio vėžio instituto vadovė Sonata Jarmalaitė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės „Kauno klinikos“ vadovė Elona Juozaitytė, Vilniaus universiteto Patologijos, teismo medicinos ir farmakologijos katedros vedėjas Arvydas Laurinavičius, EP narys Juozas Olekas, Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos prezidentas Paulius Rakštys, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytoja Jelena Rascon, Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai.
Panaudojau ir EK sukauptą patirtį. Laikausi nuomonės, kad prevencija yra geriau už gydymą. Akcentavau, kad projektas turi atitikti pagrindines ES sveikatos politikos sritis, akcentuojančias prevenciją, rūpinimąsi kiekvienu, bendruomenės įtraukimą, holistinį požiūrį ir mokslo tyrimus.
Ankstyvajai diagnostikai ir efektyviam gydymui gali padėti anksti nustatytų ar jau diagnozuotų įvairių stadijų vėžinių ligų gydymo įstaigų klasteris, t. y. vieninga sistema, kuri sujungtų visas pirminio, antrinio ir tretinio gydymo įstaigas, Nacionalinį vėžio institutą ir referencinius centrus. Onkologinių ligų prevencijos, diagnostikos ir gydymo programa turėtų atitikti standartus ir metodikas, gydymo kokybės, prieinamumo, priimtinumo ir tinkamumo reikalavimus, o onkoklasterio sistema – sujungti ir paliatyviosios terapijos įstaigas bei bendruomenes.
Skatinau sukurti plačią institucinę sistemą vėžio prevencijai, apimančią daugiau nei sveikatos sektorių, kad būtų sumažinti taršos veiksniai aplinkoje ir darbo vietose bei skatinama sveika gyvensena. Prevencinėje programoje numatėme ministerijų, Maisto ir veterinarijos, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės tarnybų, visuomenės sveikatos centrų ir biurų, Valstybinės darbo inspekcijos, Higienos ir Nacionalinio vėžio institutų, Nacionalinės sveikatos tarybos, universitetų, savivaldybių, Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) ir nevyriausybinių organizacijų veiklą.
Projekte, kurį teigiamai įvertino EK ir EP, teigėme, kad mokslinėje vėžio tyrimų programoje verta sutelkti Nacionalinio vėžio instituto, universitetų ir mokslo slėnių pajėgas, kurios kartu galėtų įsijungti į ES mokslo konsorciumų programas. Iš prie projekto dirbusių sveikatos apsaugos specialistų akiračio nedingo POLA, vienijančios 100 tūkst. ir kasmet savo gretas padidinančios 2,5 tūkst. žmonių, rūpesčiai ir vargai. Vėžiu persirgę žmonės dažnai lieka gyvenimo užribyje. Sugrįžti į visavertį gyvenimą jiems gali padėti sutelktos visuomenės, bendruomenės, savivaldybių ir gydymo įstaigų pastangos.
Vėžys „šienauja“ greičiau, negu gimsta nauji piliečiai. Siaubinga liga susirgusieji atvirauja, kad neretai jaučiasi, tarsi būtų ne Lietuvos, o svetimos valstybės atstovai. Netyla žinios apie senstančią Europą, šiemet pirmą kartą Lietuvoje į pensiją išeis daugiau žmonių, negu į darbo rinką įsilies naujų darbuotojų. Jeigu prie mažėjančių Lietuvos piliečių gretų pridėsime ir sergančiuosius vėžiu, statistika bus dar prastesnė. Gelbėti reikia ne tik vėžio gniaužtuose atsidūrusius ligonius, bet ir apie tai dar nežinančius žmones.
Naujasis Nacionalinio vėžio instituto vadovas Valdas Pečeliūnas teigia, kad vieno paciento gydymui reikia 200 tūkstančių eurų.
Negaliu suprasti, kodėl ši Lietuvos sveikatos sektoriaus atstovų ir mokslininkų idėja sukurti pilotinį ES modelį vėžiui įveikti Lietuvoje per trejus metus nesudomino nei Prezidento, nei premjerės, nei sveikatos apsaugos ministro. Siūlome ne katę maiše, o galimybę gelbėti savo šalies piliečius. Juolab tai dar gali tapti vienu iš skylėto Lietuvos iždo papildymo šaltinių ir galimybe sublizgėti ES lyderystės srityje.
Kol vėžiu sergantys Lietuvos ligoniai ir jų šeimos nariai laukia valstybės paramos, EP turi naują vadovę, kuria tapo Roberta Metsola. Deja, Briuselis iki šiol nesulaukė Lietuvos vadovų reakcijos į sveikatos specialistų 2020 m. siūlytą kovos su vėžiu planą. Vilnių ir Briuselį skiria 1764 kilometrai važiuojant keliais ir 1464 km – keliaujant tiesiai. Vėžlys, per valandą galintis įveikti 100 metrų atstumą, į Briuselį jau būtų atrėpliojęs. Eidamas tiesiai, Europos sostinę su Lietuvos kovos su vėžiu planu vėžlys būtų pasiekęs per 1 metus ir 6 mėnesius, automobilių keliais – per dvejus metus ir savaitę. Akivaizdu, kad Lietuvos valdžios sprendimų dėl vėžio ligonių gydymo greitis atsilieka nuo vėžlio tempų.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.