Taip ir pasiektas 2023 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos Seimo priimto „Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas“ įstatymo absurdas.
Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė, Seimo narė Paulė Kuzmickienė tąsyk, priėmus įstatymą, teigė, kad jis padės „išvalyti miestų erdves nuo totalitarinių režimų ženklų“.
Taigi, toks ženklas ir vėl Vilniuje surastas. Taip, tai Vlado Vildžiūno puikus kūrinys „Salomėja Nėris“, pastatytas 1974 metais. Tiesa, dar 1960 m. V. Vildžiūnas buvo atlikęs Salomėjos Nėries skulptūrinį portretą. Tai jam palengvino poetę įprasminti jau pačioje skulptūroje.
Vargšas Vladas Vildžiūnas! Pasirodo, totalitarinio režimo ženklą Vilniuje sukūrė. Ach, turbūt kolaborantas tas Vladas Vildžiūnas! Ir kaip dabar jaučiasi jo duktė, Seimo narė Liudvika Vildžiūnaitė-Pociūnienė, kad štai tokį ženklą jos tėvas sukūrė?
Tiesa, visai neseniai šimtmečio Dainų Šventėje Vilniaus Vingio parke skambėjo Vytauto Kernagio daina „Mūsų dienos kaip šventė“. Ir ją dainavo tūkstančių tūkstančiai Šventės dalyvių.
Bet juk tai kolaborantės, totalitarinio režimo Vilniuje „ženklo“, poetės Salomėjos Nėries eilėraščio eilutės. Ir vėl bėda: V. Kernagio sūnus Seimo narys Vytautas Kernagis irgi turi nejaukiai jaustis, kad jo tėvas štai ėmė ir tos kolaborantės eilėraščio eilutes pavertė plačiai dainuojamu kūriniu.
O dar įdomiau, kad abu šie Seimo nariai priklauso patriotinei Seimo daugumai, priėmusiai tą absurdišką įstatymą, leidžiantį jų tėvus kolaboravimu su sovietine santvarka įtarti. Tai bent naujųjų Pavlikų Morozovų istorija.
Tiesa, šiandien ne visi žino apie tą pionierių, savo tėvus įskundusį už jų „buožiškas“ ambicijas. Bet Desovietizacijos įstatymo absurdas, atspindintis bolševikinę praktiką, atsisuka ir prieš tuos, kurie už jį balsavo.
V. Karčiauskas giliamintiškai atskleidė vieningą sutarimą: „Salomėja Nėris ir Vilnius mažai susiję“. Na, Frankas Zappa su Vilniumi irgi, ko gero, mažai susijęs. Bet jo paminklas Vilniuje stovi. O ir šio paminklo autorius Konstantinas Bogdanas savo laiku tiek Leninų buvo Lietuvoje pristatęs, kad kitiems skulptoriams beliktų tik pavydėti.
V. Vildžiūnas nė vieno Lenino nėra Lietuvoje pastatęs. Tik Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Barborą! Ir Atgimimo epochoje garsėjo savo dešiniosiomis pažiūromis. Bet štai totalitarinį ženklą vis tik Vilniuje jis pastatė.
Inžinierius statybininkas V. Karčiauskas žino geriau už kitus, nuo kokių totalitarinio režimo ženklų Vilnių reikia išvalyti. Skulptorius V. Vildžiūnas to nežinojo. Ir pastatė Salomėjai Nėriai gražų paminklą.
Bet grožis Vilniaus erdvėmis netinka. Juk daug smagiau, kai jau visos eibės paminklų nebėra, jų vietoje – tuščios erdvės arba surūdiję žėgliai stovi.
Tiesa, vis tik labai jau daug sovietinių daugiaaukščių mikrorajonų Vilniuje stovi. Ir tokios sovietinio totalitarizmo erdvės, net baisu. Bet inžinierius V. Karčiauskas jas saugo. Mat jis juk sovietinis inžinierius, statybas gi išmano. O gaila, smagu būtų ir juos nugriauti.
Ne veltui sakoma: „Duok durniams kelią…“ Išmintinga lietuvių liaudis, įspėjanti neduoti durniams kelio.