Jau tuomet Vilniaus savivaldybėje buvo keliamas memorialinių butų-muziejų išlikimo klausimas. Bet argumentuotos daugelio literatūros ir mokslo žmonių nuomonės neleido šių memorialinių butų-muziejų naikinti.
Juolab, kad Vinco Mykolaičio-Putino bute subrendo ryški Lietuvos šviesuomenės karta: Irena Kostkevičiūtė, Vanda Zaborskaitė, Bronius Genzelis ir kiti, suvaidinę didelį vaidmenį Antrojo Lietuvos Atgimimo istorijoje. Būtent Vinco Mykolaičio-Putino bute vyko šių žmonių pokalbiai, brendo lietuvybės plėtojimo sovietmečio sąlygomis idėjos.
Reikia pasakyti, kad ir tų muziejų naikinimo, ir paminklų sovietiniams rašytojams griovimo vajai Vilniuje vis atsikartodavo ir atsikartodavo. Bet ilgą laiką dar gyvos vyresniosios Sąjūdžio inteligentų kartos pastangomis šios kvailybės neprasiskindavo lengvai sau kelio.
Tiesa, ideologiniai Vinco Kapsuko, Lenino, Zigmo Angariečio, Felikso Dzeržinskio ir kitų stabų paminklai buvo nukelti dar Atgimimo pradžioje ar kiek vėliau be jokių didesnių ginčų ir be jokių desovietizacijų.
Tik sovietmečio Petro Cvirkos ar kitų rašytojų paminklai liko nepaliesti, nes jie neturėjo tokio antagonistinio ir svetimo tautai krūvio.
Tačiau laikai, kaip sakoma, pasikeitė. Paminklų nebėra. O vietoj P. Cvirkos paminklo kažkokia lauko kavinukė veikia, bet nepasakysi, kad labai jau vykęs šis sprendimas. Tik čia toji komercija išlenda, o ji, pasirodo, viską gali.
Tiesa, tokia naujosios kartos konservatorių ir liberalų „desovietizacija“ primena ir chunveibinus, ir Talibano aktyvistus ar net ISIS ideologų taikomas kultūros paveldo griovimo nuostatas.
Bet juk viskas daroma dėl patriotizmo, dėl šviesios desovietizuotos visuomenės ateities, dėl istorijos dekonstrukcijos.
Nors didelė vilniečių dalis, kaip rodo gyventojų apklausos, tokio patriotizmo nesupranta, bet patriotizmas negali susitaikyti su neišprususia visuomene. Ir konservatoriai bei liberalai tai žino, tad pagaliau vėl imasi memorialinių butų-muziejų naikinimo.
Tiesa, čia lyg ir vėl naujų galimų rezidencijų komercija išlenda, kaip kad pikti liežuviai kalba. Bet tai – nerimta. Niekas neturi teisės įtarti, kad štai, naujieji lietuviai imasi memorialinių vietų tvarkymo be rimtų patriotinių desovietizacijos motyvų.
Būtina gi apsaugoti visuomenę nuo tų praeities sovietinių reliktų. Mat ims tie memorialiniai butai-muziejai ir vėl suvedžios tautą kokiu nors „Dievų mišku“, „Sukilėliais“ ar „Dainavos šalies senų žmonių padavimais“.
O ir šie muziejai juk neatsiperka – vienas nuostolis ir galvos skausmas Vilniaus valdžiai. Komercija geriau užtikrintų finansinius Vilniaus valdžios sprendimus ir tikslus.
Be to, tų autorių biografijose galima rasti ir „nepatriotinio elgesio“ motyvų, pavojingų jaunajai kartai. Taigi, kaip dar Michailo Saltykovo-Ščedryno aprašyti caro gubernatoriai sakydavo „Zakryt Ameriku“, taip ir dabar nutarta – uždaryti, perkelti, išskaidyti ir… rezidencijas atvykstantiesiems įsteigti.
Na, bet šalin ironiją. Vilniaus konservatoriams ir liberalams siūlau bent jau į Bukareštą nuvykti ir aplankyti ten Nicolae Ceausęscu namą-muziejų. Ne bet kieno, o būtent diktatoriaus. Šis namas – vienas iš labiausiai lankomų muziejų Bukarešte. Ir niekam nešauna į galvą mintis jį nugriauti.
Tik naujosios lietuviškos „patriotybės“ davatkos, apsėstos „desovietizacijos“, niekaip negali suprasti, kad Vilnius būtų daug daugiau laimėjęs, jei jame, o ne Grūto parke, būtų tie sovietiniai paminklai. Ir tokia ekspozicija po atviru dangumi kokiame nors Vilniaus parke tikrai pritrauktų daugybę turistų. Žinoma, Grūtas laimėjo čia daug daugiau.
Vilnius laimėtų, jei sugebėtų – kaip vokiečiai ar norvegai, ar rumunai – atskleisti kuo platesnes mūsų istorijos kontroversijas specialiai tam skirtose parodose bei ekspozicijose ar namuose-muziejuose. Nekalbu jau apie mūsų nacionalinių rašytojų įprasminimą Vilniuje.
Be to, nacionalinių rašytojų memorialų išsaugojimas nėra vien tik Vilniaus valdžios reikalas. Tai – visos Lietuvos nacionalinio paveldo dalykas. Ir keista, kad Seimas tyli.
Tokiam nacionaliniam suvokimui reikia, kad nei Simonas Kairys, nei Tadas Rimdžius nevadovautų kultūrai. Jiems reikia priminti Maironio žodžius: „bastūnų gauja, diplomuoti valyzų vežikai“, ir „gal titulus, garsą sau gauste, / dėmės nuo kaktos nenuplauste.“
O vilniečiams reikia susitelkti ir užkirsti naujam griovimui kelią. Vandos Zaborskaitės straipsnis „Atsiminti ir puoselėti“ ir vėl tebus tokiu Manifestu.
Pasirašykime peticiją, protestuokime, nenusileiskime, kad menkystos užsiimtų kultūros paveldo griovimu pagal savo užgaidas.
***
Vytenis Andriukaitis yra Lietuvos socialdemokratų partijos garbės pirmininkas, Nepriklausomybės Akto signataras.