Teksto autorius klausia: „O kas parašys Justino dramą?“ Galbūt tokiam žingsniui naujos kartos kūrėjus ragindamas, dramos finalinį atsakymą Vytautas pats ir suformuluoja: „Ar neatsitiko taip, kad visa Justino kūryba, keista iškėlimo karjera ir net sąjūdinė veikla tautos išsivadavimo kely – tik vienas didelis pasiteisinimas?“
Štai tokios Justino dramos finalinė scena jau „pirmojo vadovo“ aprobuota. Beliks laukti kurio nors naujosios kartos „desovietologijos“ specialisto tokiam draminiam kūriniui tautai pristatyti. Ir paskubėti tai padaryti. Mat, „pirmasis vadovas“ Vytautas net „susapnuoja“ Justiną, pasirodo, iš gailesčio!
Ir dar sapne kankina Vytautą tokia mintis: „Vis dėlto jis ilgam liko komunos lošimo viltinga korta. Prireikus panaudotina…Net valstybės vadovybėje, prireikus.“
Net nupurto tokia mintis, kad vietoj „pirmojo valstybės vadovo“ Vytauto galėjo atsirasti pirmasis valstybės vadovas Justinas. Ir kaip Hamleto dramoje atsiranda komunos šmėkla. „Manytina, kad bus kontroliuojamas“ Justinas tos komunos šmėklos.
Taigi, „tik vienas didelis pasiteisinimas“ ta Justino kūryba, mat ji visada ir buvo sovietinės valdžios „kontroliuojama“.
Vytautas jau kadais buvo paskelbęs, kad, kai Justinas „sukūrė reikšmingų ir įvairiai aiškinamų istorinių dramų“, mes gyvenome „kultūros griuvėsiuose“. Taigi, kokia čia gali būti dar diskusija apie to laikmečio kūrėjus, jei viskas buvo „kultūros griuvėsiuose“.
LTSR nusipelnęs kultūros veikėjas, dviejų LTSR Valstybinių premijų laureatas Vytautas geriausiai žinojo ir žino apie komuną ir tuos „kultūros griuvėsius“. Už ką gi jis tuomet tos komunos buvo taip aukštai įvertintas ir net du kartus valstybinei premijai nominuotas, jei nieko apie tuos kultūros griuvėsius vėliau nebūtų kalbėjęs.
Štai šioje vietoje ir prisimena Vytautas Vytenio siūlomą „tarybmetį“, neva pakeičiantį nelemtąjį sovietmetį. Ir perspėja neužkliūti už jo, mat irgi „buvote dar „tarybiniai“ istorikai“. Vytautas primena, kad būta net „tarybinių kekšių“. Nesiginčiju, Vytautui geriau žinoti.
O mes žinojome tais laikais apie „sovietines kekšes“. Štai tik vienas galimų „sovietinių kekšių“ pavyzdžių.
Imkime tikrą istoriją, įvykusią 1952 m. Vienas klasiokas, suolo draugas, tais metais jau kalinamas Džaskazgano lageryje, kitas klasiokas, to paties suolo draugas, tuo metu įstoja į Visasąjunginę Lenino komunistinę jaunimo organizaciją. Tuo metu Lietuvoje dar vyksta, nors ir silpnėjanti, ginkluota rezistencija prieš okupantus. Dar gyvas ir jos vadovas Jonas Žemaitis-Vytautas. Tiesa, dar gyvas ir Josifas Stalinas.
Tokį žingsnį mes anksčiau vadindavome „sovietinių kekšių“ žingsniu arba kolaboravimu. Na, ir įtarimai, kad jos gali būti komunos lošimo viltinga korta, buvo ganėtinai pagrįsti. Pabrėžiu, tik įtarimai, o ne tvirtas teigimas, kad jos „liko komunos viltinga korta“, ką apie Justiną tvirtai šiandien teigia Vytautas.
Grįžtu prie Vytauto minties, kad aš bandau pakeisti nelemtąjį sovietmečio terminą „tarybmečiu“. Nedera apsimesti, mielas Vytautai.
Aš aiškiai sakau, kad nepaisant okupacijos ir ilgos sovietizacijos, Lietuvoje išaugo tarybmečio kultūros fenomenas. Ir jis jokiais griuvėsiais neapibūdinamas. Sovietinė ideologija neįveikė Lietuvos. Tad tas ilgas sovietmetis pagimdė tautinį tarybmetį. Pats, Vytautai, tą gerai žinai.
Ir Vytenis visai nenori užsiimti dar gyvo Vytauto diskreditacija. Ir jokiais „kagėbiniais gandais“ nesivadovauja. Juk tokiais kitus Sąjūdžio bendražygius diskredituojančiais tekstais Vytautas pats nepalieka kitokios alternatyvos.
Vytenis nieko neišgalvoja, remiasi istorine ir faktine medžiaga. Vytenis nori priminti, kad viltinga komunos korta ir pačiam šiandien kai kurių atgaline data tituluojamam pirmajam valstybės vadovui teko naudotis.
Ir priminti tai tikrais faktais, o ne paties, Vytautai, prasimanymais arba sapnais apie Justino „keistą iškėlimo karjerą ir net sąjūdinę veiklą tautos išsivadavimo kely…“
Perfrazuojant publikaciją apie Justino dramą, vertėtų pagalvoti ir apie Vytauto tragikomediją, kurioje jis vaidina vienintelį Teisėją, nebuvusį komunos lošimo korta. Pritariu Vytauto minčiai, kad gal irgi būtų metas „užsiraukti gal, užsikimšti, nors korektiškai to“... ir aš nenoriu sakyti.