Tačiau kalbant apie sveikatą, dažniausiai pokalbiai pakrypsta į ligas, eiles, gydytojus, vaistus. Ir į tai, kad yra kažkur kitoje šalyje kažkoks vienas stebuklingas vaistas nuo visų ligų.
Mat taip jau giliai įaugęs tas mūsų supratimas, kad jei kokia liga – tai reikia tik to vieno stebuklingo vaisto. Ir tuoj būsiu sveikas. Deja, tokio vieno stebuklingo vaisto taip ir neatrasta iki šiol, o ir kitose šalyse tokio vaisto nerasi.
Dar sunkiau tenka atsakyti į klausimą, o kas gi yra toji sveikata. Mokslas ilgai ieškojo to sveikatos apibrėžimo. Ir pagaliau, po ilgų ir karštų ginčų, buvo sutarta, kad sveikata – tai nėra ligos ar negalios.
Taip, liga ar negalia apkartina mūsų gyvenimus. Bet dažnu atveju dar be ligos ar negalios žmogus jau gyvena nesveikatoje, išdeginęs jam gamtos ir tėvų genetiškai padovanotus jo sveikatos išteklius dėl žalingų įpročių arba dėl kenksmingų aplinkos veiksnių.
Taigi, šiandien sveikata suprantama kaip žmogaus gera fizinė, psichinė bei socialinė gerovė, o ne ligų nebuvimas ar negalia. Taip, ligos ir negalia gali žmogų lydėti ir nuo gimimo, gali jį ištikti ir gyvenimo eigoje, bet stipresnės sveikatos žmogus jas gali greičiau įveikti ar prie tos negalios prisitaikyti, jausdamasis visaverčiu visuomenės nariu.
Kiekvieno iš mūsų sveikatą lemia genetiniai, aplinkos, įgytų įpročių bei gyvensenos veiksniai, o taip pat ir sveikatos apsaugai skirta jos puoselėjimo, ugdymo, stiprinimo, išsaugojimo, tausojimo ir atstatymo sistema. Be to, turi būti sukurta žmogui lengvai pasiekiama ligų prevencijos ir gydymo sistema. Ir tai – kiekvieno žmogaus, visuomenės ir valstybės atsakomybės problema.
Yra ir konstitucinis valstybės įsipareigojimas sveikatos apsaugai bei jos atstatymui, o taip pat ligų diagnozavimui laiku bei gydymui skirti pakankamus biudžeto išteklius bei turėti deramą visuomenės sveikatos specialistų, gydytojų ir slaugytojų skaičių visose įstaigose.
Mūsų sveikatą veikia ir klimato kaita, ir karai, ir valstybių sienų nepaisančios epidemijos ar pandemijos, ekonominės krizės, oro tarša ar per didelis cheminių medžiagų kiekis mūsų aplinkoje bei kiti žalingi veiksniai.
Tik ką praūžusi pandemija įrodė, jog ji ir daugybė kitų pasaulyje kylančių veiksnių veikia tiek Lietuvos, tiek ir kitų Europos Sąjungai priklausančių valstybių žmonių sveikatą.
Ir vien tik Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos pajėgomis mes negalime užtikrinti mūsų žmonių sveikatos apsaugojimo nuo oro taršos, nuo klimato kaitos sukeliamų neigiamų sveikatai padarinių, nuo infekcijų plitimo, kenksmingų chemikalų patekimo į vandenis ar į maistą, nuo narkotikų paplitimo ir kitų bėdų.
Tiek Lietuva, tiek ir kitos Europos Sąjungai priklausančios šalys negyvena viena nuo kitos atskirtos sienomis, muitais, pasų kontrole, vizomis, prekių ir paslaugų judėjimo apribojimais bei vidaus rinkos suvaržymais.
Visi šie barjerai dėl Lisabonos sutartyje įtvirtintos vieningos prekių ir paslaugų rinkos bei žmonių laisvo judėjimo yra panaikinti. Joje įtvirtinta bendroji rinka, muitų sąjunga, ekonominė ir pinigų sąjunga, gynybos ir saugumo sąjunga. Be to, esame ir Šengeno erdvės nariai. Galime laisvai keliauti iš vienos valstybės į kitą ir galime lengvai pernešti ligas iš vienos šalies į kitą.
Lisabonos sutartyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatyta pirmenybė vieningai rinkai ar ekonominei bei pinigų sąjungai lemia, kad Europos Sąjungos sprendimuose didesnis dėmesys teikiamas ne sveikatai ir jos apsaugai, bet prekių bei paslaugų gamybai reikalingų, nors neretai sveikatai nepalankių sprendimų priėmimui.
Mat sveikata yra palikta pačių valstybių kompetencijai, o Europos Sąjungos institucijoms ši sutartis nesuteikia teisės aktyviau spręsti visų europiečių sveikatai iškylančių problemų.
Gal tik maisto saugos standartų reguliavimas Europos Sąjungos lygiu prisideda prie žalingų veiksnių maisto gamyboje šalinimo, nors tie maisto saugos standartai taikomi daugiau dėl vieningos rinkos reguliavimo nei dėl žmonių sveikatos apsaugos reikalų.
Be to, skirtingai nuo vieningos prekių ir paslaugų rinkos, vaistams ir medicinos prietaisams, deja, egzistuoja atskiros dvidešimt septynios šalių narių rinkos. Dėl to ir susidaro dideli vaistų kainų skirtumai, skirtingas aprūpinimas medicinos aparatūra, turtingesnių šalių gamintojai ir tiekėjai diktuoja savo sąlygas ir kainas ekonomiškai silpnesnėms Europos Sąjungos šalims narėms.
Be to, tomis pačiomis ligomis sergančius europiečius efektyvūs vaistai pasiekia nevienodu laiku ir nevienodomis kainomis. Sveikata – žmogaus teisė, vienodos galimybės gydytis nuo tos pačios sunkios ligos ar negalios – irgi pamatinė žmogaus vertybė.
Deja, šiandien tai nėra visiems vienodai užtikrinama, nes europiniu lygiu nėra tokio teisinio reguliavimo. Kiekviena šalis tai sprendžia atskirai, ir kuo šalis ekonomiškai mažiau pajėgi, tuo ir jos žmonėms sunkiau pasiekti tą patį gydymą, koks gali būti suteikiamas ta liga sergantiems turtingesnėse valstybėse. O kur dar sveikatos sektoriaus darbuotojų migracijos ir jų trūkumo reikalai, kurių viena pati valstybė atskirai išspręsti irgi negali.
Taigi, tiek reguliuojant žmonių sveikatai kenksmingų aplinkos veiksnių šalinimo, sveiko maisto kainų skirtumų mažinimo ar kitų žalingų ir valstybių sienų nepaisančių iššūkių suvaldymo klausimus, tiek ir siekiant priimtinų vaistų kainų ir vienodo aprūpinimo bei darbo jėgos sveikatos sektoriuje užtikrinimo, reikalingi ne tik nacionaliniai šių klausimų sprendimai, bet ir visos Europos Sąjungos mąstu.
Dirbau Europos Komisjos nariu, atsakingu už maisto saugą ir visuomenės sveikatą, tad su tomis problemomis susidūriau tiesiogiai. Baigęs savo kadenciją, subūręs mokslininkų kolektyvą, pasiūliau Europos Sveikatos Sąjungos reguliavimą įtraukti ir į šiuo metu galiojančią Lisabonos sutartį.
Tai sulaukė palaikymo daugelyje kitų šalių. Tai įtvirtinta ir mūsų rinkimų programoje. Tikiu, jog kartu su visais dvidešimt septynių šalių narių atstovais tikrai galime pasiekti, kad Europos Sveikatos Sąjunga būtų teisiškai įteisinta ir leistų daug geriau spręsti mūsų žmonėms svarbius sveikatos uždavinius ne tik Lietuvos, bet ir europiniu lygiu.
***
Vytenis Andriukaitis yra Lietuvos socialdemokratų partijos garbės pirmininkas, kandidatas į Europos Parlamentą.