Pridurčiau – žaizda, kuri nuolat gilėja ir plečiasi, ypač ten, kur žmogus vis labiau virsta preke, žmogaus orumas nėra vertinamas, žmogus nėra gerbiamas, į jo orumą nėra investuojama, mokami maži atlyginimai, mažos pensijos bei dideli mokesčiai, kur smulkus ir vidutinis, šeimos verslas nėra globojamas, kur mažai teisingumo, t.y. kur žmonės tiesiog pratinami būti šiuolaikiniais vergais, nes kažkas įpratęs iš šios vergijos darytis didelius pinigus.
Prekybos žmonėmis (ar šiuolaikiniais vergais) šeimininkai labai greitai įvertina skirtumą tarp valstybių, kuriose žmogus orumas yra gerbiamas ir tokių valstybių kaip Lietuva. Šis skirtumas yra pamatuojamas – pinigais, labai dideliais pinigais. Prekyba žmonėmis po narkotikų prekybos yra antras pagal pelningumą verslas kriminaliniame pasaulyje – metinis pelnas siekia virš trisdešimt milijardų dolerių.
Šis straipsnis, žinoma, ne apie platų pasaulį, bet apie Lietuvą, kuri, britų pareigūnų akimis, yra vienas didžiausių modernios vergystės šaltinių prievartinio darbo srityje, bent jau Britanijoje. Paskutinio vizito Jungtinėje Karalystėje metu dar kartą tuo įsitikinau.
Šios šalies Nepriklausomo kovos su vergija komisaro Kevin Hyland teigimu, lietuvių bei britų kriminalinės grupės jau gerą dešimtmetį naudoja prievartą, grasinimus, melą. Aukoms dažniausiai siūlomi išsvajoti atlyginimai, išsimokslinimas ar net laimingos santuokos, o pabaiga būna dažniausiai ta pati – įvairiais būdais apribojama jų laisvė, jie išnaudojami, atsiduria pragare, iš kurio nėra lengva ištrūkti.
Peterborough lietuvių bendruomenės lyderių teigimu, schema paprastai būna panaši: nesuprasdama galimų pasekmių, būsima auka pasirašo įdarbinimo kontraktą su agentūra, kuri nuo to momento tampa šio žmogaus šeimininku. Dideliais autobusais atvykus į išsvajotą rojų iš žmogaus atimamas pasas, mažais autobusiukais žmonės paskirstomi į mažus namukus, kur gyvenimo sąlygos, švelniai tariant, niekaip neatitinka sumos, kurią šie žmonės reguliariai privalo mokėti už nuomą ir kitas paslaugas savo šeimininkams.
Netrukus pasirodo, kad išsvajotas darbas nėra garantuotas – atvežama kelis kartus daugiau žmonių nei nelegaliam darbdaviui reikia, į vieną atlyginimą pretenduoja mažiausiai kelios aukos, kantriai laukdamos iškvietimo į darbą, kuris gali būti bet kada, tačiau jo gali ir visai nebūti.
Darbas kiekvieną dieną toli gražu negarantuotas. Kiekvienos darbo valandos laukiama kaip oro, kurio dažnai nebūna. Jeigu gauni darbą savaitei, kitas tris gali tekti laukti naujo iškvietimo, kurio gali ir nesulaukti, jeigu elgsiesi netinkamai, pvz. pasiskųsi dėl blogų sąlygų ar atlyginimo, kurie paprastai būna dvigubai mažesni nei Jungtinėje Karalystėje pripažinti minimumai. Atlyginimai mažinami įvairiomis „baudomis“, kurias savavališkai nustato įdarbinimo agentūros ar nelegalūs darbdaviai. Jeigu dirbi aštuoniolika valandų, gausi atlyginimą už aštuonias valandas ir panašiai.
Prasideda naujas etapas – vyrams siūloma dalyvauti nusikalstamo pasaulio veiklose, o moterims – išeiti į gatvę arba dalyvauti fiktyviose santuokose su trečiojo pasaulio atstovais, už kurias pinigus susišluoja tas pats kriminalinės agentūros vadeiva. Šis vergijos rūkas išsisklaido tik tada, kuomet žmogus suvokia, kad už savo teises privalu kovoti, kad į savo išsilavinimą reikia investuoti (būtų gerai jau Lietuvoje), kad nereikia tikėti rožinėmis svajonėmis ir pažadais, bet reikia vienytis su panašaus likimo žmonėmis, kovoti už savo teises ir svarbiausia – nebijoti. Po kelių metų auka paprastai atsitiesia ir arba grįžta į Lietuvą, arba sėkmingai integruojasi į britų visuomenę, šį kartą jau suvokdama savo teises ir gindama savo orumą.
Gaila, kad šis suvokimas tokiu skaudžiu būdu įvyksta tik patyrus visas įmanomas traumas Jungtinėje Karalystėje ar kitose vergijos zonose. Nepateisinama, kad žmogus turi prisikelti tik tokiu būdu. Daugelis „šiuolaikinių vergų“ atkreipia dėmesį į faktą, kad vergijos kontraktą jie pasirašo būtent Lietuvoje, kur šiuolaikinė vergija „nėra problema“ - t.y. sąlygos vergijai Jungtinėje Karalystėje ir kitose šalyse yra sudaromos būtent Lietuvoje, būtent čia gimsta žmonės vergai, kurių valdžia tokiais nelaiko, būtent čia jie toliau žeminami tol, kol nepakliūna vergų prekeiviams į rankas ir patiria visą išnaudojimo pragarą Jungtinės Karalystės narcizų laukuose ar kitose užsienio šalyse, kur greitai pasinaudojama šia lietuviška (tiksliau sovietine) savybe niekinti savo piliečius.
Kol pati Lietuva nesuvoks, kad žmogus – ne prekė, kad jis turi būti visos valstybės politikos tikslas, į kurio orumą privalu investuoti įvairiomis švietimo, mokestinėmis, ekonominėmis ar kitomis priemonėmis, tol mes ir toliau vergausime išsvajotojo rojaus šalyse ir tik ten pabusime.
Užsienyje prisikėlęs žmogus nebus dėkingas Lietuvai, ypač jos valdžiai, nors savo šalį ir mylės. Žmogus prisikelti turi Lietuvoje – tai sovietinių tradicijų dvasioje vis dar gyvenanti valdžia privalo kuo greičiau suprasti.
Keli žmonės Lietuvos Vidaus reikalų ministerijoje, policijos departamente, keli diplomatai, Policijos kapelionas kunigas Algirdas Toliatas, lietuvių sielovada pasaulyje besirūpinantis prelatas Edmundas Putrimas, dar keli Dievo tarnai užsienyje, Pasaulio lietuvių vadovybė, Kazickų šeimos fondas, Lietuvių bendruomenės Jungtinėje Karalystėjė pirmininkė Dalia Asanavičiūtė, keli aktyvesni šios benduomenės nariai – tai viskas, ką turime.
Niekam Lietuvoje neįdomios dešimčių tūkstančių Lietuvos piliečių kančios užsienyje, niekas apie tai iš esmės nežino, tuo labiau, kad ir pačios aukos dažnai savo kančias slepia – paskutinius pinigus naudoja, naujas paskolas ima, kad sugrįžtų į Lietuvą ir papasakotų, kaip jiems gera gyventi užsienyje, o sugrįžę atgal į savo vergovės vietą visus metus toliau dirba bandydami naujas skolas gražinti. Jungtinės Karalystės lietuviai jau pradeda vienytis kovojant su šia neteisybe, tačiau jų laukia ilgas kelias, kuris galėtų sutrumpėti, jeigu Lietuva kuo greičiau suprastų, kad šios bėdos priežastis yra ji pati.