Nesupratome, kad sunkiausia bus pakeisti tai, kas liko mūsų galvose ir širdyse. Mokame imti, bet nemokame duoti. Nemokame aukotis ir aukoti. Pagal savanorystės indeksą esame vieni iš paskutinių. Nereformavome švietimo, neinvestavome į jaunimą bei mūsų ateitį, kuria matyti netikime, jeigu skiriame tiek mažai šalies gynybai, mokslui ir tyrimams, šeimai.
Per dvidešimt penkerius metus pakeitėme Lietuvą, pasaulyje esame laikomi transformacijos pavyzdžiai, įkvėpiame ne viena šalį ir ne vieną regioną savo pavyzdžiu, ypač savo žmonėmis, kurių unikalias savybes pastebi daugelis užsieniečių, tačiau...tik ne mes patys, kurie kažkodėl manome, jog tai ką turime tiek viduje, tiek išorėje iš mūsų niekas negali atimti. Gali net nereikėti atimti – kiekvieną dieną jau dvidešimt penkis metus neinvestuodami į tai, kas yra svarbiausia, patys save nuosekliai apvagiame.
Mes turime talentą, kurį vis su didesniu užsispyrimu kasame į žemę. Vietoje to, kad jį puoselėtume, iškeltume naują viziją savo šaliai, bendruomenei, žmogui, kuris ją įgyvendindamas dar labiau sustiprėtų, susitelktų su kitais bendrapiliečiais vardan naujos misijos – dar geresnės Lietuvos, dar geresnio regiono ar net pasaulio. Deja, tie, kas tokias vizijas iškelia, šiandien yra baudžiami, nes valdžia labiausiai nori paklusnumo, vykdymo ir lojalumo. Gink Dieve jokios kūrybos, prieštaravimo, inovatyvumo, net jeigu ir vardan Tos.
Taip, pasiekėme labai daug, tačiau tikėtina, kad tai jau lubos, kartu ir kryžkelė ties kuria atsidūrėme. Pasuksi į kairę – liksi ten, kur esi, iš esmės apsisuksi ir taip ilgai suksies be aiškios krypties ir orientyrų. Tai kartais malonu - nes padeda užsimiršti, pasitenkinti tuo, ką turi, nusiraminti. Pasuksi į dešinę – sieksi ir pasieksi daugiau, nepasitenkinsi status quo, bandysi padaryti geriau ir ...pasitiks tas pats išbandymas valdžia ir žmogumi.
Gal mus gelbsti ...artėjantys debesys iš rytų, kaip ta paskutinioji, kuri neleidžia užsimiršti, verčia susitelkti ir permąstyti ką iš tikrųjų per tuos dvidešimt penkis metus pasiekėme, o ko ne. Dvidešimt penkis metus žmogus, pilietis, patriotas nebuvo politikos tikslas. Jis buvo tik priemonė, visiems. Kaip ir anais laikais. Mažiausiai uždirbantis, daugiausiai apmokestintas, nuo visų valdžių priklausomas, todėl verčiamas nuolat pritūpti prieš bet ką valdžioje. Pabėgėlis savo paties Tėvynėje – išeidamas kojomis, skrandžiu, mintimis, širdimis ar net galutinai pasitraukdamas.
Turime sustoti ir prisikelti, ir prikelti Lietuvą, kuriai galime duoti daug daugiau, nei iš jos gauti ar tuo labiau reikalauti. Nes Tėvynė – ne jie, išrinktieji. Jie tik tarnai. Lietuva – tai mes visi, kurie iki šiol galvų nepakėlė ir prieš vėją nepapūtė, nepaaukojo vienas kitam, kad vienas kitą sustiprintų, kad valstybės reikėtų vis mažiau, nes daug ką juk galime pasidaryti daug geriau ir kokybiškiau patys. Ir jau seniai darome, tik dar netikime savo jėgomis, nors užsieniečiai seniai tiki, mato, investuoja.
Tokios mintys apibendrinus pirmą pilietiškumą skatinti įkurto klubo „Res Publica“ diskusiją, įvykusią tamsų lietingą vakarą jaukiame „The Old Green House“ name.
Diskusijoje dalyvavo septinta pagal įtaka moteris verslo vadovė JAV, lietuvių kilmės Strategic Staffing Solutions įkūrėja ir prezidentė Cynthia Pasky (Detroitas), didžiausių lietuvių fondo pasaulyje vadovas Marius Kasniūnas (Čikaga), ambasadorius Darius Degutis, žurnalistas ir keliautojas Vytautas Radzevičius, šių eilučių autorius bei kiti piliečiai.