Susitikimo atmosfera buvo puiki: sutarėme visais klausimais, numatėme nemažai bendrų darbų, lyg tęsdami tai, dėl ko iki išnaktų dažnai tardavomės su Lenkijos Prezidento užsienio politikos patarėju Mariuszu Handzliku ir kitais draugais, tuose pačiuose Belvederio rūmuose, kuriuose susitikome ir šį kartą. Tačiau asmeniškai vykau į Lenkiją su papildoma misija – patikrinti, kiek liko senos strateginės dvasios, vertybių, vizijos, kurios pagrindu būtų galima atkurti mūsų regioną. Mūsų, o ne rusų. Taip, iki Juodosios jūros, kaip senais gerais laikais.
Kelios esminės išvados, kuriomis nusprendžiau pasidalinti, kad Lenkija būtų sugrąžinta į mūsų politikos diskursą, ir pati Lenkiją bei kitos kaimynės į regioną.
Pradėkime nuo Ukrainos – šios šalies kaip Europos skydo strateginė reikšmė neišnyko nuo mūsų bendros imperijos laikų. Iki šiol kovojame už Europą Ukrainoje ir Ukrainą Europoje – niekas be lietuvių ar lenkų to negali padaryti ir nepadarys geriau už mus. Maidano didvyris, Ukrainos Rados pirmininkas Andrijus Parubijus mūsų naują Seimą aplankė pirmasis iš visų užsienio svečių, ir ne veltui – šiuo metu Vilnius yra pirmas paramos Ukrainai klausimu.
Sunku pasakyti, ar tokie nebuvome ir minėto aukso amžiaus laikais, bet jau tada puikiai žinojome, kad vieni Ukrainai nepadėsime. Tiek tada, tiek dabar tai buvo mūsų idėjos, mūsų širdis ir viltys, tačiau Lenkija buvo tas sunkiasvoris komandos narys, kuris ne tik mus paremdavo, bet ir labai sėkmingai suburdavo koaliciją nuo Londono iki Vašingtono ir Bukarešto, nuo jūros iki jūros pačia plačiausia to žodžio prasme.
Kur nepavykdavo Varšuvai – padėdavome nišas užpildyti patys arba kartu su savo Šiaurės ar Baltijos broliais ir kartais Vokietija. Variklis tuo metu veikė beveik idealiai. Mus gerbė arba mūsų bijojo Europos galingiausi, su mumis nuolat konsultavosi Vašingtonas. Taip, mūsų nekentė Maskva, nes regionas tada buvo mūsų, ne jų – mes nustatydavome darbotvarkę, o ne Kremlius.
Mūsų brolių ir seserų žūtis Smolenske nutraukė šią bendros sėkmės istoriją. Tačiau šiandien Varšuvoje pajutau, kad mes tai galime. Visi Lietuvos pasiūlymai buvo priimti, įskaitant ir Seimo Europos ir Užsienio reikalų komitetuose patvirtintą paramos Ukrainai veiksmų planą. Mes sutarėme dėl visų strateginių tikslų. Nekalbėjome apie tai, kas mus skiria, tik apie tai, kas mus jungia. Įdomu, kad atmosferos pokyčiai juntami ne tik parlamentiniu lygiu, o ar jie bus ilgalaikiai – priklausys nuo kelių strateginių sprendimų, kuriuos regione padarys arba ne pati Lenkija (čia nekalbėsiu apie dvišales problemas, kurios privalo būti nuolat sprendžiamos visose regiono sostinėse ir kurių sąrašas – kaip ir strateginė kantrybė – niekada nesibaigs).
Lenkijos plėtojama geopolitinė koncepcija „nuo jūros iki jūros“ (tradiciškai – nuo Baltijos iki Juodosios jūros, tačiau šiuo metu išplėstas iki „trijų jūrų“, apimant ir Adriją) negali neapimti Ukrainos (kaip, beje, Lietuvos). Be Ukrainos, mano nuomone, šis regionas yra tiesiog eilinis bendradarbiavimo per sieną formatas ir tai, manau, ne labiausiai nusisekęs. Naujoje „trijų jūrų“ koncepcijoje trūksta vizijos, ilgalaikio strateginio tikslo, kuris apjungtų visą regioną, o ne tik tenkintų siaurus Lenkijos interesus.
Koncepcija paremta tik ekonominiais, finansiniais ar tiesiog individualiais Lenkijos interesais – nesulauks platesnės paramos, nes šis modelis daugiau skaldantis, o ne jungiantis, dalinantis pyragą, ne dosniai kviečiantis visus prijaučiančius prie bendro europinio ar transatlantinio stalo. Tai auksinės provincijos modelis be užuojautos ir supratimo milijonams siekiantiems tapti laisviems ir apsaugotiems europiečiams.
Taip vadinamas „Internarium“ projektas, nukreiptas prieš Vokietiją, taip pat yra, deja, anachronizmas. Istorija skaudi, tačiau mes esame tam, kad kurtume geresnę ateitį. Mums reikia Vokietijos, jeigu ji remia mūsų regioną ir neatiduoda jo Kremliui. Šiandien mus saugantys Bundesvero kariai yra istorinis stebuklas ir sėkmė, kurią ilgai atsimins tiek Vilniaus, tiek Berlyno politikai, net jeigu šie kariai po kurio laiko išeis. Šiandien savotiškas aukso amžius tarp Berlyno ir Vilniaus, kurį realizavo mūsų šalių vadovai. Negalime ir neturime šio turto prarasti. Jį turime kaupti ir didinti, jungti su turtu regione, sukauptu ir iki Smolensko.
Ar gali būti „Intermarium“ be Šiaurės ir Baltijos šalių – taip pat labai abejoju, nes nėra glaudesnio šalių klubo, kuris taip nuoširdžiai, pragmatiškai ir nuosekliai savo pavyzdžiu padėtų kurti stabilumą tarp Baltijos ir Juodosios jūros jau gerus kelis dešimtmečius nei mūsų šiaurės broliai ir sesės.
Nepamiršiu istorinių Carlo Bildto teiginių ne tik apie Baltijos šalis, kaip santykių su Rusija litmuso testą, bet ir Kijevą, o ne Briuselį kaip būsimą Europos sostinę. Tikiu šia vizija. Niekas nuosekliau jos neįgyvendino kaip Šiaurės šalys ar Jungtinė Karalystė, kuri juk niekur nesitraukia – ji per amžius yra šalia mūsų. Kaip ir JAV, apie kurią daug kalbėjome trišalėje asamblėjoje Varšuvoje – pirmą kartą istorijoje nusprendėme Vašingtone parlamentiniu lygiu veikti kartu, mobilizuoti mūsų gausias bendruomenes ir įtikinti Vašingtoną neišduoti Ukrainos.
Sugrįžtant į tai, nuo ko pradėjau, – be Ukrainos, Vokietijos, Šiaurės ir Baltijos šalių, Jungtinės Karalystės ir JAV lenkiškas „Intermarium“ projektas niekada netaps realybe. Neabejoju, kad Varšuva tai supranta, o Lietuvos vaidmuo kuriant (ar atkuriant) šį seną regioną „nuo jūros iki jūros“ visada buvo, yra ir bus esminis. Mes visada būdavome tie, kurie niekada neapleidžia Ukrainos. Mes esame didžiausi Ukrainos ambasadoriai, ir jeigu Lenkija nori sukurti veiksmingą sąjungą regione, ji turi į tai investuoti kartu su mumis. Be Lietuvos neįmanoma išeiti į Baltijos ir Šiaurės šalis – Sikorskis bandė, šiandien važinėjasi kaip paprastas pilietis Londono gatvėmis. Lietuva visomis išgalėmis saugos savo ryšius ir su Vokietija, kurie buvo ir bus labai naudingi visam regionui.
Europa šiandien ir rytoj vis labiau taps mūsų kūrinys – turime naudoti visus turimus instrumentus, kad regionas nuo Baltijos iki Juodosios jūros taptų nauja Europos Sąjungos ir JAV ašimi, kad žemės, kurias pasaulyje vadina „kruvinomis“, virstų išsvajotais sodais, kokiais po karo tapo susitaikiusios Vokietija ir Prancūzija.
Dabar atėjo mūsų eilė – sujungus jėgas su Lenkija ir visais mūsų draugais – tokią žmogišką svajonę realizuoti. Taip, mums reikės naujo Maršalo plano, kuriam šiandien LR Seimo siūlymu jau pritarė ir Lenkijos Senatas, Seimas, Ukrainos Aukščiausioji Rada. Rytoj jam pritars ir Vokietijos Bundestagas, Jungtinės Karalystės Atstovų Rūmai, Europos Parlamentas bei JAV Kongresas. Vakar šiam Lietuvos siūlymui vienbalsiai pritarė didžiausios Europos dešiniųjų – Europos Liaudies Partijos – Kongresas. Ir tai padarysime mes, visi kartu sujungę jėgas regione, kaip kažkada vokiečiai, prancūzai ir amerikiečiai atkūrę savo žydinčius sodus.
Taip, minėdami tryliktas mūsų narystės ES ir NATO metines, mes žinome, kad vizija nėra iki galo realizuota rytuose. Tačiau tam ir esame, kad pasimokydami iš istorijos, – mes ją pakeistume.