Ž. Pavilionis. Su Lukašenka prie vieno stalo netrukus paragausime Astravo?

Lietuvą ir pasaulį pribloškė žinia iš Briuselio – pirmą kartą istorijoje paskutiniam Europos diktatoriui Aleksandrui Lukašenkai aukščiausiu lygiu bus ištiestas kilimas Briuselyje vyksiančiame ES Rytų partnerystės viršūnių susitikime. Priminsiu, jog Vakarų pasaulis A. Lukašenkai duris uždarė daugiau nei prieš du dešimtmečius, kai šis veikėjas po sėkmingos rinkimų kampanijos Lietuvos pašonėje įvedė diktatūrą.

A. Lukašenka buvo pirmasis signalas, jog demokratijos plėtra regione gali strigti. Tačiau tuo metu tokios grėsmės Vakarai nepastebėjo, išskyrus artimiausius kaimynus – lietuvius ir lenkus, kurių ilgą laiką niekas neklausė iki pat Krymo okupacijos. Lygiai taip pat kaip nereagavo ir į Vladimiro Putino iškilimą 2000 m. Šis gana greitai perėmė ir net ištobulino geriausias A. Lukašenkos praktikas – laisvo žodžio ir opozicijos suvaržymą, žurnalistų žudymą. Būtent Baltarusijos prezidentas mūsų regione įvedė politinio naftalino tvaiką.

Ar kas pasikeitė per daugiau nei dvidešimt metų? Žinoma. Pasikeitėme mes. Pasikeitė regionas. Praėjusio amžiaus pabaigoje A. Lukašenka buvo vadinamas paskutiniuoju Europos diktatoriumi, o Europa gyveno demokratijos ir laisvės triumfo nuotaikomis. Tuo tarpu dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje Vakarai ne tik nesugebėjo atsikratyti naftalino, tačiau ta postkomunistinė smarvė tapo liūdna norma, kurią vis labiau priėmė Briuselis, neskirdamas laisvų, pagal Europos Sąjungos modelį besiformuojančių ir narystės bendrijoje siekiančių valstybių nuo Kremliaus marionečių. Tokia į smėlį sukišto stručio galvos politika privedė prie baimės mąstyti strategiškai ir prisiimti atsakomybę už Gruziją, Moldovą ir Ukrainą; prie migloto kelio, kai pažanga, reformos ir europinė gerovė sumaišomos su stagnacija, diktatūra ir korupcija, o kartu ir pateisindami autoritarinių režimų juodus darbus – bent šešis įšaldytus konfliktus ir okupuotas teritorijas, vergystę įtvirtinančius projektus kaip „Nordstream-2“ ar Kremliaus statomą Astravo atominę jėgainę.

Tokia, jau kuri laiką vykdoma baili (kai kas tai vadina real politik) Briuselio politika, kai į aukščiausio lygio susitikimus kviečiamas kolchozus ir planinę ekonomiką vystantis valstybės lyderis, padės žengti dar kelis itin pavojingus žingsnius, kurie prisidės prie Kremliaus statomos nesaugios Astravo atominės elektrinės įteisinimo ir padidins diktatorių apetitą naujiems užkariavimas energetikoje, mūsų širdyse ir protuose, o galų gale – ir teritorijose.

Tačiau kokias išvadas patys padarėme per šį laikotarpį? Jokių. Užsienio reikalų ministro ir buvusio socialdemokrato Lino Linkevičiaus valdoma ministerija buvo viena aktyviausių inicijuojant sankcijų panaikinimą diktatoriui Lukašenkai bei daugeliui jo sėbrų Minske. Negana to, buvo padaryta esminė istorinė klaida – 30 kilometrų nuo Vilniaus statoma nesaugi Astravo atominė elektrinė neiškelta kaip esminė sąlyga sankcijų panaikinimui ar tolesniam Baltarusijos suartėjimui su ES. Tačiau ir šįkart Briuselyje daroma tokia pati, o gal net ir didesnė strateginė klaida. Esu įsitikinęs, kad ministras L. Linkevičius ims aiškinti, kad A. Lukašenkos pakvietimui Lietuva negalėjo turėti jokios įtakos, kad Lietuvos parašo ant pakvietimo nėra. Už vieną didžiausių istorinių „meduolių“ diktatoriui A. Lukašenkai Lietuva nesugebėjo iškelti Briuselyje bei kitose ES sostinėse Baltarusijos AE kaip esminės sąlygos A. Lukašenkos dalyvavimui viršūnių susitikime. Ne tik kad nesugebėjo, bet ir slėpė iki paskutinės minutės, kad tokia demokratijos ir Lietuvos interesų išdavystė yra apskritai įmanoma. Juokas pro ašaras, bet užsienio reikalų ministras tuo pat metu priima sprendimą naikinti energetinio saugumo departamentą savo ministerijoje. Tikėtina, kad tokiai valdančiųjų socialdemokratų pozicijai aktyviai įtaką darė „Rosatom“, ką atskleidė Mindaugo Basčio veiklos tyrimas ar dar nuodugniau, tikėtina, atskleis nauji tyrimai Lietuvos Respublikos Seime.

Vienintelė paguoda, kad būsimojo Rytų partnerystės viršūnių susitikimo deklaracijos tekste Lietuvai pavyko sugrąžinti ir sustiprinti rytų kaimynių diferenciacijos bei „daugiau už daugiau“ (more for more) principus – ne paslaptis, kad šešias labai skirtingas Rytų partnerystės šalis vis labiau mėginama sumesti į vieną maišelį. Tačiau A. Lukašenkos dalyvavimas Briuselyje šiuos labai svarbius principus iš esmės diskredituos. Negana to, būsimas Rytų partnerystės susitikimas Briuselyje, manau, taps istorinis ta prasme, jog Baltarusijos lyderis neabejotinai pasinaudos šia aukščiausia tribūna strateginiu lygiu galutinai įtvirtinti Baltarusijos AE kaip visai ES priimtiną politinį faktą.

Istorinis pralaimėjimas ir gėda, kuri laukia Lietuvos diplomatijos Briuselio viršūnių susitikime, turėtų būti paskutinis taškas nepavykusios šios pusiau koalicijos užsienio politikoje. Nebent ilgalaikiai Lietuvos energetinio nesaugumo architektai, šį kartą Briuselyje, nusprendė galutinai nusimesti visas savo kaukes ir kartu su diktatoriumi Lukašenka linksmai atšvęsti Astravą kaip nuostabų šalis vienijantį projektą, kurį taip nuosekliai ir kruopščiai mūsų jungtuvėms Briuselyje jau paruošė Kremlius.