Ši iniciatyva svarbi ir tuo, kad pirmą kartą Lietuvos istorijoje „sugrįžtanti Lietuva“ buvo iškelta kaip vienas svarbiausių valstybės tikslų. Panašų tikslą 1990 m. iškėlė ir Airijos Prezidentė Mary Robinson ir, nepaisant gausios kritikos, sugebėjo 1990–1997 m. tai paversti realybe – būtent jai vadovaujant Airija tapo ne emigracijos, o imigracijos, pasaulinės traukos centru, taip pat ir lietuviams. Izraelis sugrįžimo politiką susiejo su savo valstybės ateitimi nuo pat pirmųjų nepriklausomybės dienų, įtraukdamas į šį procesą ne tik savo diasporą, bet ir visą visuomenę, verslą, kiekvieną valstybės instituciją, visus sutelkdamas vardan grįžimo į Pažadėtąją žemę. Tiek Airija, tiek Izraelis – panašios į Lietuvą valstybės – savo ateitį kuria atsiremdamos į savo diasporą, tuo tarpu dabartinė Lietuvos Vyriausybė sugrįžtančios Lietuvos kaip prioritetinio politinio tikslo nėra įvardijusi jokiame savo programiniame dokumente, neatsižvelgdama į Lietuvos Prezidentės, Seimo, visuomenės bei ekspertų raginimus.
TS-LKD kol kas vienintelė partija, sugrįžtančią Lietuvą savo priešrinkiminėje programoje paskelbusi esminiu politiniu tikslu. Šioje srityje aktyviai veikia ir įvairios visuomenės grupės – Jurgis Didžiulis su projektu „ToBeLT“, savanorystės pagrindais sukurta „Kurk Lietuvai“ iniciatyva, kitos nevyriausybinės ar tarptautinės organizacijos. Nuo Prezidentės neatsilieka ir naujasis Seimas, pavasario sesijoje TS-LKD ir Migracijos komisijos iniciatyva paraginęs Vyriausybę sukurti visas valstybės institucijas apimančią sugrįžtančios Lietuvos politiką: iki 2017 m. liepos 1 d. atlikti valstybės institucijų vykdomą demografijos, ryšių su emigravusiais Lietuvos Respublikos piliečiais palaikymo, migracijos ir integracijos, neišvykimo iš Lietuvos, gimstamumo skatinimo procesų valdymo analizę, įvertinti galimybes pavesti koordinuoti ryšių su emigravusiais Lietuvos Respublikos piliečiais palaikymą, migracijos ir integracijos procesų valdymą vienai valstybės institucijai, o iki 2017 m. gruodžio 1 d. parengti 2018–2027 metų Lietuvos demografinės, migracijos ir integracijos politikos strategijos projektą bei konkrečią Lietuvos piliečių grįžimo į tėvynę skatinimo programą.
Deja, Vyriausybė nejuda, tyli, o kartais ir praleidžia progą patylėti – šių metų pradžioje Londone kartu su keliais Seimo nariais bei Jungtinės Karalystės (JK) lietuvių bendruomene, JK Lietuvių jaunimo sąjunga organizavome konferenciją „Sugrįžtanti Lietuva: utopija ar realybė“, į kurią LR Vyriausybės kanclerė sureagavo tokiais žodžiais: „pirma, žmonės emigruoja dėl to, kad užsieny daugiau darbų, daugiau galimybių, daug kur geresnis psichologinis klimatas. Emigracija sumažės, kai situacija pagerės, o ne kai politikai „išgirs“ geresnio gyvenimo Lietuvoje belaukiančius užsienyje“. Situacijos pagerėjimą kanclerė, matyt, sieja su kažkokias nuo politikos (tikėtina ir Sauliaus Skvernelio Vyriausybės) nepriklausomais veiksniais, kitaip būtų gan sunku paaiškinti, ką konkretaus ši Vyriausybė yra nuveikusi bandant susigrąžinti jau virš milijono išvykusių tautiečių iš Lietuvos.
Pradėkime nuo statistikos. Išvykstančių iš Lietuvos skaičius, Statistikos departamento duomenimis, pastaraisiais metais ne tik nesumažėjo, bet ir išaugo – nuo 36 tūkst. 2014 m. iki 50 tūkst. 2016 m. (per pirmus septynis šių metų mėnesius – jau per 21 tūkst.) gyventojų, o sugrįžtančių per šį laikotarpį atitinkamai sumažėjo (nuo 20 iki 14 tūkst.). Beje, imigracija į Lietuvą didėja ne lietuvių, o atvykėlių iš trečiųjų šalių dėka, nes dabartinė Vyriausybė būtent jiems kuria vis daugiau lengvatų, palikdama lietuvius užsienyje likimo valiai. Taigi kol Vyriausybės atstovai vis bando „nusiplauti“ nuo atsakymų apie konkrečius veiksmus siekiant padėti lietuviams užsienyje, arogantiškai pašiepia panašias visuomenės ar politikų iniciatyvas, Prezidentės rūpestis sugrįžtančia Lietuva ir parama mūsų piliečiams yra savalaikė ir esminė.
Nors emigracijos skaičiai ir atrodo gąsdinantys, tyrimai atskleidžia, kad šiuo metu apie grįžimą į Tėvynę pagalvoja vis daugiau žmonių. Beveik kas antras iš Lietuvos išvykęs pilietis domisi galimybėmis grįžti namo. Tačiau nepaisant augančio susidomėjimo sugrįžti, šalyje iki šiol neveikia jokia veiksminga sugrįžimo programa. Dauguma politikų ir pasaulio lietuvių sutaria, kad bene žinomiausia bendradarbiavimo su diaspora programa „Globali Lietuva“ (vienintelė konkreti priemonė, kurią dabartinė Vyriausybė mini savo programoje) iš esmės skirta lietuvybės palaikymui užsienyje, o ne lietuvių sugrąžinimui į Tėvynę, tačiau ir ši programa iš esmės neveikia – jos vykdymas bei finansavimas yra išskaldytas tarp daugybės (net keturiolikos) institucijų, kas lemia aiškios atsakomybės už programos vykdymą trūkumą, ypač prastą, neūkišką jos finansavimą ir rezultatus (pvz., 2016 m. Užsienio reikalų ministerijai, pagrindinei „Globalios Lietuvos“ koordinatorei, buvo skirti 181 tūkst. eurų darbui su lietuvių diaspora – suapvalintai po 3000 eurų kiekvienai Lietuvos atstovybei per metus – juokinga suma, žinant, kad kai kuriose šalyse išvykusių piliečių skaičiai siekia dešimtis ar net šimtus tūkstančių piliečių).
Alternatyvų „Globaliai Lietuvai“ beieškant viešojoje erdvėje atsiranda vis nauji pasiūlymai, kaip paskatinti mūsų piliečius sugrįžti. „Investuok Lietuvoje“ vadovas Mantas Katinas pastebėjo, kad sugrįžimo programas galima būtų orientuoti į konkrečias darbo rinkos poreikius atitinkančias specialybes (pvz. mokytojai, IT specialistai, finansininkai ir t. t.) ir kurti atskirus planus kiekvienos srities specialistų pritraukimui. Žinant, kad vien Vilniuje veikiančios užsienio įmonės šiandien yra pasiruošusios įdarbinti žymiai daugiau darbuotojų, M. Katino pasiūlymas yra vertas dėmesio ir galėtų būti įgyvendinamas. Vienintelis šio pasiūlymo trūkumas yra tai, kad tokia programa būtų aktuali tik nedidelei daliai išvykusių tautiečių, turinčių atitinkamą išsilavinimą ar darbo patirtį. Vykdant sugrįžtančios Lietuvos politiką privalome žvelgti plačiau ir neapleisti nei vieno Lietuvos piliečio – t. y. pasirūpinti ne tik „galva“, bet ir „visu kūnu“ (ne tik pačiais protingiausiais ir talentingiausiais, bet tais, kurie į užsienį išvyko sunkios duonos sau ir savo šeimai užsidirbti ar net tuos, kurie ten pakliuvo į vergystės spąstus), kaip ir pamatais, ant kurių šis kūnas stovi (ekonominė, socialinės bei kitos priežastys, dėl kurių žmonės emigruoja).
Emigracija ir iš jos kylančios demografinės ir darbo jėgos trūkumo problemos yra vertinamos kaip vienos didžiausių grėsmių mūsų valstybei, galinčios įkalinti Lietuvą silpnos valstybės spąstuose ir sustabdyti šalies vystymąsi. Atsižvelgiant į padėties rimtumą, privalome įtvirtinti sugrįžimo politiką kaip vieną iš valstybės prioritetų, numatant atskirą biudžeto finansavimą ir sukuriant struktūrą įgyvendinti iškeltus tikslus. Jau 2015 metais TS-LKD „Plane Lietuvai“ įvardijome konkrečias priemones, kurios palengvintų sugrįžimo procesą.
Pirma, privalo būti sukurtos teisinės galimybės dabartinei Lietuvos piliečių kartai sugrįžti. Dabartiniai įstatymai atima šią galimybę iš kartos, kuri labiausiai prisidėjo prie Lietuvos transformacijos. Svarbu pažymėti, kad tai jauniausia karta (labiausiai emigruoja 20–30 metų piliečiai), Lietuvos ateitis, kuri tiesiog išvyksta, ir dažnai praranda Lietuvos pilietybę, nes ją išlaikyti gali tik „itin retais“, „išimtiniais“ atvejais, kaip yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas. Šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių JAV ir JK prarado ar netrukus praras teisę į Lietuvos pilietybę – šį procesą gali dar šiais metais sustabdyti LR Seimas, sulaukęs Konstitucinio Teismo išvados dėl Pilietybės įstatymo pataisų, kurias inicijavome, siekdami išlaikyti šią teisę Lietuvos piliečiams, išvykusiems į ES ir NATO šalis. Tai bus pirmasis praktinis testas gražiems žodžiams ir šūkiams apie sugrįžtančią Lietuvą – tiek kolegoms Seime, tiek Prezidentūroje.
Antra, norint žodžius paversti kūnu būtina sukurti deramus administracinius gebėjimus, kitaip skambios socialinės akcijos labai greitai pavirs karčiu nusivylimu. Daugelis politikų bei visuomenininkų, ekspertų sutaria dėl būtinybės nedelsiant įsteigti atskirą instituciją – „Grįžimo agentūrą“, kuri kuruotų visą sugrįžtančios Lietuvos programą ir būtų atsakinga už programos rezultatus, sutelkiant į vieną vietą šiuo metu išsklaidytus valstybės resursus ir dėmesį. Tokią instituciją Vyriausybę sukurti paragino ir LR Seimas savo balandžio 20 d. nutarime. Seimo narių nuomone, ši institucija galėtų būti atsakinga už „grįžimo gyventi į Lietuvą galimybių sklaidą užsienio šalyse, tarpininkautų įdarbinant Lietuvos Respublikos piliečius, sugrįžtančius gyventi į Lietuvą ir suteiktų jiems pagalbą ieškant gyvenamosios vietos, pagal galimybes koordinuotų esamų ekonominių, socialinių, švietimo ar kitų integravimosi į Lietuvos visuomenę kliūčių šalinimą“. Grįžimo agentūra galėtų veikti viešojo-privataus bendradarbiavimo principu su verslu, ieškančiu atitinkamos kvalifikacijos darbuotojų, manais atliekant tokių darbuotojų paieškos ir pritraukimo funkciją.
Didelei daliai Lietuvos piliečių paprasčiausiai trūksta informacijos apie sugrįžimo procesą. Tokia „vieno langelio“ principu 24/7 veikianti Grįžimo agentūra padėtų greitai gauti visą reikiamą informaciją ir patarimus, susijusius su gyvenimu Lietuvoje. Informacinės paslaugos turėtų aprėpti visas minėtas sritis – nuo informacijos apie darželį, darbo vietas, būstą atvykus iki pagalbos sutvarkant dokumentus, susigrąžinant kitoje šalyje sumokėtus mokesčius ar net talpinant darbo skelbimus JK spausdinamuose lietuviškuose laikraščiuose. Grįžimo agentūros darbuotojų atlyginimai, karjera, galų gale visos Vyriausybės, jos atskirų žinybų veiklos rezultatų vertinimas turėtų tiesiogiai priklausyti nuo susigrąžintų žmonių skaičiaus. Grįžimo agentūrą galėtų vertinti ir kiekvieno teisės akto atitikimą svarbiausiam tikslui – susigrąžinti kuo daugiau žmonių į Lietuvą. Agentūra turėtų informuoti ir apie sėkmingas sugrįžimo istorijas, išvystyti visą sugrįžtančios Lietuvos komunikacijos programą, kurios taip trūksta šiandien.
Trečia, ir svarbiausia, – daugelis išvykusių pritaria, kad esminė jų emigracijos iš šalies priežastis buvo ne tik pinigai, bet ir požiūris į žmogų, iš sovietinės sistemos paveldėtas cinizmas, žmogaus nuvertinimas, neteisingumas. Kokias spręstinas problemas dažniausiai nurodo išvykę iš šalies piliečiai? Visų pirma, švietimas – ne tik švietimo kokybė, kuri, tikėkimės, pagerės po šios vyriausybės vykdomos reformos, bet ir išlyginamosios klasės visose Lietuvos mokyklose, kurios padėtų grįžtantiems vaikams pritapti Lietuvoje, pasivyti savo bendraamžius mokykloje; didesnis bendruomenių įtraukimas į švietimo procesą, pilietiškumo, patriotizmo, žmogiško orumo, lyderystės ugdymas kaip būtina sąlyga; bendros stovyklos su diasporos vaikais; gal net stipendijos, susietos su būtinybe kurį laiką atidirbti Tėvynėje.
Ekonominės – mokestinės priemonės, stabdančios migraciją ar skatinančios grįžti, taip pat labai dažnai įvardijamos – ne tiek žmogaus orumą išsaugantis atlyginimas, kiek dažnai Europos Komisijos įvardijama didesnė galimybė užsidirbti (t. y. didesnis neapmokestinamas minimumas, teisingesnė mokestinė sistema, dar labiau palengvintos sąlygos smulkiam ir vidutiniam verslui, mokestinės atostogos iki tam tikros apyvartos) ar auginti vaikus Lietuvoje (Lenkijos pavyzdžiu didesnės tiesioginės išmokos arba didesnis neapmokestinamas minimumas už gimstantį vaiką). Regioninė politika – paradoksalu, tačiau sugrįžtančios Lietuvos sėkmė priklausys ir nuo to, ar sugebėsime įtvirtinti darnią ir stiprią „lokalią Lietuvą“, pvz., sukurti mokestines lengvatas jaunoms grįžtančioms šeimoms įsigyti regionuose būstus ar paskatinti investicijas ir darbo vietų kūrimą regionuose, įkuriant dešimt „Investuok Lietuvos“ atstovybių regionuose (šiuo metu pavėluotai steigiamos tik pirmosios trys).
Sugrįžtančios Lietuvos kontekste neturėtume užmiršti ir labiausiai nuskriaustų – nesuskaičiuojama galybė Lietuvos piliečių, išvykusių dirbti į užsienį, šiandien susiduria ne vien su finansiniais sunkumas, bet ir išnaudojimu darbe, kurio dažnas atvejis prilygsta patekimui į vergovę. Jie nepriklauso grietinėlei, nepatenka į „Kurk Lietuvai“ ar „Globalios Lietuvos“ akiratį, tačiau būtent jie yra sugrįžtančios Lietuvos lakmuso popierius – tol, kol Lietuvos piliečiai, nepaisant palyginti mažo skaičiaus, patenka į dešimties dažniausiai į vergovę ir išnaudojimą darbe užsienyje patenkančių šalių piliečių sąrašą, kur lygiuojasi su tokiomis šalimis kaip Kinija ar Pakistanas, tol visos kalbos apie emigracijos stabdymą yra tolygios nuostabiai elitinei puotai maro metu. Kuomet šiuolaikinę vergystę kenčiančius Lietuvos piliečius Peterborouge ar JK Bostone pasieks pirmieji „Grįžimo agentūros“ darbuotojų skambučiai, o dar geriau – ši agentūra atidarys savo atstovybes šiuose miestuose, kur kartu su britų policija ir vietos valdžia teiks nuolatinę pagalbą norintiems iš vergystės ištrūkti ir pradėti pirmus oraus gyvenimo Lietuvoje žingsnius – tada bus galima teigti, kad sugrįžtanti Lietuva tampa realybe.
Laikas vis labiau bėga mūsų nenaudai. Vietoje kalbų apie „nacionalinius susitarimus“, kai nesugebama net pradėti vykdyti paprasto Seimo priimto nutarimo dėl emigracijos ir demografijos procesų valdymo, siūlome konkrečius sprendimus ir esame pasiruošę padėti juos vykdyti. Sugrįžtanti Lietuva, nuteisianti kelius į ateities Lietuvą, šiandien turi tapti vienų svarbiausių Lietuvos politikos tikslų.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.