R. Žemaitaitis yra ne kas kita, o konservatorių veiklos šalutinis produktas. Ir štai kodėl. R. Žemaitaitis kaip politikas jau ilgokai šmėžuoja Lietuvos politinėje padangėje, ir tiesą sakant, be didelės sėkmės. Jis buvo nuolat renkamas į Seimą, bet jam nepavykdavo iškilti į politines aukštumas, jis nebuvo reitinguojamas kaip populiarus politikas. Populiarumą įgavo ir politiniu reiškiniu jis tapo paskutiniaisiais konservatorių valdymo metais.
Kartais sakoma, kad R. Žemaitaitis yra konservatorių projektas. Tikrai ne. Jis ir jo partija nėra sąmoningas projektas, kurį kažkas suplanavo ir sukūrė. Tai produktas, kuris atsirado dėl konservatorių nesiskaitymo su visuomene.
Visos valdžios, o konservatoriai ypač, mėgsta slopinti tuos, kurie jiems nepritaria. Dažnai tai daro ne tiesiogiai, o pasitelkdami jiems palankius visuomeninių organizacijų veikėjus, influencerius ar įtakinguosius. R. Žemaitaitis buvo dorojamas ne tik svetimomis rankomis, prieš jį buvo mestos ir tiesioginės pajėgos siekiant apkaltos Seime.
Kuo labiau konservatoriai stengėsi R. Žemaitaitį priveikti, tuo labiau jį rėmė žmonės. Pirmasis jo politinis skrydis, prasidėjęs tuoj po to, kai Seimui pasikreipus į Konstitucinį Teismą, buvo pripažinta, kad jis pažeidė Konstituciją, įvyko per Prezidento rinkimus. O po to, kai buvo pradėta kastis, ar jis teisėtai pasistatė namą prie Neries, ištiko antrasis R. Žemaitaičio politinis skrydis – sėkmingi rinkimai į Seimą.
Konservatorių logika tokia: tauta kvaila, todėl žemaitaičius renka. Tačiau prieš ketverius metus ta pati tauta daugumos mandatą suteikė konservatoriams. Išeitų, kad tada tauta buvo pakankamai protinga, nes, kaip skelbiasi konservatoriai jų rinkėjas yra aukštesnio išsilavinimo ir didesnių pajamų. Tad kas nutiko, kad per konservatorių valdymo laikotarpį toji tauta iš pakankamai protingos tapo kvaila? Tai klausimas net tik konservatoriams, bet ir jų koalicijos partneriams.
Antroji klausimo dalis – kodėl R. Žemaitaičio reikia – nėra maloni ne vien konservatoriams, bet visiems, kas veikia politinėje erdvėje. R. Žemaitaičio reikia, kad pagaliau atsitokėtume. Pirmiausia tai padaryti turėtų politikai, kurie kartais taip išsijuosę kerta medžius (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis), kad net nežiūri, kur skiedros lekia. Ypač, kai nori susidoroti su neįtikusiais. Ypač, kai pasijunta nusipelniusiais valdyti, o vienu ar kitu sprendimu nepatenkintiems atšauna, kad po ketverių metų išsirinksit kitus. Dalis žmonių tą palinkėjimą, ištartą konservatorių pranašės Ingridos Šimonytės lūpomis, suprato tiesiogiai ir balsavo už tą, kurį konservatoriai labiausiai puolė.
Kartais pasakoma, kad lietuviai myli aukas, t. y. tuos, kurie puolami. Nežinau, kaip su meile aukai, bet užstoti puolamą yra gražus krikščioniškas gestas. Bet R. Žemaitaičio atveju suveikė kitokia mechanika – žmonės jį palaiko ne todėl, kad jis auka, o todėl, kad jis nepasiduoda.
Balsuoti už nepasiduodančius visai neblogas pasirinkimas. Ypač tokioje situacijoje, kai politiniame gyvenime nebeliko lyderių, t. y. kovotojų už tai, kas svarbu didžiajai daliai žmonių, o valdančiųjų veiksmais nusivylusiems nebelieka nieko kita, kaip sudėti savo viltį į tą, kuris nepasiduoda. R. Žemaitaičio reikėjo, kad tai taptų akivaizdu. Ir kad suprastume, jog seniai laikas ieškoti kitokios politinio gyvenimo formulės nei karjeristiškai intriginė, įsigalėjusi Lietuvoje.
R. Žemaitaičio reikia dar ir todėl, kad šiuo metu valdančiąją koaliciją jau suformavę politikai gautų progą parodyti savo brandą, kuri atsiskleis (arba ne) pagal tai, kaip bus išspręstas R. Žemaitaičio klausimas. Apsimesti jo nepastebint nebeišeina. Jis tapo užduotimi mums visiems – tiek visuomenei, ieškančiai kuo pasitikėti, tiek politikams, iki šiolei spjovusiems į žemus pasitikėjimo jais reitingus, manant, kad tai nesvarbu.
Lietuvių liaudies patarlė sako, kad žodis žvirbliu išskrenda, o jaučiu sugrįžta. R. Žemaitaičio žodis jaučiu sugrįžo ne tik jam pačiam, bet ir visai Lietuvai.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.