Nustebino, kad vedėjai nė sykio neuždavė klausimo, kaip vieni ar kiti sprendimai – ar tie, kurie jau priimti, ar kuriuos ruošiamasi priimti – paveikia paprasto žmogaus gyvenimą. Specialiai sakau paprasto, nes tas įvardijimas suniekintas ir išguitas, paprastumą suplakus su prastumu bei prasčiokiškumu, siekiant visus įtikinti, kad dėmesio verti tik super-duper, o kiti yra tuščia vieta. Betgi didžioji dalis Lietuvos žmonių yra būtent paprasti žmonės, kurie užsidirba pragyvenimui, augina vaikus, moka mokesčius (tuo pačiu atseikėdami po keliasdešimt centų tarpininkams, įsiterpusiems tarp mokėtojo ir gavėjo banko sąskaitos), kantriai susitaiko su įvairiais smulkaus plauko lupikavimais ir geriausiu atveju leidžia sau nuvažiuoti atostogų į Turkiją. Tuos žmones išbraukus iš politikos horizonto kaip pagrindinį orientyrą, parodantį, ko verta ekonominė, užsienio ar kita politika, turime politiką, orientuotą į valstybę be žmonių.
Gal toks ir yra konservatorių tikslas, nes pirmadienį TV3 studijoje vykusiuose debatuose girdėjosi tik ministrės Gintarės Skaistės pasigyrimai, kad viskas augo keliariopai, o atlyginimai kilo iki 1300 eurų (beveik pasiekė atlyginimo minimumą Jungtinėje Karalystėje – aut. past.), ir kaip gyrėsi p. Skaistė, tai skatina žmones grįžti į Lietuvą.
Konservatorių išpuoselėta savigyros industrija aiškiai rodo, kad Lietuvos valstybė yra savitikslė ir būtent ją reikia „ginti ir auginti“, o žmonės egzistuoja tik dėl to, kad pabalsuotų už „geriausius iš geriausių“, nusipelniusius valdyti, mokėtų mokesčius ir kentėtų iki išsirinks kitus.
Gal laikas nustoti girtis skaičiais, o paskaičiuoti, pavyzdžiui, kiek valandų žmogui reikia dirbti, kad užsidirbtų būtiniausių maisto produktų krepšeliui ir tuos duomenis palyginti su praėjusiais metais? Paprasta. Tačiau toji mokyklinuko lygio aritmetika neįkandama finansų ministrei G. Skaistei – matyt, skaičiai per maži, reikia milijonų ir milijardų, kad būtų verti patekti į jos akiratį.
Yra ir daugiau ekonominės sėkmės ar viešųjų paslaugų efektyvumo įvertinimo būdų, pagrindiniu efektyvumo masteliu imant paprastą žmogų ir aiškinantis, kaip vieni ar kiti pokyčiai paveikia kiekvieno jų gyvenimą. Bet debatai tik apie tai, kad į tą ar kitą sritį įlieta tiek milijonų, kažkokie rodikliai padaugiagubinti, atlikti kažkokie pertvarkymai vienas institucijas jungiant, kitas skaidant. Kam? Kokiu tikslu? Kas yra naudos plačiąja prasme gavėjas?
Kai Lietuvos pilietis, čia gyvenantis, dirbantis ir ypatingų didybių nesiekiantis, o besirūpinantis savo šeima ir savo aplinka yra išjungiamas iš manipuliacinio rodiklių bei skaičių rezginio, nėra prasmės diskutuoti, nes viskas susiveda į tai, kas daugiau skaičiukų atmintinai išmoko ar ant popieriuko susirašė.
Valdžioje sėdintys politikai – didžioji debatuotojų dalis yra dabartiniai Seimo nariai – turi daug žongliravimo skaičiais ir frazėmis patirties. Tik man nuostabu, kodėl žurnalistai nepasuka kalbos, kaip tie vardijami rodikliai atsiliepia žmogui, kiek gerina jo ekonominį, fizinį ar emocinį saugumą, jo pasitikėjimą ateitimi.
Apie žmones, jei ir buvo užsiminta, tai tik negatyviame kontekste – kad jų darbo našumas bei pasitikėjimas valstybe yra žemas. Bet kodėl žmogus turi našiai dirbti ar pasitikėti valstybe, jei nėra pasitikėjimo ateitimi, o šis atsiranda ne dėl grandiozinių Ateities komiteto burbulų apie žaliąją ekonomiką ir kitus kosmoso rodiklius, o auga (arba nyksta) kasdien. Čia ir dabar. Ir jei šiandien kyla baimių, kad vaikas nesaugus pakeliui į mokyklą, ar ima nerimas dėl to, ar susilaukus dar vienos atžalos nenukentės šeimos gerovė arba ar senstantys tėvai galės išsiversti iš pensijos, ar gaus tinkamas medicinos paslaugas ir ar valdžioje esantieji veda fizinį jo bei jo šeimos išlikimą užtikrinančią politiką, tai turėtų tapti debatų pagrindu. Tačiau Ignui Vėgėlei porą kartų užsiminus apie požiūrį į žmogų kaip vieną iš esminių dalykų kalbant tiek apie išvykusiųjų susigrąžinimą, tiek apie ekonomiką, į jį patį buvo pažiūrėta keistai – kuo čia dėtas žmogus, skaičiukai svarbiau.
Panaši ir vedėjos Daivos Žeimytės-Bilienės laikysena. Kai ji vedė kandidatų į Pasaulio lietuvių apygardą Londone debatus, nė vienas jos klausimas nebuvo siejamas su žmonių lūkesčiais ar poreikiais ir kiek jie buvo ar bus atliepti. Valdančiosios Seimo daugumos nariai gyrėsi, kiek milijonų įmetė į vieną ar kitą sritį, kiek dar įmesti žada, jei bus išrinkti. Kam? Kieno labui? Kaip tie milijonai pakeis žmonių gyvenimus? O gal tiesiog nusės į gudručių kišenes?
Užtat vedėjai labai moka kabinėtis, kai padarai menką klaidelę, nelabai tiksliai nurodai kokį nors skaičių ar supainioji, pagal kurią išimtį Romano Abramovičiaus sūnus gavo LR pilietybę. Bet juk esmė ne įvardijime, ta ar kita išimtis buvo taikyta, o tai, kad dėl tų išimčių vieni (Abramovičiaus sūnūs ir kt.) tampa lygesniais už LR piliečius, išvykusius iš Lietuvos po 1990 m.
Žmogus kaip svarbiausias vertės matas visko, ką politikai daro ir ko siekia, iš šių rinkimų į Seimą debatų yra išbrauktas. Konservatorių Lietuvoje vietos žmonėms nėra.