Žygimantas Pavilionis. Apie socialistinę Gruzijos ir Lietuvos svajonę

Ši savaitė man prasidėjo Sakartvele, kur jau dvylika metų vis mažiau laisvu ir teisėtu būdu įsitvirtino kairiųjų socialistų aljansui priklausiusi „Gruzijos svajonė“. Tuo tarpu „savaitės tema“ Lietuvoje bei svarbių Vakarų partnerių gretose tapo antisemitinės koalicijos svajonė. Nusprendžiau palyginti šias svajones, kad nepadarytume klaidų, kurias padarė kartvelai, kažkada suvilioti panašios melagingos svajonės, o šiandien išgyvenantys tamsiausią savo laisvės ir demokratijos valandą. Be abejonės, tai, ką parašysiu, yra projekcija į galimą ateitį, kada panašios svajonės virsta košmarais, tačiau, kad jos tokiais nevirstų, iš tiesų būtų naudinga neužsisvajoti ir pastebėti tai, ko kažkada nepastebėjo už tuometinius socialistus balsavę kartvelai.

Savo partinės šeimos užribyje. „Gruzijos svajonė“ iš Europinio socialistų aljanso buvo išmesta už iš esmės autokratišką ir antieuropietišką elgesį. Ar bus išmesti ir Lietuvos „socialdemokratai“, parodys laikas, bet šansai dideli – bet jau mano žiniomis, Europoje nėra nė vienos šiam aljansui priklausančių socialistų partijos, kuri būtų į vieną lovą sugulusi su antisemitais. Tai prieštarauja ne tik socialistų, bet visų europietiškomis save laikančių politinių jėgų garbės kodeksui, pamatiniams Europos sukūrimo principams, nes Europos integracija po Antrojo pasaulinio karo juk ir buvo pradėta tam, kad antisemitizmas ir visokios kitos panašios nužmoginančios politinės jėgos negalėtų sukurti naujų Holokaustų, Aušvicų, Babyn Jarų, Panerių ir panašių baisybių. Tuo tarpu Gintauto Palucko „socialdemokratai“ nusprendė (bent jau socialistų) pasaulį nustebinti sukurdami tokį „istorinį“ precedentą visiems Europos socialistams, kuris jiems gali priminti nebent prieškarinius laikus, kuomet panašią sąjungą buvo sukūrusi taip pat „socialistine“ save mėgusi vadinti Maskva su Hitlerio antisemitais. Net aliuzija į tokį žingsnį bent jau prieš aštuoniasdešimt metų save Europoje dažnai „progresyvia“ jėga vadinantiems socialistams neturėtų patikti.

Melas ir propaganda, politinių priešininkų bei „Vakarų“ demonizavimas. Bidzina Ivanišvilis „Gruzijos svajonę“ prieš dvylika metų atvedė žadėdamas kartvelams „rojų žemėje“: iš savo pinigų padengs žmonių skolas, pakels algas, pensijas, išgelbės visus nuo ryžtingą posūkį į Vakarus padariusio Michailo Saakašvilio ir jo karo krauju susitepusios partijos (iki šiol prisimenu plakatus Tbilisyje su apkruvintais UNM – mūsų krikščionių demokratų aljansui – priklausančių politikų veidais), sukurs ramų gyvenimą, taiką ir draugystę su visais. Kažkur jau girdėta. Viskas, ką šiandien nuo ryto iki vakaro apie savo politinius oponentus kartoja „Gruzijos svajonė“ (kaip ir apie Rusiją, kovojančią Ukrainą, nedraugiškus liberalius Vakarus ar „kolektyvinį Kubilių“), yra sąmoningas melas. Viskas, ką darė M. Saakašvilis, yra visiškas blogis, o viskas, ką daro „Gruzijos svajonė“ – visiškas gėris. Ir vėl kažkur girdėta. Pasirodo, „blinkevičiūtinti“ moka ne tik lietuviai „socialistai“? O kaip Jums atrodo bandymai visais būdais išplauti ir įteisinti Lietuvoje antisemitinę koaliciją ir paneigti visą, tik prasidedančią, Vakarų kaip „kolektyvinių konservatorių“ kritiką? Įteisintas lietuviškas antisemitizmas pasieks tą patį tikslą, kurį pasiekė Bidzina Sakartvele – šalies izoliaciją nuo Vakarų. Būtent todėl KGB Lietuvoje nuo seno skatino antisemitizmą, nes efektas – garantuotas.

Neapykanta žmogaus teisių darbotvarkei. Tiek Bidzinos „svajotojai“, tiek visa antisemitinė koalicija tvirtai sako griežtą „ne“ civilinei sąjungai ir visam buvusios koalicijos „liberalumui“. Ši keista sąjunga prieš žmogaus teises turi rytietišką kilmę, nes panaši neapykanta sieja mūsų naują koaliciją su visu „rusišku“ pasauliu, kuriame niekada istorijoje žmogaus teisėms vietos nebuvo. Anot Huntingtono ir jo pasekėjų, tai būdinga daugeliui posovietinių šalių, kuriose įsitvirtinusi Maskvos ortodoksija, pas kuriuos lygiai taip pat nėra žmogaus orumo sampratos. Prieš dešimt metų rašydamas disertaciją pastebėjau, kad ši sąvoka labai mažai suprantama ir katalikiškoje Lietuvoje, gal todėl Šeimų maršas suviliojo nemažai katalikų? Bet kokiu atveju, nauja antisemitinė koalicija pagal savo pažiūras į žmogaus teises yra daug artimesnė „Gruzijos svajonei“, nepaisant visų vieno aukšto „socialdemokrato“ pažadų „Soho“ klubo priešrinkiminiuose debatuose, rinkėjams žadant įrašyti civilinę sąjungą į naujos Vyriausybės programą. Dar vienas „blinkevičiūtinimas“? Beje, yra ir vienas ryškus skirtumas tarp mūsų antisemitinės koalicijos ir Bidzinos – Sakartvele istoriškai niekada nebuvo antisemitizmo. Bidzina taip žemai niekada nekrito.

Demokratija kaip butaforija. Vienas įdomus posovietinių netikrų arba hibridinių demokratijų bruožas – anksčiau ar vėliau jose įsitvirtina vienas „šeimininkas“, kuris persmelkia visas kitas demokratines institucijas, iš esmės panaikina jų autonomiją, konkurenciją, bet kokį jų pasipriešinimą, bet kokią kitą nuomonę, viską perimdamas į savo rankas. Tai vyksta neformaliai, nematomai, nes išorėje lieka visa demokratijos butaforija. Taip Bidzina Ivanišvilis susitvarkė Sakartvele, Viktoras Orbanas – Vengrijoje, Aliaksandras Lukašenka – Baltarusijoje, Vladimiras Putinas – Rusijoje. Atrodo, kad lyg ir yra parlamentas, parlamentarai, yra rinkimai, net atskiros partijos, ministerijos, lyg ir nepriklausomos institucijos, tačiau visa tai – demokratijos parodija ir butaforija, Potiomkino kaimas, kur viskas veikia ne pagal formalias taisykles. Pagrindinis principas yra asmeninis lojalumas „šeimininkui“, kuris palengva įveda vis griežtesnių bausmių ir atpildo sistemą, pastato savo asmeninius statytinius, panaikina visą tarpusavio kontrolės ir atskaitomybės sistemą, įveikia valdžių pasidalijimą. Sunku tai įžvelgti Lietuvoje, ypač po paskutinių ketverių metų, kada įvairiais lygiais kovojome su tokiomis politinės patvaldystės formomis, kurias istoriškai mėgdavo būtent socdemai, ką jau kalbėti apie jų komunistines ištakas. Tačiau kaip galima vertinti nuolatinius Daukanto aikštės bandymus perimti Konstitucijoje įtvirtintus Vyriausybės įgaliojimus, nuolatinį Seimo bei Seimo narių žeminimą („ožiai“, „ragučiai“, „katinukai“ ir kitokie kalėjimo ar „Respublikos“ lygio epitetai), nuolatines „bausmes“ ir „šaldymus“ kažkuo nepatikusiems ministrams, ambasadoriams ar net premjerams? Asmeninio lojalumo svarbą? Nuolatinį įvairių draugelių iš garažėlių protegavimą? Norą tiesiogiai valdyti tam tikras ministerijas? Tėviškus patarimus ir globėjišką rūpestį Vyriausybei, kurią realiai bandoma kuo labiau susilpninti, suskaldyti ar net pastatyti į vietą, kaip ir visus tuos, kurie išdrįso politikoje, demokratinėje visuomenėje turėti kitokią nuomonę? Svarbiausias tokių hibridinių demokratijų „šeimininkų“ tikslas – susikurti sau lojalią vertikalę, piramidę, o dar geriau – konstitucinę daugumą, kurią jau vieną kartą bandė sukurti ir Rolandas Paksas, ir Ramūnas Karbauskis, o dabar kartu su jo tiesioginiais pasekėjais ar su jų palaikymu gali susikurti ir Daukanto aikštė. Pats G. Paluckas tokiu atveju realiai tampa tik fasadu ir kuo sunkiau jam bus, tuo lengviau Daukanto aikštė galės perimti tiesioginį valdymą. Galų gale, ar Jūs manote, kad bet koks Gruzijos premjeras kažką valdo? Tai kas tada valdo ir kas yra tikrasis šios antisemitinės koalicijos architektas, jeigu dabar nuo jos visi atsižegnoja?

Flirtas su autokratijomis. Tiek Bidzina, tiek Lietuvos „socialdemokratai“ ir iš esmės visa „tikrai neliberali“ kairė (nors toks apibrėžimas Vakaruose niekaip nebūtų suprantamas, kas dar kartą įrodo, kad „Vakarų“ mūsų kairėje yra lygiai tiek pat, kiek ir noro butaforiškai kovoti su antisemitizmu) įvairiomis istorinėmis progomis reiškė savo simpatiją autokratiškiems Rytams – komunistinei Kinijai, Klaipėdą „auginusiai“ A. Lukašenkos Baltarusijai, o kai kurie šios koalicijos lyderiai net siūlė „perkrauti santykius“ su Rusija (beje, tai aktyviai gynė ir kai kurie jau į užsienio reikalų ministrus šiuo metu siūlomi kandidatai). Įdomu ir tai, kad oficialiai ir toliau palaikoma vakarietiška kryptis – tai oficialiai daro ir „Gruzijos svajonė“, pvz., ir toliau deklaruodama savo karštą norą pradėti derybas su Europos Sąjunga ir įstoti už kelerių metų... Bidzinos Gruzijoje po dvylikos metų tokio socialistinio melo plačiai atvertos durys rusų turistams ir verslams, nors teigiama, kad sankcijos formaliai įgyvendinamos. Atveriami skrydžiai į Maskvą, nes taip, pasirodo, ginamos kartvelų Rusijoje teisės... Įvedamas rusiškas įstatymas, siekiant apginti šalį nuo Vakarų įtakos. Kalbama viena, daroma kita, iš esmės – nuolat meluojama. Sudaroma antisemitinė koalicija, kuri kovos su... antisemitizmu. „Perkrausime santykius su komunistine Kinija, bet konsultuosimės su JAV...“ Vakarietiška butaforija pridengta slinktimi į Rytus – štai kas mūsų laukia ateityje ir ką jau visu skausmu pajuto kartvelai bei vengrai. Ne iš karto. Kad visi priprastų. Ketverius metus sistemiškai meluojant, žmonės gali prie daug ko priprasti. Ilgesnė perspektyva suteikia galimybę švelniai eliminuoti visus priešininkus. Taip iš ketverių pasidaro aštuoneri, o vėliau ir visi dvylika ar net šešiolika metų. Palengva pati šalis tampa autokratija.

Valstybė – tai mes, visi kiti – valstybės priešai. Įdomus toks socialistinis, o gal net labiau komunistinis supratimas. Bidzina ir „Gruzijos svajonė“ jau seniai susitapatino su valstybe. Rinkimų juk realiai nebėra – tik jų butaforija, rinkimų komisijas kontroliuoja pati „Gruzijos svajonė“ – kartais tiesioginiu smurtu, gąsdinimu, papirkinėjimu, iš esmės dienos šviesoje vykdydama organizuotą nusikaltimą kartvelų laisvei ir demokratijai, galimybei pasirinkti kitą nuomonę, partiją. „Gruzijos svajonė“ iš esmės pakeitė seną Gruzijos komunistų partiją, šalyje kaip grybai po lietaus dygsta nauji paminklai Stalinui. Bet kokia kritika, kitokia nuomonė, net ir iš užsienio, priimama kaip „antivalstybinė“, kaip „kišimasis į vidaus reikalaus“, bet kokie priešininkai laikomi „valstybės priešais“ arba „užsienio agentais“ – kaip Stalino laikais. Bet ar ne taip į kritiką reaguoja ir Lietuvos „socialdemokratų“ vadai ir kiti žymesni antisemitai? Jie dar net netapo ministrais ar kitais aukštais valstybės pareigūnais, o kas bus, kai jais taps? Jeigu kritika antisemitinei koalicijai tampa „antivalstybine“, tai gal ši koalicija iš tiesų nėra laikina, t. y. gavusi tik laikinus įgaliojimus valdyti? Gal jie pasiruošę valdyti taip ilgai, kaip Bidzina ar kiti jo draugai Rytuose, nes jiems negalioja valdžios apribojimai, numatyti Lietuvos Konstitucijoje?

Gal tokia ateities Lietuvos bidzinizacija yra tik eilinis kratančio skiauteres ar raguoto konservatoriaus naktinis košmaras. Norėčiau tuo tikėti. Tačiau politikoje ir ypač užsienio politikoje, numatydamas valstybės ateitį bei saugumą, visada privalai įvertinti variantą B ir dar juodesnius scenarijus. Sutikite, kad toks Lietuvos košmaras prie centro-dešiniųjų koalicijos buvo iš esmės neįmanomas, nes mes, galų gale, bet kokias panašias tendencijas patys iš visų jėgų stabdėme – ir ne tik Lietuvoje. Tačiau kas tokią tikimybę stabdys prie naujos valdžios? Kas, jeigu ne Tu? Iki pasimatymo ketvirtadienį!