Nes tikėjo, kad blogį tokiu būdu galima įveikti – atiduodant jam viską, kas mus, demokratijas, jungia. Manė, kad nereikia režimų, kurie atima savo piliečių laisvę, nugalėti ar priversti savo piliečiams laisvę suteikti, išmokyti ją gerbti ir saugoti. Pasodino autokratijas prie bendro stalo ir – netikėtai – patys tapo savo svečių patiekalais.
Prieš pakviesdami prie bendro stalo dar, beje, nusiginklavo, kai kurie ir pasidalino ginklais su autokratais. Nepraėjo net dešimt metų ir blogis grįžo – pradėjo naudoti visas demokratijų suteiktas galimybes savo karinės ir kitokios galios, įtakos didinimui. Pasaulinės finansų ir kitos krizės apjungė autokratijas į vieną ašį – po pirmojo Maidano Ukrainoje, blogį aplink save intensyviai ėmė jungti Putinas, tačiau vėliau į savo rankas iniciatyvą perėmė komunistinė Kinija.
Dar po dviejų dešimtmečių, autokratijos pradėjo ne tik jungtis, bet ir kartu pulti. Kurį laiką „sugyvenusios“ su demokratijomis, leidusios joms veikti savo „pasienyje“, veikusios jas tik „švelniomis“ priemonėmis, autokratijos padarė išvadą, kad demokratija savaime tampa joms egzistencine grėsme ir pradėjo jas organizuotai naikinti. „Švelni galia“ virto „aštria“.
Komunistinė Kinija paskelbė planą užvaldyti pasaulį ir iš lyderės pozicijų išstumti JAV. Putinas paskelbė tikslą atkurti Rusijos imperiją ir visų pirma sunaikinti Ukrainą, o Vakarus „nustumti“ iš esmės iki Šaltojo karo linijos. Rusijos ir Kinijos remiamas Iranas nutarė atitinkamai pasitvarkyti Artimuosiuose Rytuose.
Autokratijos pradėjo demokratijas tiesiogiai okupuoti, žudyti, tiesiogiai kištis į rinkimus, pirkti ir kitaip įtakoti dažnai gan naivius demokratijų rinkėjus – naudodamos socialinius tinklus, rinkėjus kiršindamos ir skaldydamos, kurdamos autokratijoms palankias kraštutines politines jėgas – tiek kairėje, tiek dešinėje. Tiesiogiai naudodamos hibridinius veiksmus ES ir NATO teritorijose – žudymu, nuodijimu, deginimu, sprogdinimu, riaušėmis ir kt. Paralyžiuodamos ir tarptautinės teisės sistemą, ir tarptautines organizacijas, sugrįždamos prie ciniškos jėgos ir balanso politikos, kuri dominavo iki Antrojo pasaulinio karo.
Esminis autokratijų tikslas – sukurti kuo didesnį chaosą, nesantaiką, politinę poliarizaciją, nepasitikėjimą savo valstybe, demokratija, ES ir NATO, kitomis Vakarų institucijomis ir „liberaliais Vakarais“, „karo partija“, „sionistais amerikiečiais“ – naudojant ir visas senas komunistines klišes, žinoma. Kūrybingai, su rytietišku autokratiniu prieskoniu, panaudojant ir „tradicinių vertybių“ gynimą, žinoma, „užmirštant“, kad didžiausia krikščioniškų Vakarų vertybė yra žmogaus orumas ir tuo paremtos žmogaus teisės, kaip ir teisės viršenybė ar tarptautinė teisė, kuri autokratams neegzistuoja – ją pakeičia laukinė, sena, grubi „jėgos teisė“.
Įdomiausia, kad Vakarų demokratijos iki šiol iš esmės nesigina. Karine prasme ginasi tik demokratijų „pakraščiai“, kurie ribojasi su autokratijomis, tarp jų ir Baltijos šalys, Lenkija. Daugelis kitų demokratijų iki šiol neigia faktą, kad jos, visu aštrumu, yra autokratijų puolamos – labai vangiai ginkluojasi (šia prasme Trumpo administracija Europą turėtų „išgydyti“, kaip ir Andrius Kubilius – Briuselį).
Jų informacinė erdvė iš esmės yra vis dar labai atvira autokratijų dezinformacijai ir melui, kuri daugiausiai pateikiama per socialinius tinklus, nes tradicinė žiniasklaida jau išmoko gintis. Žvalgybos tarnybos stokoja drąsos, o politiniai elitai – valios eliminuoti iš politinio žemėlapio tiesioginius autokratijų Trojos arklius savo vidaus politikoje, dažnai jiems pataikauja, sudaro su jais koalicijas, dalinasi su jais ministrų postais. Mums dar labai toli iki Šaltojo karo laiku veikusio draudimo dalintis su priešais technologijomis. Mūsų sankcijos vis dar per silpnos, o tie, kurie nori apeiti sankcijas, vis dar lengvai prieina prie įtakingiausių valstybės pareigūnų ir toliau daro viską, kad sankcijos būtų atšauktos. Kartais net sukuria politines jėgas, kurios tam ir laimi rinkimus, kad tokias sankcijas atšauktų ir toliau penėtų nusikalstamus, kiekvieną dieną žudančius, sodinančius, kitaminčius prievartaujančius autokratinius režimus.
Baisiausia, kad tai daroma tyliai, centimetras po centimetro, pripratinant visuomenę prie melo, neapykantos kitaip mąstantiems, prie chamizmo, įstatymų laužymo. Tačiau anksčiau ar vėliau viskas baigiasi taip, kaip baigėsi Baltarusijoje ar Gruzijoje. Galinė stadija – dideli Maskvos ar Pekino sveikinimai ir – nebūtinai su tankais – atiduodamos politinės vadžios demokratinių šalių sostinėse. Taip jau šiandien gyvena dauguma šalių Afrikoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje. Maža ir vis mažėjanti Europa iš esmės liko paskutinis „nepaimtas“ demokratijos bastionas (apie JAV parašysiu vėliau) – tačiau patys matote, kas vyksta Vengrijoje, Slovakijoje, kaip kyla vietos žemaitaičiai įvairiose kitose ES ir NATO šalyse, kaip paperkami ir įtakojami rinkėjai Moldovoje ar Rumunijoje, kaip vagiami rinkimai Sakartvele.
Tada iškyla klausimas – o ką daryti, kaip su tuo kovoti?
Visų pirma – sureikšminti, nebūti pasyviems, pastebėti „aštrumą“, kuriuo yra puolama laisvė ir demokratija šalyje, nemanyti, kad tai „praeis“. Nebandyti susitaikyti ar priprasti prie Konstitucijos ir įstatymų laužymo, melo, nes autokratų esminis tikslas – užmigdyti mūsų sąmonę, sąžinę, padaryti mus pasyviais, kad jie, galų gale nieko neslėpdami, galėtų parodyti savo tikrąjį veidą – kaip savo veidą ne iš karto parodė vengrų Orbanas ar gruzinų Bidzina. Nebijoti tiesos, ją aiškiai išsakyti, kovoti už ją, nes autokratų esminė priemonė yra slaptumas, kuriuo jie dangsto savo melą. Būtina sustiprinti ne tik partijų, oponuojančių politikų, bet ir nevyriausybinių organizacijų, piliečių balsą visose sprendimų priėmimų grandyse, forumuose, diskusijose. Lietuvoje yra sukurta nebloga sistema neįsileisti autokratinių šalių investicijų į įvairius strateginius ekonominius sektorius – manau, kad bus daroma viskas, kad „vardan naujų darbo ir investicijų“ ši sistema būtų susilpninta, o įvairūs barjerai Kremliui ir Pekinui, kuriuos sukūrė ankstesnės Lietuvos valdžios – panaikinti. Sankcijos, atitinkamai, atpalaiduotos. Būtina toliau aktyviai ginti žodžio ir išraiškos laisvę – jau dabar matyti, kaip „žymiausi“ naujosios koalicijos atstovai eina ankstesniais valstiečių keliais, bandydami pažaboti visuomeninį transliuotoją bei tuo pačiu pasiųsdami signalą visiems kitiems, kad bus gera tik tiems, kas taps antisemitinės koalicijos ruporais.
Turime labai kantriai ir sistemiškai rodyti visiems mūsų piliečiams, kaip veikia Rusijos ir Kinijos organizuota „aštri galia“ kitų, anksčiau pažeistų, demokratinių šalių viduje. Atitinkamai, turime kartu sukurti motyvaciją, paramos mechanizmus žurnalistams, analitikams, ekspertams, jauniems politiniams lyderiams atskleisti, tirti „aštrios“ autokratijų galios poveikį mūsų šalyje. Galų gale, sukursime technologinius standartus visose demokratijose, kaip tokią aštrią galią laiku atpažinti ir ją iš savo kūno eliminuoti. Turėsime sujungti jėgas su užsienio partneriais, ES institucijomis, nauja Europos Komisija, Europos Parlamentu, kur į išorinių autokratinių jėgų kišimąsi į mūsų demokratinius procesus žiūrima vis rimčiau. Turime sustiprinti ir mūsų politinius analitinius centrus, veikimą regionuose, kur autokratinės jėgos paprastai įsigali tvirčiausiai. Turime pritraukti į šią veiklą mūsų jaunimą, kuris iš esmės nekenčia autokratijos (ir praeities, kuria ji dvelkia).
Ir turime baigti galvoti, kad tai yra tik laikinai valdžią praradusių konservatorių paranoja. Pažiūrėkite, kas šiuo metu dedasi Tbilisio gatvėse, kur mušami, daužomi ir sodinami visi, kurie pasipriešina buvusio „socialistinio“ Gruzijos košmaro diktatui.
Demokratiją su Pekino ir Maskvos palaikymu lygiai taip pat gali sėkmingai žudyti ir buvę „dešinieji“ – Orbanas yra kitas chrestomatinis „aštraus“ autokratijų veikimo pavyzdys. Grėsmė mūsų laisvei ir demokratijai yra kiekvienoje partijoje ar institucijoje, jeigu už tą laisvę ir demokratiją mes nekovosime kiekvieną mielą dieną. Svarbiausia suprasti, kad tai jau nėra „išorinis“ uždavinys. Barbarai jau yra seniai pralaužę vartus ir aštriai veikia mūsų viduje. Svarbiausia – nebijokime, susivienykime ir laimėsime.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.