Ši savotiška personalinė lyderių sąjunga iki pat Smolensko tragedijos ne tik suvienijo abi šalis, suteikė joms naujų vilčių, sutelktomis pastangomis pristabdė Rusijos agresiją, bet padarė jų balsą girdimą Briuselyje ir Vašingtone.
Šią sąjungą naujasis Lietuvos Prezidentas turi visas galimybes atkurti ir sutvirtinti anksčiau galiojusiais instituciniais tiltais tarp abiejų šalių prezidentūrų, o mes Seime po visų valdžios dalybų galėtume padėti Prezidentui visi kartu – kairė ir dešinė – priimdami sprendimą dėl asmenvardžių rašymo lotyniškais rašmenimis. Tai leistų išspręsti ir kitų tautybių Lietuvos piliečių bei Lietuvos piliečių, sudariusių santuoką su užsieniečiais, asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose problemą.
Atitinkamai lauktume ir Lenkijos žingsnių Lietuvos keliamų problemų atžvilgiu. Juk sutvirtinta Vilniaus-Varšuvos sąjunga atvertų mums naujas perspektyvas tiek Rytuose, tiek Vakaruose.
Rytuose svarbiausia išgelbėti Ukrainą ir pabandyti visais lygiais po Ukrainos parlamento rinkimų atkurti trišalį bendradarbiavimą. Simboliška, kad Liubline įsikūrusi LDK Didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio bendros lietuvių-lenkų-ukrainiečių brigados vadavietė. Taip mes nugalėjome prie Oršos, taip suvieniję visais lygiais savo jėgas mes galėtume ne tik nukreipti Lenkijos dėmesį į Kijevą, Tbilisį, Kišiniovą, kur jo vis dar trūksta, bet ir sutelkti visas likusias politines ir ekonomines pastangas Vakaruose už Ukrainą.
Ukrainos narystė ES ir NATO iki 2027 Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai – toks mūsų bendras planas šiandien daugelyje Vakarų sostinių dar skamba utopiškai, tačiau panašiai prasidėjo ir Baltijos šalių žygis į Vakarus, kurį tuo metu palaikė Šiaurės šalys, o vėliau į šį mūšį įsijungė ir Vokietija.
Savo ruožtu sąjunga su Lenkija, Baltijos šalims nesijungiant į formalų Višegrado ketvertą, mums padės pasimokyti iš kaimynės ir santykių su JAV, kuriuos Lenkija panaudoja maksimaliai užtikrindama savo šalies karinį bei energetinį saugumą – būtent šiose srityse Lietuvai dar yra ko siekti.
Didesnis JAV karių buvimas Lenkijoje privalėtų atsispindėti ir didesniu JAV kariniu buvimu Lietuvoje. O naujasis JAV karių kontingentas galėtų būti dislokuotas Lenkijoje, šalia Suvalkų koridoriaus. JAV Energetikos sekretoriaus Ricko Perry vizitas į Lietuvą rugsėjį, kaip ir Lenkijos energetikos ministro Piotro Naimski vizitas rugpjūtį, mums gali padėti sutelkti visos transatlantinės šeimos jėgas prieš Astravo AE, o gal net ilgainiui grįžti prie bendro atominės elektrinės projekto Lietuvoje.
Praėjusį sekmadienį Lenkijoje iškilmingai minėjome Liublino unijos sukaktį. Lenkijos ministras pirmininkas, Seimo ir Senato vadovai prarodė maksimalų dėmesį mūsų bendrai istorijai, išskirdami Lietuvą kaip lygiavertę partnerę. Minėjime taip pat dalyvavo Lietuvos Seimo Pirmininkas su delegacija, Latvijos Saeimos pirmininkė. Bet iš esmės visas minėjimas buvo Lietuvos ir Lenkijos valstybingumų istorijos minėjimo kontekste.
Labiausiai prie bendro stalo trūko Ukrainos, kaip, deja, ir prieš 450 metų… Deja, paskutinis Rusijos laimėjimas Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje (ETPA) likus savaitei iki pat Liublino unijos jubiliejaus dar kartą parodė, kad Rusijos politika iš esmės nesikeičia. Agresyvi Rusija išlieka pagrindiniu priešininku mūsų sąjungai regione – šiandien Europos Sąjungai (ES) bei narystės joje siekiančioms šalims – kaip prieš kelis šimtus metų.
Be Ukrainos mūsų sąjungai gali grėsti toks pat likimas, koks ilgainiui ištiko ir Liublino sąjungininkus – tai turime gerai suprasti ne tik Vilniuje, bet ir Varšuvoje, Berlyne, kitose Vakarų sostinėse.
Apibendrinant, Liublino unija, kaip teigė šv. Jonas Paulius II, buvo ES pirmtakė, tačiau ji subyrėjo, nes mes nesugebėjome tuo metu išgelbėti Ukrainos, kuriai nesuteikėme atskiros valstybės statuso, pasidavėme išoriniam bei vidiniam Rusijos kompleksiniams veiksmams išardant Abiejų Tautų Respubliką (ATR).
Liberum veto teisė išorinių jėgų buvo panaudota paperkant tuometinio ATR Seimo narius ir blokuojant karinės galios stiprinimą. Šiandien, praėjus 450 metų, mes privalome gelbėti Ukrainą ir jos pasirinktą kelią ir per artimiausią laikotarpį pasiekti jos narystę ES ir NATO. Tokiu būdu ilgam pristabdysime agresyvų ir destruktyvų Rusijos elgesį prieš Vakarus, apginsime Vakarų vertybes, taip skaudžiai išduotas Strasbūre, ETPA sesijos metu birželio pabaigoje.
Mes aiškiai matome, kad Rusijos užmojai, deja, veikia per kai kurias mūsų sąjungininkių ES ir NATO sostines. Tai parodė ir nepritarimas Andriaus Kubiliaus dalyvavimui paskutiniame rinkimų į Europos Tarybos Generalinio sekretoriaus postą etape ir iš Rytų koordinuotas sabotažas apeinant Junckerio kriterijus dėl kandidatų atrinkimo.
Todėl Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Ukrainos, Gruzijos, Jungtinės Karalystės ir sutinkančios Šiaurės šalių parlamentų delegacijos ETPA, sutarusios dėl bendro protesto, privalo jį paskelbti iki ETPA rudens sesijos. Be to, Lietuva per praėjusius Prezidento ir Europos Parlamento rinkimus, dar kartą įrodžiusi, kad išlaiko ES ateitimi tikinčių žmonių kryptį, privalo mažinti takoskyras ES viduje. Tai įmanoma daryti tik daugeliu atvejų vieningu Baltijos valstybių ir Lenkijos balsu.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.