Tačiau drąsa ar pasekmės – tai asmeninis jo reikalas. Mūsų reikalas, jog per 2017 metus praktiškai nesimatė jokios aiškios premjero užsienio politikos krypties, o štai išaušus 2018-iesiems ėmė ir apsisprendė – einame į Rytus. Blogai, sako premjeras, kad neturime absoliučiai jokių kontaktų su tokia valstybe, kai kiti turi. Nemato premjeras, kad ši valstybė kol kas daro viską, kad mūsų laisvės ir demokratijos, reformų sėkmės istorija baigtųsi. Ir ne tik mūsų.
Tačiau ar tikrai taip viskas blogai? Pabandykime patikrinti faktus.
Transatlantinė sostinė – Vašingtonas, tačiau šia kryptimi nematėme jokių veiksmų. Nė vieno vizito, nė vieno bandymo megzti stipresnius ryšius. O ten yra, kas padėtų – tiek mūsų amerikiečiai draugai, tiek Amerikos lietuvių bendruomenė, kuri yra viena iš aktyviausių ir galingiausių – tik reikia važiuoti ir kalbėtis.
Sakysite, kad esame maža valstybė ir Vašingtonas pats renkasi, su kuo kalbėtis. Tai užtenka pažiūrėti į Gruziją ir jos Premjerą, kuris vienas pirmųjų apsilankė Vašingtone. Ekonominiais santykiais su Rusija susirūpinusiam premjerui norėčiau priminti, kad JAV – didžiausia pasaulio ekonomika, o jos investicijos padeda kurti naujas gerai apmokamas darbo vietas ir Lietuvoje.
Lyg ir užtektų priežasčių vizitui. Nekalbant apie merdintį civilinį Šiaulių oro uostą, kurį būtų galima pristatyti JAV logistikos įmonėms, kaip kažkada sėkmingai pristatėme Klaipėdos uostą. Nekalbant apie dujų tiekimą, atominį ar skalūnų projektą, kurį amerikiečiai su japonais buvo pasiruošę padėti realizuoti.
Europos sostinė – Briuselis. Premjeras čia buvo vieną kartą prisistatyti, kad kitą kartą jau nepasirodytų. Be abejonės, čia būtų galima ir reikėtų labai daug daryti, tačiau pozicijos Briuselyje yra net nepradėtos tvirtinti. Norint įgyti autoritetą ES reikia laimėti ne vieną kovą, gebėti formuoti koalicijas, turėti puikius asmeninius santykius, galų gale, žinoti kur ir kokiu metu, ir kokiu stiprumu atitinkamus mygtukus spausti. Briuselis yra orkestras, kuriame veikia labai kūrybingi solistai, dirigentai ir užkulisiniai žaidėjai. Užlipus pirmą ir, matyt, paskutinį kartą ant scenos, nedaug pasieksi. Nors iššūkių labai daug – nuo Kremliaus atominės Baltarusijoje, iki ES paramos, kuri, jei neišsiderėsime, baigsis jau 2020 m., tai beveik trečdalis valstybės biudžeto, ateitis, kuri, matyt, premjerui nelabai rūpi.
Tada lieka Londonas su Premjere Theresa May, taip pat buvusia vidaus reikalų ministre, kurios prioritetas – kova su šiuolaikine vergyste (sritis, kurioje lietuviai pasižymi). Deja, visos viltys, kad rūpestis išvykstančiais lietuviais sujungs abiejų šalių lyderius, nepasitvirtino. Šiuolaikinės vergystės zonas iki šiol lanko tik Tėvynės Sąjungos atstovai, valdantieji tokiomis „smulkmenomis“ neužsiima. Vėlgi, nėra kalbos apie ekonominius, finansinius ir kitus interesus, kurių premjerui ir šiame kontekste nepavyksta įgyvendinti, o ką jau kalbėti apie Brexit, kuris atskleis daugiau problemų.
Tai kur dažniausiai lankosi Premjeras? Savo regione, kas tikrai nėra blogai, tuo labiau kad čia veikia nusistovėjusios struktūros, daug mąstymo ar veiklos čia nereikia, nebent dėl naujų klausimų, kad ir suskystintų dujų terminalo ar kovos prieš Kremliaus atominę Baltarusijoje, tačiau ir čia rezultatų nedaug. Pagirtinas bandymas atverti kelius į Varšuvą, kaip ir susitikimas su Popiežiumi, tačiau veikiant su tokiais ilgalaikiais interesais ar veikėjais, tikėtis, kad viena graži nuotrauka kažką pakeis, yra taip pat naivu. Švedija, Suomija, Vokietija, Ukraina – mūsų regionas, tiesioginė kaimynystė yra ta vieta, kur premjeras jaučiasi geriausiai. Tai iš tiesų gerai, bet nepakankama.
Išėjimas į pasaulinį lygį premjerui, deja, gaunasi tik Rytų kryptimi – gražūs naujametiniai žodžiai apie santykius su Rusija bei ypatingi reveransai Kinijai yra aukščiausias mūsų premjero užsienio politikos pilotažas.
Labai simboliška, viską apibendrinanti buvo premjero kelionė į Budapeštą lapkričio pabaigoje, kur jis galų gale pateko į pasaulio prožektorių šviesą Kinijos ir Vidurio bei Rytų Europos vyriausybių vadovų (16+1) susitikime Budapešte. Premjeras gerai jautėsi pirmą kartą tokiame daugiašaliame draugiškame Kinijos ir kitų buvusiam komunistiniam blokui priklaususių šalių susitikime, nors niekada nemačiau premjero panašiame Vakarų šalių susitikime, bet gal klystu, gal kažką praleidau. Tolimiausia sostinė mūsų Premjerui Vakaruose buvo Briuselis.
Vienintelė JT Saugumo Tarybos valstybė, kuriai savo dėmesį per praėjusius metus parodė premjeras S. Skvernelis – jau minėta Kinija, kuri kartu su kitomis autokratinėmis valstybėmis nuolat siūlo savo „demokratijos“ modelį, teigdama, kad Vakarų liberalią demokratiją jau seniai ištiko krizė – ar Jums tai neprimena kai kurių valstiečių lyderių retorikos? Taip, ta pati Kinija, kuri aktyviai finansuoja (324 mln. USD) Baltarusijos vidaus elektros tinklų modernizavimą, naujų linijų, kurių reikia Astravo AE aptarnavimui, statybą, manoma, padėjo parūpinti Minskui ir paskolas šio Kremliaus AE statybos projektui, kurio uždarymu premjero S. Skvernelio vadovaujama koalicija tiesiog nesirūpina. Kaip ir kinams, premjero komandai labiau rūpi kroviniai į Klaipėdą, dėl ko jau prieš kurį laiką sutarta ir su Baltarusijos premjeru.
Kinijos interesas susijęs ir su investicijomis į strateginius Lietuvos transporto projektus. Pagrindiniai Kiniją dominantys projektai Lietuvoje – Klaipėdos giliavandenio uosto statyba ir „Rail Baltica“ projektas. Tačiau sprendžiant dėl Kinijos investicijų svarbu įvertinti nacionalinio saugumo aspektus, nes Kiniją domina investicijos į strateginius objektus – geležinkelio jungtį su ES ir uosto statybą, kurie yra vieni iš svarbiausių valstybės gynybos elementų. Svarbu įvertinti ir riziką tuo atveju, jei būtų tikėtinas Kinijos investicijų dominavimas strateginės reikšmės nacionaliniam saugumui turinčiuose ūkio sektoriuose. Atsižvelgiant į tai, kad transporto sektoriuje generuojama net 13 proc. šalies BVP, tai galėtų daryti poveikį veikiančių įmonių konkurencingumui, turėti įtakos politiniams sprendimams. Taip pat riziką gali kelti ne kinų investicijos, bet jų mastas. Pavienių krovos kompanijų akcijų įsigijimas, atvirkščiai, Lietuvos transporto sektoriui užtikrina Kinijos krovinių srautus per mūsų teritoriją ir atitinkamai didesnes pajamas. Riziką keltų kinų įmonių dominuojanti padėtis Klaipėdos uoste, nes tai suteiktų joms galimybę diktuoti sąlygas ir nukonkuruoti vietines įmones. Kinijos kapitalo dominavimas strateginiame Lietuvos transporto sektoriuje gali tapti svertu kinams daryti įtaką šalies politiniams sprendimas, tarp jų investicijų, infrastruktūros plėtros ir kitose srityse.
Panašu, kad mūsų užsienio politika tampa prokomunistinė.
Kažkada išorinė valstybės politika buvo pasididžiavimo vertas Lietuvos prekės ženklas, kažkada nuo mūsų sprendimų priklausė mūsų pačių likimas, o kiekvienas mūsų judesys būdavo svarbus pasauliui. Dabar mes atsidūrėme situacijoje, kai neturime aiškios krypties. Plaukimas pasroviui taip pat nėra išeitis – gyvenimas mus supančioje geopolitinėje erdvėje reikalauja nuolatinio kūrybingumo, tikslo, žinojimo ir gebėjimo burtis ir siekti savo nacionalinių interesų. Jeigu tokios politikos neatsiras, mes tapsime kitų šalių politikos auka, į ką ir rieda palengva S. Skvernelio Lietuva.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.