Žygimantas Pavilionis. Lietuviškas dugnas ir amerikietiškas dangus

Šią savaitę kartu su Baltijos, Vidurio ir Pietų Europos šalių ir Ukrainos parlamentarais, Andriaus Kubiliaus sukurto „Suvienytų už Ukrainą“ globalaus parlamentinio aljanso nariais, lankiausi Vašingtone. Aiškinausi, kiek regione mums dar liko laiko, kaip toli ir kur eis būsima Donaldo Trumpo administracija – ar mūsų regiono, Ukrainos ir Europos egzistencinių grėsmių suvokimas bei tikslai sutaps su naujosios Amerikos tikslais ir būsima strategija mūsų regione, Ukrainoje ir visoje Europoje?

Tuo tarpu Lietuvoje vyko nepaliaujama Remigijaus Žemaitaičio ir antisemtinės koalicijos „Santa Barbara“, dėl kurios kitapus Atlanto dažnai apimdavo svetima gėda.

Sėkmingo daugiašalio vizito labui, labai tikėjausi, kad visų mūsų politinių padugnių lyderio R. Žemaitaičio kalbų ir darbų mūsų partneriai JAV tuo metu nematė. Tačiau amerikiečių gebėjimui rinkti ir apibendrinti informaciją lygių pasaulyje nėra, todėl esu tikras, kad visas šis R. Žemaitaičio ir antisemitinės koalicijos purvas jau yra labai gerai žinomas ten, kur bus priimti svarbiausi sprendimai ir dėl mūsų visų ateities.

Prie šio Lietuvos purvo sugrįšiu vėliau, nes esu įsitikinęs, kad jis yra skirtas Lietuvos gebėjimo susikoncentruoti į svarbiausius užsienio ir saugumo prioritetus trikdymui, tarp kurių darbas su Vašingtonu visada bus pats svarbiausias. Beje, svarbu atkreipti dėmesį, kad naujosios Vyriausybės programoje ištrintas būtent šis žodis: JAV antisemitinei koalicijai jau nebėra „svarbiausias“ ar „pagrindinis“ strateginis partneris – JAV svarba prilyginama kitoms strateginėms partnerėms. Tad vertinant nuolatinį R. Žemaitaičio žmonių Kremliaus propagandos (neva Lietuva – JAV kolonija) kartojimą, manau, yra pakankamai aišku, kieno iniciatyva buvo sumenkinta JAV kaip svarbiausios Lietuvos sąjungininkės svarba.

Tačiau sugrįžkime prie D. Trumpo „dangaus“, kurį Vašingtone tyrinėjau kartu su „Suvienytų už Ukrainą“ delegacija, kurioje dalyvavo ir socialdemokratų atstovas Ruslanas Baranovas.

Vašingtone Kongresas mus priėmė su didele pagarba – nors daugelis panašių vizitų pastaruoju metu baigiasi nesėkme, unikali mūsų, „Suvienytų už Ukrainą“, vienybė bei ryžtas pasiekti Ukrainos pergalę, taip pat priimti Ukrainą į Europos Sąjungą (ES) ir NATO, Vašingtone buvo pastebėti ir visos durys, į kurias beldėmės, mums buvo atvertos. Penki galingų Kongreso komitetų pirmininkai ir kiti kongresmenai mus priėmė atvirai ir draugiškai. Dauguma iš mūsų sutiktųjų Kongrese – artimi D. Trumpui Respublikonai. Tad kokios buvo jų pagrindinės žinutės mums – į ką turėtume sutelkti dėmesį, kad išliktume svarbūs Vašingtonui ir mažintume Maskvos įtaką, kuri šiuo metu daro viską, kad užsiimtume bet kuo, tik ne santykiais su svarbiausia mūsų sąjungininke – JAV?

Izoliacionizmas

Į Vašingtoną atvykome po rinkimų, todėl iš karto pastebėjome, kad prieš rinkimus vyravusi baimė ir retorika, kad Amerika pasitrauks iš NATO, Europos ir „parduos“ Ukrainą, yra aprimusi. Ją šiuo metu aktyviau kursto tik pralaimėję Demokratai ir daugelis pačių europiečių.

Pokalbių metu buvome patikinti, kad D. Trumpas nėra izoliacionistas – veikiau jis siekia savais metodais surasti geriausią būdą atstatyti karinę, politinę ir ekonominę galią šalies, kuri pagal visus šiuos parametrus vis dar yra galingiausia pasaulio valstybė – nepaisant mūsų raudonai rudos koalicijos vengimo tai pripažinti. Svarbu suprasti, kad JAV užsienio politikoje nuolat tarpusavyje konkuruoja bei labai dažnai tuo pačiu metu veikia keturios tradicijos: prezidentų Thomaso Jeffersono ir Andrew Jacksono įtvirtintas izoliacionizmas ir jiems priešingas JAV Iždo sekretoriaus Alexanderio Hamiltono suformuluotas nuolatinis JAV interesas dominuoti ekonomiškai visame pasaulyje, kaip ir Prezidento Woodrow Wilsono gražus siekis sukurti tokią tarptautinę tvarką, kuri būtų panaši į JAV teisės viršenybę bei socialines ir politines vertybes. Į kokią pusę nusvers svarstyklės Vašingtone, priklauso ir nuo mūsų aktyvaus buvimo tame pačiame Vašingtone. Sofos ekspertai Lietuvoje bei Europoje, kurie dažniausiai Vašingtone nesilanko, mato JAV per storus juodai baltus akinius.

Tačiau šį valstybė ir jos demokratija yra labai dinamiška ir atvira tokių valstybių, kaip Lietuva, ar panašių sąjungininkių poveikiui. Šią tema panagrinėsiu plačiau sausio mėnesį, kuomet artės naujojo JAV Prezidento inauguracija. Apibendrindamas galiu tik patvirtinti, kad visi šie JAV užsienio politikos pokyčiai yra be galo svarbūs Lietuvai, nes mūsų saugumas didžiąja dalimi priklauso nuo JAV, nepaisant to, kad Vašingtono Gintautas Paluckas „nesureikšmina“. Todėl, kad miegotume ramiai, turime labai aktyvai dalyvauti šiame JAV užsienio politikos formavimo ir jos būsimų galios ribų mūsų regione nustatymo procese, nes jis vyksta kaip tik šiuo metu ir labai greitai pereis į aktyvią stadiją, kadangi D. Trumpas aiškiai suvokia, jog visko įgyvendinimui turi itin mažai laiko.

Karinė galia

Visuose susitikimuose mums buvo aiškiai pasakyta, kad JAV draugais bus tik tie, kurie finansuos gynybą aukščiausiais procentais. Dažnai buvo minimi Lenkijos ir Baltijos šalių pavyzdžiai. Trys procentai yra grindys ir tie, kurie moka mažiau, gali būti palikti likimo valiai (įsiminė viena frazė – „kurie gynybos nefinansuos ar finansuos nepakankamai, pas juos ateisime maždaug po mėnesio okupacijos“). Mums buvo aiškiai išreikštas matymas, kad mažas finansavimas gynybai potencialiai maitina priešo kariuomenes, o silpnumas pritraukia agresiją. Kuo daugiau valstybė finansuos gynybą, tuo arčiau Amerikos ji bus. Taigi, čia kol kas lyg ir galime būti ramūs – nebent raudonai rudi naujame biudžete nuspręs leisti pinigus kitiems tikslams – kas, atsižvelgiant į jų pačių prieštaringą retoriką, yra įmanoma.

Politinė galia

Europiečiai ir visi kiti JAV sąjungininkai privalės baigti „sėdėjimo ant kelių kėdžių“ žaidimus. Nebus įmanoma siekti draugystės su JAV, tuo pačiu pataikaujant ar „šildant“ santykius su komunistine Kinija, perkant dujas ar naftą iš Rusijos, prekiaujant su Iranu ar žeminant Izraelį. Visose šiose kategorijose Baltijos šalys atrodo neblogai, tačiau nerimstantis R. Žemaitaičio antisemitizmas mums gali kainuoti daug – ypač tiems, kurie R. Žemaitaitį toliau dengia, globoja, teisina. D. Trumpo pasaulis bus aštrus ir negailestingas, ypač Izraelio priešams. Esmines ateities gaires D. Trumpo administracija nusistatys labai greitai – per artimiausias šešias savaites ir, daugių daugiausia, dar per šimtą dienų po inauguracijos sausio 20 d. Būtent šiuo, svarbiausiu JAV strategijos formavimo metu, antisemitinės koalicijos lyderiai ir kūrėjai bus išimti iš žaidimo, nes R. Žemaitaitis juos labai sąmoningai prikausto prie savęs, o jie su malonumu jo purve toliau maudosi. Tuo tarpu, Lenkijos Prezidentas Andrzejus Duda jau vyksta pas D. Trumpą į Floridą (dar iki inauguracijos) – esu tikras, kad lenkams pavyks. Ar pavyks mums? Gali atsakyti, deja, tik R. Žemaitaitis ir labai aukšti jo globėjai Kudirkos bei Daukanto aikštėse.

Sankcijos

Šį žodį jau girdėjome visur. Kaip ir visų kitų JAV priešų, ne tik rusiškos dujos, bet ir nafta bus JAV sankcijų taikinyje. Tikslas paprastas – sužlugdyti mūsų laisvės priešus energetiškai. Tikiuosi, kad tai skaudžiai palies ir apsimetėlius JAV draugus, tokius kaip Viktoras Orbanas ar kitus, vis dar perkančius rusiškas dujas. Tuo tarpu Lietuvos „Independence“ terminalas yra vienas labiausiai būsimo D. Trumpo Nacionalinio saugumo patarėjo viešai giriamų pavyzdžių visai Europai. Jeigu mūsų naujasis energetikos ministras supras, kad ir jis turės pasirinkti tarp raudonai rudų sirenų savo paties koalicijoje bei būsimo D. Trumpo pasaulio, jis gali tapti trečiuoju ministru (šalia užsienio ir krašto apsaugos), kuriam durys Vašingtone bus plačiai atidarytos.

Pergalė

Šis žodis Vašingtone pirmą kartą skambėjo taip dažnai, kaip niekada iki šiol. Amerikiečiams labai nepatinka rusų, hučių ir islamo teroristų žeminimai. Respublikonams nepatinka, kad, jų vertinimu, per silpna demokratų administracija, nepaisant teikiamos pagalbos Ukrainai apimčių, taip ir neatrišo rankų ukrainiečiams naikinti bet kokius rusų taikinius. Amerikiečiai labai gerai supranta, kad suteikus visą reikiamą paramą, Ukraina gali laimėti per metus, o tai kartu būtų ir Amerikos pergalė, nes iš tiesų – pačių amerikiečių akimis – Rusija Ukrainoje jau seniai pralaimėjo. Be komunistinės Kinijos pagalbos Rusija ginklus būtų sudėjusi anksti, todėl vien faktas, kad Ukrainoje jau yra kariaujama nebe tik su Rusija, bet ir su Kinija, neleidžia Amerikai pralaimėti. Akivaizdu, kad Kinijos dėmuo D. Trumpo administracijoje bus pats svarbiausias – viskas Vašingtone bus matoma per kovos su Pekinu akinius. Žinoma, tuo pasinaudos ir pastarasis, pasistengdamas dar labiau suskaldyti Europą, kaip tai darė Rusija iki pat NATO Bukarešto susitikimo – šį vaidmenį Europoje Pekinas visu rimtumu perima tik dabar. Todėl šiuo metu bendros pergalės prieš Kiniją tampa dar svarbesnės, o jų, beje, mes jau turėjome, pavyzdžiui – Taivaniečių atstovybė Lietuvoje. Taigi, raudonai rudos koalicijos svarstomas pasirinkimas suartėti su Kinija Lietuvai reikštų svarbia dalimi prarasti JAV, o tada – atitinkamai ir esminių Lietuvos interesų nukentėjimą.

Išvados

„Pirmojo Trumpo“ laikais Lenkija iš esmės buvo didžiausia D. Trumpo numylėtinė regione – dėl augančio šalies karinio svorio ji tokia liks ir toliau, nepaisant valdžių pasikeitimo. Tačiau mes dėl savo ateities negalime būti tokie užtikrinti, o mūsų ateitį gali nulemti ir mūsų pačių pasirinkimai. Lietuva ir Lenkija šimtmečiais buvo ir viso regiono balsas, todėl nuo mūsų užsienio politikos gali priklausyti ir viso regiono likimas. Jeigu Lietuvos balsas Vašingtone užges, jeigu ši antisemitinė koalicija nuspręs susipykti su D. Trumpo administracija ir toliau užsiims tik R. Žemaitaičio kuriama darbotvarke, jeigu ir toliau nieko nedarys puoselėdami santykius su JAV, aktyviai neveiks regione, kur dažnai Lietuva buvo svarbiausias tokių šalių, kaip Ukraina, Moldova, Sakartvelas ir net Armėnija, balsas ES ir NATO, tai paveiks milijonus žmonų nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Taigi, ir mes būsime atsakingi už tektoninius regiono lūžius, kurie gali prasidėti, jeigu D. Trumpas iki galo Lenkijos, Lietuvos, kitų Baltijos šalių ir Ukrainos gerai neišgirs.

Ukrainos pralaimėjimas būtų ir tiesioginis Vakarų, ir viso mūsų regiono, įskaitant Lietuvą, pralaimėjimas – lygiai kaip ir Ukrainos pergalė reikštų viso demokratinio pasaulio laimėjimą. Parodomasis Lietuvos Vyriausybės vizitas į Ukrainą, žinoma, svarbus, tačiau šiuo kritišku JAV strateginių posūkių metu – nepakankamas, kad apsaugotume Lietuvą (bei Ukrainą) nuo palaimėjimo. Todėl dar kartą užduosiu tą patį klausimą, kurį uždaviau Ministrui Pirmininkui Vyriausybės tvirtinimo metu: kada, Premjere, vyksite į Vašingtoną? Norėčiau jį pakartoti ir koalicijos partneriui Prezidentui, kurio jau nebeklausiu dėl vizito į šiuo metu mirštantį Sakartvelą: ar tikrai esate įsitikinę, kad Vašingtone sugebėsite pamatyti mėlyną dangų, kai jį bandote įžiūrėti iš purvinos R. Žemaitaičio balos?