Šie vaikai puikiai kalba trimis, keturiomis, net penkiomis ar šešiomis kalbomis. Tėvai į šiuos vaikus įdeda viską: jiems skiria savaitgalius, sunkiai uždirbtus pinigus, todėl vaikams gerai sekasi ne tik lietuviškose, bet ir airiškose mokyklose. Visi šie vaikai jau gimdami gauna teisę būti Airijos piliečiais ir sulaukę 18-os metų turi rinktis, kurią pilietybę – Lietuvos ar Airijos – pasirinkti. Šie vaikai bus gerai integruoti į Airijos visuomenę, tačiau, nepaisant to, jie vis tiek gali jaustis esantys lietuviai.
„Keturių vėjų“ bei kitose Airijos lietuvių mokyklose per keturiolika narystės ES metų užaugę bei lietuvių kalbą išmokę, mūsų istoriją bei kultūrą pažinę vaikai mintimis ruošiasi grįžti į Lietuvą. Tikėtina, kad jie turės gerus darbus, ilgainiui į Lietuvą atves investicijas, kurs bendras įmones, o gal ir patys įsikurs Lietuvoje – juk ne jie, o jų tėvai priėmė (dažniausiai sunkų) sprendimą palikti Tėvynę. Tikiu, kad šie Europos Sąjungoje gimę vaikai, sugrįžę į Lietuvą, ją neatpažįstamai pakeis. Kol didelė dalis Airijoje gimusių vaikų užaugs, praeis keturiasdešimt metų, kai Lietuva yra laisva. Šiems vaikams turime plačiai atverti kelią į Lietuvą, kad išaugtume iki keturių, o gal ir daugiau milijonų, kaip užaugo Airija ar Izraelis. Lietuva gali tapti panaši į Airiją ir dar geresne valstybe, kuria didžiuosis visi lietuviai be išimčių, valstybe, į kurią norės grįžti išeiviai čia kurti šeimas, nevaržomai lavinti savo vaikus bei užsidirbti oriam gyvenimui.
Tačiau bėda ta, kad tokių lietuviška dvasia augančių vaikų Airijoje nėra daug – iš 16 tūkst. Airijoje gyvenančių vaikų tik 5–7 procentai. Taigi kyla natūralus pavojus, kad tik vienas iš dešimties liks tikras lietuvis, o kiti asimiliuosis ir taps airiais ir, tikėtina, į Lietuva negrįš. Įdomu, kad panašus Airijoje gyvenančių lietuvių skaičius balsuoja ir Lietuvos rinkimuose. Manau, kad yra tiesioginis ryšys tarp vaikų, kurie lanko lituanistines mokyklėles, juos palaikančių tėvų ir savanorių mokytojų ir tų, kurie dalyvauja Lietuvos rinkimuose. Šeimos, kurios negaili nei laiko, nei pinigų lietuviškoms mokykloms, yra labiau patriotiškos, pilietiškos, tačiau kai kurios šeimos negali sau to leisti (emigracija savaime nereiškia turtingo gyvenimo), o kai kurie tėvai, deja, jaučia pyktį Lietuvai, kad joje neišgalėjo oriai gyventi, arba yra tiesiog nutautėję. Naujosios bangos lietuvių bendruomenės užsienyje telkiasi aplink lituanistines mokyklas, tų bendruomenių nariai balsuoja rinkimuose.
Kitose šalyse lietuvių situacija panaši. Airijoje veikia 16 lietuviškų mokyklų, Jungtinėje Karalystėje ir JAV – dvigubai daugiau, o pasaulyje – apie 200. Visos jos yra privačios, išlaikomos tėvų lėšomis. Kai klausiame Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijos, ar ne laikas imti žymiai rimčiau remti lietuvių mokyklas užsienyje, kuriame gyvena beveik milijonas išvykusių lietuvių, investuoti į tuos lietuviškumo židinius, kaip tai daro daugelis į savo tautos ateitį investuojančių valstybių, tam, kad susigrąžintume dalį tautos namo ar užtikrintume jų aktyvesnį dalyvavimą Lietuvos politiniame, visuomeniniame, ekonominiame gyvenime, viskas, ką girdime iš ministerijos, yra gūdi tyla arba atsakymas, kad mokyklų išlaikymas užsienyje yra asmeninis išvykusių tėvų, o ne Lietuvos, reikalas!
Švietimo ir mokslo ministerija neseniai parengė ir Vyriausybėje tvirtino vadinamą Reemigracijos strategiją – žavų popierių, nuostabių žodžių rinkinį. Tačiau visi šie rinkiniai nevirsta ir nevirs kūnu, jei su savo vaikais užsienyje Lietuva ir toliau elgsis kaip bloga pamotė. Iki šiol valstybės politika tautos palaikymo išeivijoje klausimu vadovavosi logika „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“ ir, atstumdama savo vaikus, teigia, jog išeivių vaikų išsilavinimas yra jų privatus reikalas. Kokia motina taip pasielgtų?
Savaitgalį Lietuva minėjo Motinos dieną, tačiau ar galime šią šventę iki galo nuoširdžiai džiugiai švęsti, kai milijonas Lietuvos vaikų palikti be realios pagalbos užsienyje? Motinos Tėvynės vaidmenį užsienyje šiandien atlieka pedagogės minėtose privačiose lietuviškose mokyklose, dažnai netgi negaudamos jokio atlyginimo (!), pasiaukodamos savo ir kitų vaikams, kantriai juos mokydamos lietuvybės, pilietiškumo, meilės Tėvynei. Tokio patriotizmo kartais nerasime net Lietuvoje, nes pilietiškumas yra tik pasirinktinis paskutinių mokyklos klasių dalykas. Galima daryti prielaidą, kad dažnu atveju užsienio lituanistinėse mokyklėlėse užaugę vaikai bus didesni patriotai, nei augę Lietuvoje, nes pastarieji į lietuvybę žvelgia kaip į duotybę ir auga posovietinių problemų kamuojamoje aplinkoje.
„Jeigu nori išlikti airiu, turi emigruoti“, – ironizavo airių rašytojas Jamesas Joyce‘as. Lenkai paradoksalią situaciją perprato seniai. Airijoje lenkų gyvena dvigubai daugiau nei lietuvių (apie 150 000), tačiau lenkiškų mokyklų lenkai turi tris kartus daugiau (46) ir (sic!!!) visas jas išlaiko Lenkijos valstybė. Pedagogai gauna atlygį iš oficialių Lenkijos institucijų, kelia kvalifikaciją, stažuojasi Lenkijoje už valstybės pinigus, nepaisant to, kad ne visos mokyklos yra valstybinės, mokyklų patalpų nuomą moka Varšuva. Lenkijos valstybė įvairiomis programomis prisideda prie jų veiklos.
Užsienyje nesutiksi lenko, kuris keiksnotų savo valstybę taip, kaip ją keiksnoja lietuviai. Lenkai aktyviai dalyvauja rinkimuose – per rinkimus Lenkijos ambasada su konsulais įrengia balsavimo punktus visose lenkų diasporos susitelkimo centruose. Noriu dar kartą pabrėžti – užsienyje gyvenančius lenkus prie balsavimo urnų atveda lenkiškos mokyklėlės, kurias išlaiko Lenkijos valstybė. Tuo tarpu lietuviams užsienyje teks lipti ant bačkų, raginant išeivius aktyviai balsuoti referendume dėl pilietybės išsaugojimo, nes Lietuva į lietuvybės išsaugojimą neinvestuoja nieko, taip palikdama devynis iš dešimties lietuvių nutautėjimui ar asimiliacijai su vietiniais gyventojais. Deja, stinga ne tik finansavimo, bet ir elementariausio loginio mąstymo. Dar kartą priminsiu, kad ir tas vienas iš dešimties lietuvių, kuris išlieka lietuvis, tokiu tampa ne mūsų valstybės, o užsienio lietuvių patriotų asmeninių pastangų ir lėšų dėka.
Reikia pripažinti, kad mūsų valstybė „Globalios Lietuvos“ programai šiais metais yra numačiusi skirti kelis tūkstančius eurų kiekvienai Lietuvos ambasadai įvairiems renginiams. Tačiau vienas renginys kainuoja žymiai daugiau nei visa metinė suma, skiriama Globaliai Lietuvai. Maža to, Globali Lietuva orientuota tik į jau daug pasiekusį užsienio lietuvių elitą, tačiau juk mūsų tikslas turi būti pasiekti kaip įmanoma didesnę dalį išeivijos, o ne tik dalelę jų. Praeityje Švietimo ir mokslo ministerija lituanistinėms mokyklėlėms bent jau pirkdavo vadovėlius, tačiau šiais metais net ir jų nepirko, nes pasiūlė vietoje knygų smagiai atšvęsti Lietuvos šimtmetį. Ima juokas pro ašaras ir pyktis dėl nusivylimo, kurį patyrė užsienio lituanistinės mokyklėlės. Tačiau valdantieji labiau nori švęsti, o ne dirbti, todėl tik tuščiais pažadais remia Reemigracijos strategiją ir rodo nepagarbą išeivijos lietuvybei, nors Lietuvoje veidmainiškai lietuvybę aukština.
Tokiu būdu skaldome tautą, nepadedame jai susivienyti, deginame tiltus, kuriais galėtume susigrąžinant išvykusius į užsienį vaikus. Netinkama 28-erius metus vykdyta politika skatiname masinę antrinę (po Nepriklausomybės išvykusių tėvų vaikų) emigraciją ir gyvename pavojingomis sąlygomis, kai išvykęs milijonas žmonių gali būti prarastas. Išvykusiųjų vietas ilgainiui užims į Lietuvą masiškai atvykstantys ukrainiečiai (to užuomazgos yra jau dabar) ir kiti Rytų piliečiai. Tai labai niūri Lietuvos vizija.
Savo tautos žmones turime mylėti atliekamais darbais, o ne žodžiais. Skirkime kiekvienai lituanistinei mokyklėlei užsienyje bent po 5000 eurų metams (suma visoms mokykloms neviršytų vieno milijono, kuris, valstybiniais mastais, yra menka suma). Lietuvos investicija į lituanistines mokyklas užsienyje sugrįžtų dešimteriopai – išeiviai aktyviau dalyvautų ne tik referendume dėl pilietybės, bet ir kituose rinkimuose, labiau domėtųsi Lietuvos naujienomis, politiniu, visuomeniniu gyvenimu. Tai būtų efektyvi investicija į Lietuvos ateitį, nes po metų – dviejų, o gal ir dešimties į Lietuvos miestus, kaimus, regionus pradės grįžti lietuviai, išaugę patriotiškose lituanistinėse mokyklėlėse, mokantys daug užsienio kalbų, turintys tarptautinių kontaktų ir pakankamai pinigų. Jie kurs naujas darbo vietas, keis Lietuvą taip, kaip savo šalį keitė ir keičia grįžę į tėvynę airiai ar žydai.
Manote, kad Lietuvoje niekas strategiškai nemąsto ir nemato Lietuvos ateities? Manote, kad politikams rūpi tik tai, kas vyksta šiandien ar vyks rytoj? Jei taip, referendumo dėl teisės išsaugoti pilietybę nelaimėsime. Tačiau aš kviečiu išlaikyti tikėjimą ir viltį ateities Lietuva ir bendromis jėgomis ją kurti. Geriausia investicija, kurią galėtume padaryti dėl pilietybės išlaikymo referendumo, yra ne išleisti pinigai įvairiems vienadieniams kampanijos koncertams, bet investicijos į Lietuvos ateitį.
Po dvidešimt aštuonerių laisvos Lietuvos metų atsigręžėme į smetoninę Lietuvą ir prisiminėme, kad švietimas yra esminis tautos ateities kūrimo instrumentas, tautos pagrindas, apie kurį kalbėjo ir Šv. Jonas Paulius II, lankydamasis Lietuvoje. Tačiau iki šiol neatlikome esminės švietimo reformos, iki šiol pinigus investuojame į cementą, bet ne į smegenis. Lietuviai išeiviai greičiau už visas ministerijas suprato savo vaikų švietimo svarbą ir patys ėmėsi tai įgyvendinti.
Tai savo pavyzdžiu įrodė „Keturių vėjų“ įkūrėjas Arūnas Teišerskis, Pasaulio lietuvių bendruomenės „švietimo ministras“. Talentingas žmogus, kuris būtų puikus Lietuvos švietimo ir mokslo ministras, kuris suvokia būtinybę finansuoti švietimą kaip valstybės ateitį, ugdyti vaikus asmenybėmis, patriotais ir piliečiais.
Deja, beveik įpusėjus kadencijai, turime pripažinti, kad Lietuvos valdančioji koalicija yra neįgali įvykdyti švietimo ir mokslo reformos mūsų valstybėje, todėl šiandien geriau skirkime milijoną užsienio lituanistinėms mokyklėlėms. Tikėkime, kad po naujų parlamento rinkimų Lietuvoje bus nauja švietimo ir mokslo politika, kurią rems ir lietuvių išeivija, ir kurią padės įgyvendinti į Lietuvą grįžę išsilavinę lietuvių vaikai.