„Ambicingasis“ Vygaudas Ušackas, pasiskelbęs vieninteliu užsienio politikos žinovu ir apkaltinęs Ingridą biudžeto karpymu krizės metu, tarp Lietuvos diplomatijos profesionalų taip pat garsėja istoriškai didžiausiais diplomatinės tarnybos ir diplomatų algų karpymais, kuriuos Vygaudas darė pasižymėdamas ypatingu atkaklumu – Užsienio reikalų ministerijos (URM) biudžetas jo laikais buvo apkarpytas taip, kad iki šiol liko mažiausias, lyginant su visomis kitomis ministerijomis.
Tuo tarpu Premjeru tapęs Saulius Skvernelis dosniai atsilygino visiems „saviškiams“, statutiniams tarnautojams, išskyrus, žinoma, diplomatus. 2019 m. biudžeto projekte Valstybės saugumo departamento, Vidaus reikalų, Generalinės prokuratūros, Teismų tarnautojams algoms didinti numatyta papildomai vidutiniškai po 2,5 mln. eurų, tuo tarpu pradedantis diplomatas į rankas ir toliau gauna kiek daugiau nei 500 eurų.
Žinant, kad diplomatinės tarnybos metu sutuoktinis, tikėtina, turės atsisakyti savo karjeros ir profesijos, gabiausiems jauniems Lietuvos piliečiams įsijungti į bene svarbiausios Lietuvos ateitį saugančios tarnybos gretas tampa vis sunkiau. Konkursuose į diplomatinę tarnybą dalyvaujančiųjų nuolat mažėja, o į rezervą įtraukti nauji darbuotojai gan dažnai sužinoję savo atlyginimo dydį atsisako savo naujų pareigų, kadangi šioje tarnyboje keliami kalbų mokėjimo, išsilavinimo, gebėjimų reikalavimai yra vieni aukščiausių, rezultatai, kurių iš jų tikimasi yra vieni svarbiausi valstybei, tačiau atlyginimai – vieni mažiausių.
Absoliučiais skaičiais 2019 m. geriausiai finansuojama išlieka Socialinės apsaugos ir darbo, Finansų, Švietimo, Krašto apsaugos, Žemės ūkio, Susisiekimo ministerijos (atitinkamai 3.141.250.000, 1.245.916.000, 1.245.910.000, 948.009.000, 957.021.000, 822.328.000 eurų), mažiausiai – Kultūros, Energetikos, Teisingumo, Užsienio reikalų ministerijos (atitinkamai – 209.221.000, 193.876.000, 95.068.000, 79.967.000).
Taigi URM yra finansuojama 40 kartų mažiau nei SADM, 11 kartų mažiau nei KAM ar 10 kartų mažiau nei Susisiekimo ministerija. Suprantu, kad pensijos, mūsų mokyklos, šarvuočiai, tiltų statyba kainuoja daugiau, tačiau nereikėtų pamiršti, kad būtent Lietuvos diplomatijos pastangomis mes įstojome į Europos Sąjungą ir NATO, užtikrinome šalies saugumą, valstybės ir piliečių gerovę, europinius standartus, atvėrėme rinkas bei investicijas, ES struktūrinę paramą visoms kitoms valstybės sritims. Būtent diplomatų dėka Lietuva gauna išėjimą prie technologijų, pirmą informaciją apie šalį galinčias ištikti grėsmes ar atsiveriančias galimybes visose kitose valstybės valdymo srityse.
Apibendrinant, tai priešakinės valstybės saugumo ir stabilumo linijos, kurios šiuo metu toliau eižėja, nes realiai palaikomos „ant bado dietos“. Tuo pat metu turime dideles užsienio politikos ambicijas, susiduriame su vis didesnėmis grėsmėmis, pasiekiame vis daugiau ir toliau savo sėkme įkvepiame daugelį regiono ir kitų šalių, žvelgiančių į mūsų pasiekimus su pagrįstu pavydu, tačiau svarbiausius šios sėkmės kūrėjus (kaip ir daugelių kitų šalies piliečių, tyliai, pilietiškai bei nuoširdžiai dirbančių „nematerialiose“ srityse, kuriose nekalama geležis ar nesilieja cementas, galintis netyčia nusėsti ir apsukriųjų kišenėse) paliekame likimo valiai.
Diplomatai negali išeiti į gatves ir pasistatyti tuščias kėdes prie Seimo rūmų, kaip neseniai padarė galutinai kantrybę praradę aktoriai ar retkarčiais daro mūsų mokytojai. Diplomatai negali užleisti savo posto nei minutei ir rodyti savo silpnumo konkuruojančioms ar atvirai priešiškoms valstybėms – jie kiekvieną mielą minutę gina mūsų valstybę, o bet kokios protesto ar politinės nuomonės formos šioje tarnyboje pagal ilgametes rašytas ir nerašytas tarptautines taisykles jiems yra uždraustos. Tačiau tai nereiškia, kad šie tylieji priesaikos riteriai, kurių – kaip ir mūsų partizanų – dėka Lietuvos valstybės vėliava išliko aukštai iškelta svarbiausiose laisvės sostinėse net ir okupacijos metu, šiandien, kuomet valstybė yra bene saugiausia ir turtingiausia per visą savo egzistavimo laikotarpį, turėtų būti prilyginti mažiausiai valstybės apmokamiems valstybės tarnautojams.
Gaudami mažiausius atlyginimus, turėdami išlaikyti didelį psichologinį spaudimą savo šeimoms užsienyje, vargais negalais finansuodami šiuolaikinių standartų neatitinkančią infrastruktūrą, mūsų diplomatai jau seniai neturi jokių žymesnių lėšų taip pat ir savo diplomatinei veiklai vykdyti. Keli tūkstančiai eurų kasmet, skiriami ambicingiausiems Lietuvos užsienio politikos projektams svarbiausiose NATO arba mums priešiškų valstybių sostinėse, nėra niekaip pateisinami. Tokius diplomatus pasmerkiame išgyvenimui, ribotam protokoliniam atstovavimui, nesuteikiame jiems galimybės aktyviai veikti ir burti koalicijas vardan svarbiausių Lietuvos užsienio politikos prioritetų įgyvendinimo. Dar blogiau, paverčiame juos duoneliautojais, nuolat užsienio šalyse ar Lietuvoje maldaujantiems paramos savo projektams iš įvairių verslo grupių ar kitų rėmėjų, kurie ne visada ir nebūtinai turi būti palankūs mūsų valstybei, atitinkamai padarydami mūsų diplomatus dar labiau priklausomus ar net pažeidžiamus kitų valstybių įtakai.
Įdomiausia, kad dar šiais metais Seime visuotiniu pritarimu priėmėme Diplomatinės tarnybos įstatymo pataisas, tačiau net ir šių nuostatų įgyvendinimui šiais metais Vyriausybė nenumatė lėšų, iš esmės negerbdama Seimo valios. Tačiau, matyt, ši politinė valia nėra pakankama. Tikiuosi, šiam Seimui, o gal dar ir pačiai Vyriausybei užteks politinio ryžto padaryti bent kosmetinius pakeitimus Vyriausybės pasiūlytame biudžeto projekte ir pakelti dar Vygaudo Ušacko drastiškai nukarpytus atlyginimus mūsų diplomatams.
Tačiau, atsižvelgiant į ypatingai nuvertintą ir nepavydėtiną diplomatų situaciją, kurioje jie patys savęs apginti negali, atėjo laikas visoms politinėms jėgoms susitarti dėl naujo politinio susitarimo. Šį kartą ne tik dėl krašto gynybos, bet ir dėl saugumo plačiąja prasme, dėl jo ateities, strategijos, vizijos, apie kurią taip mėgsta kalbėti šiuo metu savo kalavijus galandantys kandidatai į aukščiausią šalies postą. Esu įsitikinęs, kad pirmasis kandidatas į Prezidentus, kuris pasiūlys tokį visų partijų susitarimą, net jeigu ir bus nušvilptas didžiosios tautos dalies, visgi laimės šios šalies ateitį, jau nekalbant apie būsimų svarbiausių savo angelų sargų – diplomatų – nuoširdžią paramą šalies ateities vizijos įgyvendinimui. Viliuosi, kad jeigu ne prieš Prezidento rinkimus, tai bent jau po rinkimų naujai išrinktas Prezidentas sukvies visų partijų lyderius ir sugebės juos įtikinti, kad artimiausiu dešimtmečiu mums būtina ne tik prikelti šalies ekonomiką ar sumažinti atskirtį šalyje, bet ir investuoti į savo šalies ateitį bei pagrindinius šios ateities tarptautinėje erdvėje kūrėjus – mūsų diplomatus.
Atėjo laikas Lietuvai išaugti iš okupuotos valstybės sindromo, kuomet mums net nebuvo leista turėti savo diplomatinės tarnybos. Jau seniai veikiame laisvėje, kur gebėjimas orientuotis tarptautiniuose vandenyse valstybei yra bene svarbiausias. Jau seniai nesame „maža valstybė“ šioje erdvėje – mūsų trijų dešimtmečių pasiekimai byloja patys už save. Labai dažnai kitų valstybių diplomatijoje esame vertinami kaip jau seniai „virš bambos“ ar savo galimybių ribų iššokantys diplomatai, tačiau privalome šiuos savo gebėjimus įtvirtinti ne tik kalbomis, bet ir darbais – konkrečia, finansine parama mūsų diplomatijai, kurios dar laukia ne vienas iššūkis tiek Rytuose, tiek Vakaruose.
Esu įsitikinęs, kad mūsų diplomatija neturi ir negali būti finansuojama kaip nykštukinės valstybės protokolo tarnyba, skirta savo vadukų užsienio kelionių aptarnavimui. Esame ir galime būti bent jau vidutiniškų, o gal ir daug didesnių ambicijų valstybė, jeigu ne tik kalbėsime apie savo valstybės ateitį, bet ir ją kursime tomis priemonėmis, kurios jau seniai įrodė savo pranašumą ir gebėjimą apginti valstybės interesus.