Šią frazę daugelis kartojome Tbilisyje, kur praėjusią savaitę Senatoriaus McCain‘o instituto kvietimu jau ketvirtus metus vyko Tbilisio tarptautinė konferencija – mūsų Prezidento Valdo Adamkaus konferencijos analogas.
Kartu su Lietuvos Užsienio reikalų ministru jau kelerius metus skelbiame tą pačią žinią – pozicija ir opozicija turi vienytis vardan įstojimo į ES ir NATO, o ne sodinti viena kitą į kalėjimą. Šios Lietuvos sėkmės pamokos kol kas neišmoko daugelis mūsų rytinių kaimynų, bandančių eiti mūsų pėdomis. Jau šešerius metus Tbilisio kalėjime kali buvęs Michailo Saakašvilio premjeras Vano Merabishvili, iš esmės Europos Žmogaus teisių teismo pripažintas politiniu kaliniu. Tokie faktai nedaro garbės Sakartvelo demokratijai.
Tačiau šiandien istorinė Senatoriaus frazė gali būti suvokiama ir kitaip – tokį įspūdį susidariau po pokalbių Tbilisyje su viso regiono atstovais, Senatoriaus McCain‘o draugais. Dabar Sakartvele įtvirtinta vieno oligarcho Bidzina Ivanišvilio dominuojama ir vadovaujama politinė jėga, parlamente turinti net konstitucinę daugumą. Ši politinė jėga iš esmės vieno žmogaus sprendimu paskiria visus šalies pareigūnus ir šiuo metu siekia užbaigti valdžios formavimo piramidę – spalio pabaigoje „demokratiškai išrinkti“ (paskutinį kartą tautos balsais) „savo“ Prezidentę Salome Zurabishvili. Ši kandidatė yra buvusi Prancūzijos URM diplomatė, atkartojusi Rusijos propagandos štampus apie Sakašvilio sukeltą Sakartvelo – Rusijos karą, o buvusį šio Prezidento valdymo laikotarpį vadinanti „režimu“.
Taigi ar šiandien, Sakartvelui sukant nedemokratiniu rytietišku keliu, mes visi būsime gruzinai? Daug panašių procesų vyksta visame regione. Ir schemos panašios, ir galutinis rezultatas panašus, gal ir užsakovas vienas ir tas pats? Galbūt Kremlius pakeitė taktiką? Anksčiau investuodavęs į politines jėgas, atvirai prieštaraujančias Vakarams ar simpatizuojančias Kremliui, dabar elgiasi daug gudriau – palaiko oligarchus, ypač tuos, kurie veržiasi į valdžią ir tiesiog nori „daryti pinigus“, neatsižvelgdami į okupacines linijas, teisingumą, vertybes, tarptautinę teisę, o ką jau kalbėti apie transatlantinę ES ir NATO politiką ar taisykles.
Tokiems naujiems, „nesusitepusiems politika“ oligarchams nereikia demokratijų ar jos nustatytų taisyklių. Ypač, jeigu tai varžo jų piniginę, kuri dažnai būna daug galingesnė už bet kokio mūsų regiono politiko gaunamą atlyginimą ar politinį svorį. Oligarchai mūsų regione tapo per dideli demokratijai ir natūraliai ieško „pragmatiškesnės“ sistemos, kuri suteiktų geresnį stogą jų verslui. Taip pat leistų daug nekeli atlyginimų mūsų piliečiams, nes eilėje jau stovi trečiųjų valstybių piliečiai, pasiruošę užimti šias mažai apmokamas darbo vietas, kurias į emigraciją iškeičia lietuviai.
Putinas sukūrė tokią sistemą, kurią Senatorius John‘as McCain‘as yra pavadinęs „mafijos valdoma degaline“. Juk jeigu tokioje degalinėje turi gerą priėjimą prie vietos mafijos, tai pelnu ir įtaka daliniesi beveik nevaržomai, o jeigu dar, Sakartvelo pavyzdžiu, „pasistatai“ savo prezidentą ar paskiri savus šalies pareigūnus, tai tada visą valstybę tiesiog pajungi savo nešvaraus verslo mašinai, o prireikus – dar kai kam, pagal pageidavimą bei sumokamą kainą.
Pažymėtina, kad tokios šalies politiką perkančios neskaidraus verslo jėgos bei jų kandidatai ar kiti politikai visose kaimyninėse Rusijai šalyse vieningai kalba apie dialogą su Kremliumi. Visi naudoja dideles lėšas savo kampanijoms ir nesugeba paaiškinti jų kilmės. Visi skatina nusivylimą „tradiciniais politikais“ ir bando apeiti ar sužlugdyti per tris dešimtmečius šalyse susiformavusias politines jėgas, tradicijas, struktūras, vertybes, kurių pagrindu buvo atsikovota nepriklausomybė bei pasukta į Vakarus.
Ateinantis pinigas į politiką neturi kvapo, skonio, jis pasiruošęs dirbti su visais, visiems įtikti, kad tik gautų valdžią ir ją vėliau sukoncentruotų vienose ar, daugiausiai, keliose rankose. Sumažinti Seimą, nušluoti visus politikus ir partijas ir vienam išspręsti viską – su tokiais šūkiais į valdžią atėjęs A. Lukašenko baltarusius uždarė į savo sukurtą kalėjimą, kurio raktus jau iš esmės perdavė Putinui ir Pekinui – baigiama paleisti Astravo elektrinė yra iškalbus naujos vieningos imperijos simbolis. Ar šiuo keliu toliau eis Tbilisis? Ar pavyks laisvę ir vakarietišką šalies kryptį atkurti per artėjančius rinkimus Chisinau, kur prorusiškų oligarchų į valdžią atvestas šalies prezidentas veržiasi į Rytus? Ar išsaugos laisvę besiruošianti rinkimams Ukraina? Ar išsaugosime ją ir mes? Ar mes visi tapsime gruzinais?
Rusiškas kalašnikovas ir raudona žvaigždė Čekijos Prezidento kabinete, kur anksčiau sėdėjo laisvės šauklys Havelas, man paliko neišdildomą įspūdi. Valstybės, anksčiau skelbusios laisvę, šiandien pasirenka nelaisvę, jau net ir Vidurio Europoje.
Nejaugi atėjo laikas ir mums? Nejaugi patikėsime, kad dideli nešvarūs pinigai, seniai besiveržiantys į politiką Lietuvoje, šiuo metu statantys sau paminklus, telkiantys regionus naujam sukilimui, investuojantys į įvairias politinio spektro puses ir atitinkamus kandidatus, tai daro norėdami pasidalinti savo ilgamete patirtimi, sukauptomis galiomis ir suteikti dar didesnę pasirinkimo laisvę mums visiems?