Žygimantas Pavilionis. Sveiki sugrįžę į socialistinį realizmą

Jaunai kartai „socialistinio realizmo“ sąvoka turėtų būti mažai žinoma, tačiau gerai pažįstama rinkimus laimėjusios socialdemokratų partijos vadovei bei vyresniems nariams, ypač tiems, kurie gan ilgai dirbo sovietinės, okupacinės Lietuvos valdžios struktūrose, o tokių pas juos yra daugiausia, palyginti su kitomis Lietuvos partijomis. Esmė paprasta – vaizduoti realybę ne tokią, kokia ji yra, bet kokią nustato komunistų partija ar kokia nors svarbi viena aikštė ar komunistų lyderis. George’as Orwellas tai gan paprastai įvardijo: melą vadinti tiesa, o tiesą – melu. Mūsų pačių klasikas Saulius Skvernelis, kalbėdamas apie kitą kairiųjų koalicijos partijos vadą, tai įvardijo dar paprasčiau – tiesiog melą paversti politika. Ką sėkmingai įvaldė ir dar vienas Konstituciją pažeidęs bei Seimo nario priesaiką sulaužęs „partijos“ vadovas, padaręs tiesos, logikos, faktų ir teisės neigimą viso savo politinio buvimo esme.

Visos rinkimų kampanijos metu buvo meluojama, kad ponia Vilija Blinkevičiūtė vadovaus Vyriausybei. Nors Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovai dėl to nuolat įspėdavo rinkėjus, tačiau rinkėjai už tokį „akivaizdų melą“ nubaudė ne „socialistinio realizmo“ čempionus socialdemokratus, kurių rinkimų štabo vadovas su manimi asmeniškai eteryje net susilažino, kad ponia V. Blinkevičiūtė taps premjere, bet pačią TS-LKD. Už nuolatinį tiesos sakymą tiek apie socdemų „lyderystę“, tiek apie kitus „nekaltus“ galimus socdemų partnerius.

Nes juk normalu, kuomet kairieji meluoja. Jie juk taip darė visada, tokia tiesiog jų esmė, tačiau labai negerai, kad TS-LKD nuolat apie tai kalba. Kad karalius, atsiprašau – karalienė (bei jos visa svita) jau seniai nuoga, be tikro lyderio, kalbėti juk tikrai nepadoru. Yra normalu, kad kairėje pusėje yra nemažai teistų žmonių, kai kurie net pamynę Konstituciją ir Seimo nario priesaiką, nes įstatymai juk rašomi tik dešiniesiems, nes būtent dešinieji juos gina, kaip ir visas jų „vertybes“, žmogaus orumą bei žmogaus teises ar net laisvę bei demokratiją visame pasaulyje.

Nors šie principai įrašyti visose tikrų Europos kairiųjų programose, Lietuvos „kairieji“ yra patys tikriausi „pragmatikai“ ir visada iš tokio, pasirodo, „dešiniųjų“ romantizmo šaiposi, nes jiems juk seniai Lietuvoje leidžiama viskas – nuo pat komunistų partijos laikų, o socialistinio realizmo teorija juk tam ir sukurta, kad kritiškai mąstantiems piliečiams geriau išaiškintų, kas yra tiesa, o kas yra melas, tiksliau – padėtų užmigdyti jų sąmonę nuolat sąmoningai skleidžiamu melu, kuris ilgainiui vis tiek bus priimtas kaip tiesa. Kaip ir tai, kad dėl visko kalta TS-LKD, kas jau įvyko ir kas dar įvyks, taip pat ir dėl visų būsimų kairiųjų koalicijos klaidų arba darbų, kurie, žinoma, nebus padaryti.

Daugeliui rinkimus laimėjusių partijų pagrindinis taikinys šiuose rinkimuose tapo ne „rūsti realybė“ ar „neramūs laikai“, kaip juos įvardydavo TS-LKD atstovai, bet pati TS-LKD, kuri išdrįso „gąsdinti“ žmones, bandydama laiku įspėti apie pavojus ar iššūkius ateityje, kurių šiandien dar galime išvengti, jeigu susivienysime ir gerai pasistengsime. Daugelis kairiųjų dabar siūlo visai kitą būdą: tiesiog nesijaudinti, negalvoti apie rūsčią realybę, toliau ramiai gyventi, negalvoti apie rytojų – kaip panašiai apie nieką negalvojo nemažai Lietuvos ir Europos piliečių prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Naujojo socialistinio realizmo atstovų tikslas paprastas – sukurti „lietuvišką svajonę“, kokioje, pavyzdžiui, jau dvylika metų į „šviesų rytojų“ Sakartvelą veda, beje, ilgą laiką socialistų aljansui priklausęs „Gruzijos košmaras“ (arba didysis Rusijos ir Kinijos bei „tikrų vertybių“ gelbėtojas Orbanas). Tai tokia realybė, kur „nėra karo“, kur užuot investavę į ateitį, mes ją visi pasidalysime ir pravalgysime jau dabar.

Kur nereikia būti „geriausiems“, nes vidutiniškiems tokioje teritorijoje, kurioje gyvename mes, išgyventi tiesiog nėra įmanoma. Būsima valdžia kaip tik nori būti labai paprasta ir vidutiniška, gyventi be jokių reformų ar net atšaukti TS-LKD padarytas, nes noras būti „patiems geriausiems“ juk yra „arogantiškas“.

Ramiai lygiuosimės ne į Šiaurės šalis, o į visus kitus nurimusius europiečius pietuose ar kur kitur Europoje, kur valdo seni geri socialistai, vis sunkiau remiantys Ukrainą, vis mažiau investuojantys į savo ateitį bei jos gynybą ir vis daugiau flirtuojantys su mūsų laisvę atimančiomis sostinėmis – Maskva ir Pekinu. Įdomu, ką šį „socialistinio realizmo“ išpažinėjų valdžia darys atėjus Donaldui Trumpui, kuris yra tiesiog alergiškas tokiam „Europos komunistų“ (kaip jis vaidina mūsų kairiuosius) elgesiui, mąstyti greitai jau bus per vėlu, perfrazuojant Prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Šiandien ryte Sakartvelo Prezidentė gavo iškvietimą į Gruzijos prokuratūrą, nes, pasirodo, ji „užsiima rinkimų rezultatų klastojimu“ (būtent ji, o ne „Gruzijos košmaras“, pasirodo, rinkimus klastojo – klasikinis socialistinis tiesos vertimas melu). Labai tikėtina, kad netrukus dar vieną Sakartvelo vadovą „Gruzijos košmaras“ pasodins į kalėjimą ar kitaip apribos jos bei visų savo piliečių teises, tęsdamas visas geriausias „rusiško įstatymo“ tradicijas. Ką tuo metu daro demokratiškos Lietuvos Prezidentas?

Užuot gelbėjęs Sakartvelo Prezidentę ir visą šalį jis „Gruzijos košmaro“ stiliumi įspėja parlamentines Lietuvos partijas „nerodyti ragučių“ ir patvirtina savo svajonę įvesti tiesioginį valdymą Užsienio reikalų ministerijoje, o gal ir būsimoje Vyriausybėje, kurią formuojant jis, pamindamas valdžių atskyrimo principą, „aktyviai dalyvaus“. Panašiais autokratiniais pustoniais pradžioje kalbėjo ir „Gruzijos košmaras“, o vėliau nuėjo labai ilgą kelią Aliaksandro Lukašenkos mintais takais, kurio kažkodėl laiku nesugebėjo pastebėti nei Daukanto aikštė, nei mūsų lietuviškojo socializmo kūrėjai, prieš kelerius metus aršiai kritikavę šių eilučių autorių, kuris pastebėjo šias tendencijas Tbilisyje ir bandė juose prižadinti Valdo Adamkaus laikų dvasią.

Prisimenu paskutinę derybų dėl narystės Europos Sąjungoje (ES) naktį 2002 m. gruodį Kopenhagoje, tuometinį gražų kairės ir dešinės vienybės etapą, kurį tada simboliškai įprasmino Prezidentas V. Adamkus ir a. a. Algirdas Mykolas Brazauskas, padėję galutinį tašką mūsų derybose dėl stojimo į ES. Tai buvo laikai, kuomet kairė ir dešinė Vakarų ir Rytų fronte veikė kartu. Tačiau po vienos sėkmingos „Respublikos“ operacijos, kurią turėtų gerai prisiminti vienas Prezidento Gitano Nausėdos patarėjas, trumpai į Lietuvą, pasikinkęs visą (Maskvos) melo mašiną, grįžo Prezidentas Rolandas Paksas. Šią istoriją turi gerai prisiminti ir kitas dabartinis melo karalius, tuo metu nuoširdžiai tarnavęs R. Paksui. Lietuva iš R. Pakso sapno sugebėjo prisikelti. Tikiu, kad sugebės prisikelti ir iš naujo socialistinio realizmo sapno, kurį šiandien savo apsisprendimu iškilmingai Prezidiumo posėdyje pradeda burti Lietuvos socdemai.