Pagrindinė mūsų bėda, kad mes bandome JAV suprasti per savo pačių europietiškus akinius. Nenorime priimti, kad amerikiečiai pabėgo nuo mūsų, nes jiems daug kas Europoje buvo nepriimtina, o savo identitetą jie kūrė, kad būtų kitokie, nei mes esame. Taigi, kokie yra šie esminiai mūsų skirtumai, kurie neleidžia vieni kitų gerai suprasti užsienio politikoje? Kaip galėtume keisti savo supratimą bei, atitinkamai, veikimą būsimos D. Trumpo administracijos atžvilgiu, kad mūsų sąveika taptų efektyvesnė?
Europiečiams, kurie atstovauja tautines (anksčiau ir monarchines, dažnai despotiškas ar bent jau ne tokias laisvas) valstybes, labai sunku suprasti, kad Amerikos užsienio politika yra iš tiesų demokratiška. Europoje įvairūs „lyderiai“ iš Daukanto ar panašių aikščių yra įpratę kalbėti užsienio politikoje kaip „karaliai-saulės“, iš balkono, kai jų visi klauso, myli, gerbia ir už juos balsuoja. Europoje diplomatija nuo pat pradžių buvo pačių aukščiausių ministerijų, rūmų, aristokratų ir „pilkųjų kardinolų“ užsiėmimas, kuriam būdingas slaptumas ir, žinoma, jokios demokratijos. Tuo tarpu seniausios ir galingiausios pasaulio demokratijos užsienio politikoje vyksta nuolatinė ir atvira įvairių institucijų, valstijų, religinių ir kitokių bendruomenių, ekonominio elito ir vietos interesų grupių kova. Ji gerai reglamentuota, dažnai vieša, tačiau jos baigtis niekada nenuspėjama, nebent akylus stebėtojas supranta šios žūtbūtinės kovos taisykles, o kartais ne tik supranta, bet ir joje aktyviai bando dalyvauti. Tokiu būdu jis gali laimėti, tiksliau, įtiktini Ameriką jam padėti laimėti.
Pavyzdys – JAV Senato Užsienio reikalų komitetas yra vienintelis komitetas pasaulyje, kuriame būtinas vienbalsis pritarimas skiriamiems ambasadoriams, mat Senatoriai jame atstovauja skirtingoms valstijoms, o ambasadorius privalo joms visoms atstovauti. XX amžiaus pradžioje būtent šis komitetas blokavo JAV įsijungimą į Tautų lygą. Be Senato pritarimo negalima pritarti ir bet kokiam NATO išsiplėtimui, be Kongreso nebus pradėtas, žinoma, joks karas. Nežinau jokios kitos valstybės pasaulyje, kur Kongreso, nuolat atstovaujančio ir derinančio skirtingas politines sroves, vaidmuo užsienio politikoje būtų toks svarbus, kaip JAV. Todėl be galo nustebau, kai Prezidentas Gitanas Nausėda vetavo Lietuvos Seimo atstovo skyrimą į Kongresą, kaip ir toliau stebiuosi ne tik Vladimiro Putino, bet ir Ukrainos bei daugelio kitų Europos vadovų, kurie iki šiol mano, kad Vašingtone kalbasi tik „karaliai-saulės“, politika JAV.
Būtent šis demokratinis ar net postmodernus (palyginti su Europa) JAV gebėjimas nuolat savyje derinti įvairių institucijų, bendruomenių, veikėjų, įtakos grupių poveikį, kūrybingai taikyti įvairias JAV užsienio politikos tradicijas padarė JAV galingiausia pasaulio valstybe, kurios galia nuolat augo nepaisant visų besikeičiančių situacijų. Per vieną amžių nuo susikūrimo JAV įtvirtino savo karinę galią visuose kontinentuose ir vandenynuose. Didelė dalis JAV Prezidentų buvo arba kariai, arba diplomatai, arba užsienio, gynybos ar panašių valstybės reikalų atstovai. Iš esmės kiekvienas JAV Prezidentas siuntė amerikiečius kariauti į užsienį, nepaisant visų dažnai nepamatuotų kalbų apie JAV izoliacionizmą. Amerika yra nuolat labai gerai veikiantis bičių avilys, kuris nuolat keičiasi, tačiau visada eina į priekį ir laimi, todėl pabandykime kartu pamąstyti, kaip mes galėtume laimėti kartu su Amerika.
Izoliacionizmo mitas ir Hamiltono Amerika
Amerika turi savo tradicijas, kurias be galo vertina ir puoselėja. Viena iš jų – Amerikos Tėvo kūrėjo, buvusio (1789–1795 m.) Iždo Sekretoriaus Aleksandro Hamiltono. Ji yra pati seniausia, bet vis dar galioja. Esmė paprasta: jeigu valstybė turės pinigų, tai laivų ir karių visada galės susirasti. Kas valdo jūras, tas valdo pasaulį, t. y. kas valdo pasaulio prekybą, investicijas, tas valdo viską. Tai anglo-saksų tradicija, kurios kontinentiniai europiečiai nelabai supranta, nes paprastai jie kovoja ne dėl pinigų, bet dėl politikos, teritorijų ar istorijos. Britai tai darė iš esmės iki pat XX amžiaus pradžios, kada prarado ir Panamos kanalo (ir judėjimo tarp abiejų vandenynų) kontrolę, o XX amžiuje šią jų privilegiją iš jų perėmė amerikiečiai. Reikalavimas, kad visi pasaulio uostai ir ekonomikos būtų atviros Amerikos verslui atėjo pradžioje iš britų, vėliau tai tapo Pasaulio prekybos organizacijos, Pasaulio banko ir kitų panašių amerikiečių sukurtų institucijų pagrindine esme. Svarbu suprasti, kad į visą pasaulį JAV žvelgia globaliai ir visada svarbiausia yra ir bus JAV ekonominis interesas. Taigi, dar kartą paklauskime Prezidento G. Nausėdos ir dabartinių valdančiųjų, ką jie mano apie ekonominius ryšius su pagrindine šiuo metu JAV konkurente Kinija, taip pat Taivaną? Taip pat sąžiningai užduokime sau klausimą, ar ir kaip JAV gali būti ekonomiškai naudinga Ukrainos pergalė ir jos narystė Europos Sąjungoje bei NATO? Užduokime klausimą mūsų energetikos ministrui apie mažus branduolinius reaktorius ir JAV. Užduokime ir klausimą mūsų ekonomikos ministrui, ar sankcijų laisvinimas tenkinant „trečiųjų šalių“ interesus atitiks ne tik Lietuvos, bet ir JAV interesus, kuri, tikėtina, įves drakoniškas sankcijas visiems savo priešams? Užduokime ir istorinį klausimą sau patiems: ar „Williams“ istorija praveriant Lietuvai duris į NATO iš tiesų buvo tokia dramatiška? Bent jau mano sąžinė rami – savo kadencijos Vašingtone metu JAV sukūriau Amerikos Lietuvos verslo tarybą, kurios dėka iki šiol JAV verslai yra didžiausi darbdaviai Lietuvoje, palygintisu kitomis tiesioginėmis užsienio investicijomis. Tikėkimės, mūsų naujasis ekonomikos ir inovacijų ministras taip pat sugebės pasirinkti gerąją mėnulio pusę ir kartu su Krašto apsaugos ministre sukurs dar ne vieną projektą kartu su JAV (ir Ukrainos) gynybos pramone.
Antrasis izoliacionizmo mitas ir Wilsono Amerika
JAV Prezidentas Woodrow Wilsonas (1913–1921 m.) įkūnijo populiariausią XX amžiaus Amerikos užsienio politikos tradiciją, kuri taip pat veikia iki šiol. Esmė – perkelti seniausios pasaulio demokratijos vertybes, teises į tarptautinę aplinką, tarptautinę teisę. Nacijų lyga, Jungtinės tautos, Nacionalinis demokratijos institutas (NDI), kova su įvairiomis kraugeriškomis monarchijomis, imperijomis, despotijomis, kurią W. Wilsonas perėmė iš galingos JAV misionierių tradicijos. Šimtai tūkstančių įvairių denominacijų JAV misionierių nuo XIX amžiaus veikia įvairiose pasaulio šalyse, jas transformuodami, bandydami įvesti bent jau minimalius žmogaus, socialinių, politinių teisių standartus. Labai dažnai būtent šie misionieriai ar jų pagrindu sukurtos įvairios JAV ir tarptautinės organizacijos yra pagrindinis žinių šaltinis JAV piliečiams apie išorės pasaulį, į kurį keliauja tik labai maža dalis pačių amerikiečių. Todėl JAV analitiniai centrai, universitetai, įvairios nevyriausybinės organizacijos ir fondai, galingos religinės bei etninės bendruomenės labai dažnai yra dar vienas svarbus kanalas bendraujant su Amerika. Čia dauguma žmonių yra tikintys, praktikuojantys, o šių tikinčiųjų ar etninės bendruomenės dažnai yra įtakingiausios pasaulyje. Kaip ir Amerikos žydų komitetas, parašęs ne vieną laišką Prezidentui G. Nausėdai dėl Remigijaus Žemaitaičio. Todėl nepaisant visų baimių dėl būsimos D. Trumpo administracijos turime suvokti, kad tiek per savo Amerikos lietuvių bendruomenę, tiek per visų kitų Centrinės ir Rytų Europos bendruomenių koaliciją, tiek per Amerikos litvakus, tiek per daugybę mums gerai pažįstamų analitinių centrų, taip pat ir per Kongresą mes turime labai didelį balsą Amerikoje, kurio negalime leisti mūsų kremliniams antisemitams iš mūsų atimti. Demokratijose valstybė stovi ant plačių piramidės „pamatų“ (o ne ant vienos „viršūnės“), prie kurių priėjimą JAV mes turime.
Thomaso Jeffersono izoliacionimas ir mūsų galimybės jį paveikti
Dar vienas JAV Tėvas-kūrėjas ir Prezidentas (1801–1809 m.) suformavo kitą labai svarbią JAV užsienio politikai tradiciją – kiek įmanoma apriboti federalinę valdžią, įtvirtinti ją ribojančias JAV piliečių ir valstijų teises (Teisių bilis), taip pat daryti viską, kad JAV kuo mažiau kištųsi į Europos reikalus, mainais reikalaujant, kad europiečiai nesikištų į JAV reikalus Vakarų pusrutulyje (Monro doktrina). Beje, šią doktriną amerikiečiams pasiūlė britai, norėdami savotiškai atsidalinti įtakos sferas ir iki pat britų galybės subyrėjimo JAV tai tiko, nes realiai britai amerikiečiams tuo metu užtikrino tokį patį taikos dividendą, kurį JAV tam tikrą laiką užtikrino Vakarų Europai. Tačiau realiai ši politika patyrė fiasko, kuomet Japonija be jokio įspėjimo atakavo JAV karinį laivyną Perl Harbore, Hitleris sudarė Molototovo-Ribbentropo paktą su Stalinu bei Vokietija įsiveržė į Prancūziją. Svarbu suprasti, kad nuolaidų ir nesikišimo politika visada pritraukia agresiją. Amerikiečiai staiga suprato, kad pigūs taikos dividendai baigėsi. Tačiau nepaisant visų istorinių pamokų ši tradicija JAV nuolat grįžta su viena paprasta ir, manau, sveika misija: sugebėti nuolat kritiškai įvertinti savo užsienio ir saugumo politiką, labai siaurai ir aiškiai identifikuoti savo nacionalinius interesus ir pasirinkti pačią efektyviausią jų įgyvendinimo strategiją. Būtent Th. Jeffersono izoliacionistai Kongrese vieningai balsavo už karo paskelbimą Vokietijai po Perl Harboro susprogdinimo, nes pagaliau suprato, kad tai yra nacionalinis JAV interesas. Taip ir šiandien mums reikia labai kantriai, ramiai ir išmintingai paaiškinti naujam JAV Viceprezidentui ir kitiems vis dar nebalsuojantiems už Ukrainą ar nenorintiems jos priimti į NATO, kodėl tai yra būtent JAV nacionalinis interesas. Tik neturime šios tradicijos bijoti, nes ir didžiausi izoliacionistai paprastai labai gerai supranta, kad tokia politika turi savo ribas. Beje, būtent šie „izoliacionistai“ yra dideli parlamentinės kontrolės JAV užsienio politikai šalininkai, o į Kongresą mes visada turime išėjimą. Galų gale, gebėjimas kritiškai pažvelgti į vykdomą užsienio politiką, atrasti naujų argumentų ar sprendimų šalies nacionalinio intereso įgyvendinimui (taip pat ir parlamente) tikrai nėra blogis savaime, ypač, jeigu pats sugebi aktyviai veikti ir išaiškinti būsimai D. Trumpo administracijai, kodėl šie sprendimai atitinka JAV nacionalinius interesus.
Septintojo JAV Prezidento (1829–1837 m.) ir kariuomenės vado Andrew Jacksono karinės galios tradicija
Dar viena, iš esmės nuo kolonistų laikų susifomavusi (ir su įspūdinga generolo A. Jacksono pergale prieš britus dėl Naujojo Orleano 1815 m. siejama) karinės galios, pergalės, dominavimo ir visiškos priešo kapituliacijos tradicija. Amerikiečiai labai nemėgsta pralaimėti. Ir nors nėra lengva juos įkalbinti padėti mums laimėti, tačiau tai padarius dauguma amerikiečių įsitraukimą į karinį konfliktą karštai palaiko.
Paprastai JAV nėra perrenkami ar mėgstami Prezidentai, kurie iš karų pasitraukė, negynė JAV raudonųjų linijų ar nenugalėjo priešo iki galo. JAV kolonistų karingumas – pradžioje airių-škotų, o vėliau susijungęs su mūsų krauju: įvairiais Vidurio ir Rytų Europiečiais, Šiauriečiais, žinančiais, ką reiškia ginti savo laisvę nuo priešų, – šią tradiciją Amerikoje įtvirtino. Manoma, kad tai viena iš izoliacionizmo atmainų, kurią Vakarų Europiečiai supranta mažiausiai, nes jie patys atstovauja „elitui“, nuo kurio šie amerikiečiai kolonistai pabėgo.
A. Jacksono linijos atstovai kalba paprastai, jiems visada svarbi moralė, tiesa, pergalė, šeimos vertybės, jie patys dažnai gina „paprastą žmogų“ ir tai daro gana paprastais būdais – visų pirma, ir karine jėga. Jie labai tiki Amerikos išskirtinimu, kuriuo verta pasidalyti su pasauliu (bet ne priimti likusį pasaulį į Ameriką).
Manoma, kad vienas iš šios srovės atstovų buvo ir Ronaldas Reaganas, taip pat mums gerai žinomas Senatorius Johnas McCainas. Dar įdomiau, kad prie šios srovės atstovų priskiriamas ir D. Trumpas. Būsima JAV administracija elgsis karingai, ji veiks žaibiškai, didins savo karinę galią, kartu didindama ir mūsų – ne tik karinę galią, bet ir šansą išlikti. Žinoma, jeigu nauja Lietuvos valdžia greituoju būdu sugebės ją įtikinti, kad esame su JAV, o nes su JAV priešais.
Apibendrinant, nauja JAV administracija nebus kaip koks valdžios pasikeitimas Kremliuje ar Daukanto aikštėje. JAV keisis ne tik sausio 20 d., bet ir kiekvieną mielą dieną, nes JAV vidinis mūšis už laisvę vyksta kiekvieną mielą dieną, tik diktatoriai paprastai to nesuvokia. Nėra jokios kitos šalies pasaulyje, kurios užsienio politika būtų tokia permaininga, tokia save kritiškai permąstanti ir nuolat perkurianti, surandanti pačius geriausius sprendimo būdus eilinei JAV pergalei pasaulyje pasiekti. Tačiau, kad tai būtų ir Lietuvos bei Ukrainos pergalė, mes lygiai taip pat kūrybingai, švelniai, lyg aikido arenoje, įsiklausydami į kiekvieną JAV judesį, jautriai dirbdami su kiekvienu JAV argumentu ar prieštaravimu turime judėti į priekį link mūsų galutinės pergalės, kuri bus ir JAV pergalė. Galų gale, juk veikiame jau nebe vieni – pati Europos Sąjunga su Andriumi Kubiliumi yra iš esmės sukurta pagal JAV modelį, beje, ir su pačios JAV pokarine pagalba. Esame savotiškas brolis dvynis ar sesė, besimokanti veikti kaip JAV. Kaip kažkada JAV mokėsi iš Didžiosios Britanijos. Ateina laikas ir mums išmokti laimėti.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.