Rinkėjus galinčių sudominti naujų idėjų nė su žiburiu nerasi. Politikai minčių semiasi žvelgdami pro langą. Akivaizdu, kad, pavyzdžiui, Širvintų merė Živilė Pinskuvienė darbe nuobodžiauja. Žvelgdama pro langą ji pamatė ratus aplink jos darbovietę sukantį Seimo narį Tomą Vytautą Raskevičių. LGBT teisių gynėjas lyg seklys Morka sliūkino aplink Regiono partijos narės vadovaujamą savivaldybę, bet esą neišdrįso užeiti vidun. Rinkėjai šią „svarbią“ žinią sužinojo iš Ž. Pinskuvienės įrašo Facebooke.
Konservatoriai, sunerimę dėl augančių Remigijaus Žemaitaičio reitingų, kreipėsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją dėl jo vadovaujamos partijos „Nemuno aušra“ finansavimo. Seimo nario mandato atsisakęs politikas į atlapus konservatoriams nepuolė ir palinkėjo jiems ramybės.
Skundikų neišvengė ir „Vardan Lietuvos“ atstovas Algirdas Stončaitis, kurio varžovai Ukmergėje skaičiavo, kiek vykusiame renginyje jis išdalijo gėlių ir padėkos raštų, o surinktą informaciją „apie rinkėjų papirkinėjimą“ perdavė Vyriausiajai rinkimų kampanijai.
Vasarą keliaudama per Latviją ir Estiją klausiausi, kaip radijo stotys skelbia apie žinias apie šių valstybių ekonomikas. Kaimyninių šalių politikai jau dėlioja būsimąjį biudžetą, diskutuoja apie prioritetines sritis ir svarsto, kur reikėtų nubraukti ir kur pridėti. Tuo tarpu Lietuvoje ekonomikos analizės nesurasi net portaluose su mokamu turiniu. Ir valdančiosios, ir apie pergalę rudenį svajojančios Lietuvos partijos elgiasi kaip darželinukai per pietų pertrauką – visi deda į akį. Snaudžia ne tik vaikai, bet ir jų auklėtojos.
Rimtas diskusijas Lietuvoje užgožia antraeiliai dalykai. Žiniasklaidos agurkų sezoną, taip vadinamą dėl politinių naujienų trūkumo, kurį laiko gelbėjusios spėlionės, ar užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis taps Lietuvos kandidatu į Europos Komisijos narius, baigėsi pastarojo pralaimėjimu. Jam nepadėjo net senelio užtarimas. Politikos patriarchas gyrė „už mus dviem galvomis aukščiau pagal politinę brandą ir solidarumą, ir supratimą“ esančius estus, kurie į komisarus pasiūlė ministrę pirmininkę Kają Kallas. Estijos reikalų žinovai teigia, kad užsienio politiką išmaniusiai, tačiau vidaus politikoje nesusivokusiai buvusiai premjerei komandiruotė į Briuselį tapo pavydėtina „priverstine tremtimi“, o šaliai – proga atsinaujinti ir prie Vyriausybės vairo pastatyti vilčių teikiantį naują žmogų.
Lyg musė iš barščių iš kandidatų į Europos komisiją išmesto G. Landsbergio po Seimo rinkimų laukia nauja karjera. Nutaręs likti partijos vadovybės nuošalėje galės rašyti knygas iš vilos Graikijoje. Jeigu politikos patriarcho knygos pavadinimui tiktų „Senis ir jūra“, tai anūkui – „Anūkas ir Egino sala“. Juolab, jei tikėsime Europos parlamento nario Andriaus Kubilius žodžiais, G. Landsbergis per pastaruosius metus sukaupė labai daug patirties.
Rimtas diskusijas Lietuvoje užgožia antraeiliai dalykai. Žiniasklaidos agurkų sezoną, taip vadinamą dėl politinių naujienų trūkumo, kurį laiko gelbėjusios spėlionės, ar užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis taps Lietuvos kandidatu į Europos Komisijos narius, baigėsi pastarojo pralaimėjimu. Jam nepadėjo net senelio užtarimas.
Viešoji erdvė rausta nuo įtampos dėl Desovietizacijos komisijos, vadovaujamos Vito Karčiausko, sprendimo griauti poetės Salomėjos Nėries paminklą prie gimnazijos, kuri jau neteko S. Nėries vardo. Ekspertai teigia, kad tokias galias suteikė įstatymas, kurio tikslas – padėti „išvalyti miestų erdves nuo totalitarinių režimų ženklų“.
Visgi stebint Lietuvoje vykstantį sovietmečiu statytų paminklų griovimo vajų, kuriame susivienijo jaunalietuvis Stasys Buškevičius ir liberalas Remigijus Šimašius, sektina atrodo estų Silamejės patirtis. Šiauriniai Lietuvos kaimynai seniai įprato užgniaužti emocijas ir reikalus spręsti racionaliai.
1502 m. pirmą kartą raštuose paminėto Suomijos įlankos miestelio likimas pasikeitė praėjusiame šimtmetyje, įkūrus skalūnų perdirbimo gamyklą ir pradėjus urano gavybą. Pradėta vystyti atominė pramonė, o iš čia išgauto urano buvo pagaminta pirmoji Sovietų Sąjungoje atominė bomba, todėl 1957 m. miestas tapo uždaru. Norint įprasminti sovietams svarbų įvykį nutarta čia sukurti Odesą atkartojančią stalininę architektūrą ir paminklą „taikiam atomui“. Ant paminklo iki šiol kabo lentelė, skelbianti, kad paminklas pastatytas 1987 m., minint didžiojo spalio jubiliejaus metines, kitaip sakantiškį, bolševikų perversmui Rusijoje. Raumeningas vyriškis, kurį galima pamatyti sovietinio laikotarpio skulptūrose, iškėlęs rankas laiko „taikų atomą“. Sovietmečiu viskas buvo taiku, net visą griaunantys atomai...
Estijai atkūrus nepriklausomybę vyko diskusijos, ką daryti su Silamejėje pastatytu darbininku, laikančiu „taikų atomą“. Išklausius visas nuomones buvo nuspręsta: „Palikime, tegul ateities kartos pamato, kokie kvailiai anksčiau gyveno ir kokias skulptūras kūrė“.
Jeigu Desovietizacijos komisija, vadovaujama V. Karčiausko, pasvertų visus argumentus, taip pat finansinius, kažin, ar jos sprendimai būtų tokie pat. Lengva taškyti valstybės lėšas, sudėtingiau galvoti apie gerovės valstybę, kurioje būtų gera visiems.
Ar tikrai niekam iš politikų, norinčių patekti į Seimą, neberūpi, kaip sumažinti eiles gydymo įstaigose ir kaip nuo galvos ant kojų pastatyti švietimą, kaip užtikrinti paslaugų prieinamumą kaimo žmogui, mažinti sostinės ir regionų atskirtį? Nejaugi politikai mano, kad rinkėjams pakaks spalvingų plakatų ir patikinimų, kad jiems rūpi „paprastas žmogus“? Be atsakymų į esminius klausimus neįmanoma nuspręsti, kurią partiją žymėti Seimo rinkimų biuletenyje.
