Rimvydas Valatka. Prastuomenių paktas

Būrys jaunų lietuvių plodami šokinėja aplink dainininką, plėšiantį primityvų orkų popsą, kuriuo dešimtmečius kvailinta ir kvaišinta Rusija jau pustrečių metų žudo, degina, griauna ir prievartauja Ukrainą, nė nebeslėpdama, kad rusų tikslas – ištrinti Ukrainą iš valstybių ir tautų žemėlapio. Iš kur tas uspaskichinis vaizdelis? Klaipėda, Danės krantinė, jūros šventė.

Tai, kuo turbūt labiausiai didžiuojasi trečio šalies miesto valdžia. O juk nėra dienos, kad rusai savo gauleiterių lūpomis negrasintų atomine Apokalipse visai Vakarų civilizacijai, jei tik jiems neleis plėšti, prievartauti ir sunaikinti Ukrainos.

Kuri dar tauta pasaulyje atvirai didžiuojasi tuo, kad ji pajėgi sunaikinti pasaulį? Nuo tokių kaip nuo maro slėptis. Bet yra lietuvių, kuriems linksma linksmintis pagal tokių atsilupėlių popsą.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininkas, brigados generolas A. Leika kviečia į leitenanto laipsnių suteikimo iškilmę Kauno merą, „Vičiūnų grupės“ savininką V. Matijošaitį. Vienintelį iš 60 šalies merų. Kaip patį pačiausią.

Prancūzijos artilerijos mokyklą baigęs karininkas J. Žemaitis už Lietuvą paaukojo gyvybę. Aštuonerius metus ginklu gynė tėvynę nuo ją kaip skėriai užplūdusių orkų. Patekęs į jų nelaisvę Lietuvos partizanų kariuomenės vadas buvo nuvežtas į Maskvą, orkų kankintas ir nužudytas. Kapas nežinomas.

„Vičiūnų grupė“ per visą karą ne tik sąžiningai dirbo Rusijoje. Nuo dienos, kai „Vičiūnų grupės“ bendrovė „Plungės kooperatinė prekyba“ įkliuvo gabendama guolius rusų tankams ir kitą ES sankcijomis uždraustą eksportuoti į Rusiją produkciją, iki Matijošaičio pakvietimo į J. Žemaičio vardu pavadintos karo akademijos iškilmes praėjo trys mėnesiai ir kelios dienos.

Būtų klaida manyti, kad tie jauni lietuviai, linksminęsi pagal orkų popsą, yra kokie išsigimėliai ar netikri lietuviai, kaip rūstūs patriotai skuba pakrikštyti kiekvieną, kuris kažką ne taip pasakė.

Turbūt, kad visi jie ar bent jau dauguma smerkia Rusijos agresiją ir masinius rusų karo nusikaltimus, gal net kokį eurą Ukrainai yra paaukoję. Ne vienas ir prakalbą apie principus ir visokias ten vertybes suregzti įstengtų.

Juolab nėra kaip abejoti generolo Leikos ištikimybe Lietuvai. Priešingu atveju tektų paleisti pingvinų ganyti visą VSD, antrukus ir karininko laipsnius Leikai suteikusius visus valstybės prezidentus. Kas jau kas, o generolas gali gražiai pakalbėti apie principus.

Tarkim, kaip tą dieną, kai jį paskyrė karo akademijos viršininku: „Jaučiu ypatingą garbę ir iššūkį, kad kartu su jumis kaip vieningos komandos narys savo pastangomis galėsiu prisidėti prie garbingos misijos įgyvendinimo – Lietuvos kariuomenei ugdyti karininkus, kurie privalo būti tikrais mūsų tėvynės patriotais, kariais profesionalais, vadais lyderiais, gebančiais vadovauti kariams mūšio lauke ir turinčiais platų akiratį.“

Raktiniai žodžiai čia – turinčiais platų akiratį. Akiračio, netgi neplataus, tiesiog leidžiančio nubrėžti tiesę tarp dviejų taškų – guolių rusų tankams ir patriotų karininkų ugdymo – pritrūko pačiam generolui, Karo akademijos viršininkui. Pritrūko platesnio akiračio ir akademijos karininkams bei profesoriams. Gal net ir patiems leitenantams.

Jei ne Ukrainos kariams pagalbą nuolat gabenanti žurnalistė R. Miliūtė, niekas nė nebūtų sužinojęs apie mero, kurio verslas ilgai ir sąžiningai dirbo agresoriui, grasinančiam sunaikinti ir Lietuvą, pakvietimą į itin svarbų karo mokyklos renginį.

Būtų nerimta reakcijos stoką teisinti Kariuomenės statutu, draudžiančiu prieštarauti vadui. Laisvoje šalyje tiek karys, tiek karininkas turi teisę nevykdyti nusikalstamų įsakymų.

Kodėl taip ir panašiai Lietuvoje vis ima ir atsitinka? Kodėl žodžiais dauguma už Ukrainą ir kaip jie gins Lietuvą, o darbais vis tiek išeina už orkus, rusiškai?

Anokia paslaptis: gyventi pagal principus – daug sunkiau nei suskelti kalbą apie principus. Pakalbėti visi meistrai. Vis dėlto gal ir nuvalkiota patarlė, bet tinka – žuvis pūva nuo galvos.

Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, valstybės prezidentas Nausėda su pakvietimais į patriotines iškilmes tokių atgrasių tipų kaip Matijošaitis, antisemitas Žemaitaitis ar orkų propagandos ruporas Tratas generolo J. Žemaičio atminimą niekino permanentiškai ir dar n kartų per antrą kadenciją išniekins, tai ką ten koks brigados generolas, juolab orkų ritmu per jūros šventę šėlioję jaunuoliai.

Nors Nausėda, stovėdamas Sąjūdžio mitinge, apie tokį nuosmukį negalėjo ir pagalvoti, dabar štai pats smunka su vėjeliu. Kodėl? Ogi todėl, kad daugumą lietuvių veža ta veidmainystė. Minią veža didikų elgsenos atsainumas, disonuojantis su jų aistringomis kalbomis apie principus ir vertybes, prikaišiotomis oksimoronais virstančių žodžių „tradicinės“, „krikščioniškos“.

Jei ne rusų pradėtas karas, ne jų bendrystė su Kinija ir Iranu, „Hamas“ ir „Hezbollah“ mirties eskadronais, žudančiais žydų vaikus per futbolo rungtynes tuo metu, kai Europa smerkia tik Izraelio atsaką, jei ne jų atviras karas su Vakarų civilizacija, galima būtų dar ilgai gyventi taip ir pans. veidmainiaujant. Bet laiko tai veidmainystei nebėra. Nori nenori, o civilizaciją nuo barbarų ginti teks.

Strykčioti pagal barbarų popsą, kaip ir kviestis barbarų samdinius į patriotines iškilmes – itin bloga mintis kalbant apie civilizacijos gynybą. Taip galima tik kapituliuoti.

Prastuomenių paktas, politikų, kaip ir dalies intelektualų paktas su minia yra pavojingesnis už Kinijos-Rusijos-Irano paktą ir numanomą Trumpo-Putino paktą Ukrainos sąskaita. Pastarasis – tik pirmojo pakto tęsinys. Padarinys.

Galima sakyti, kad tas Nietzsche’s šūksnis apie minią iš „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ – nevykęs pritempimas, bet sutikite – skamba kaip atominė bomba: „O ar ne miniai toji šiandiena priklauso? Tačiau minia nežino, kas menka, kas didinga ir kas tiesu bei sąžininga: ji be kaltės yra sukta, ji visuomet meluoja.“

Kažkas niūriai, bet sąžiningai konstatavo, kad „žmonės, kurie balsuoja už nevykėlius, vagis, išdavikus ir sukčius, nėra jų aukos, jie – bendrininkai“. Gali būti, kad tai buvo G.Orwellas, tiesą sakant, nesvarbu. Antra, bėda, kad nei minios, nei tautos dėl jos dydžio neįmanoma nubausti už padarytą nusikaltimą, todėl buvo nuspręsta geriau vaizduotis, kad tauta visada nekalta.

Galų gale perspėjimas dėl bendrininkavimo su sukčiais prasmingas tik tuomet, jei tautą dar įmanoma sulaikyti nuo nusikalstamo balsavimo, po kurio, kaip ką tik pasakė Trumpas, „daugiau balsuoti nebereikės“.

Tai ar ne per didelis, šv. daugumos pasmerkimo vertas išsišokimas šiandien atrodo noras prašyti sąžiningumo? Bent apytikslio atitikimo tarp gražių kalbų apie principus ir gyvenimo pagal juos?