Rimvydas Valatka. Rinkimai tarp gintis ar pasiduoti

Gali patikti, gali ne, bet šitie Seimo rinkimai turėjo tik vieną skirtį – gintis ar pasiduoti? Dauguma kairiųjų ir marginalų siuntė žinią, kad geriau jau be tos gynybos. Tik vienos partijos atvirai ėjo į rinkimus su rusiška šimtasiūle, kaip degradų prikimšta importinio Urdomos kniaziaus taikos koalicija, gražuliniai orlauskai ar koloradinė akcija, o kiti separatinės taikos su fašistine Rusija idėją bandė pridengti tautiniais trinyčiais.

Rinkimai dar nesibaigė. Taškus sudėlios antrieji vienmandačių turai. Bet jau dabar galima teigti, kad daugiau Lietuvoje yra tokių žmonių, kurie gintis nelabai norėtų ar nesigintų išvis.

Ar spalio 13-ąją įvyko nepataisoma tragedija?

Tikrai ne. Rinkimai galėjo baigtis daug blogiau nei pasibaigė. O tragedija gali įvykti tik lakpričio 5-ąją Amerikoje, 60-ą kartą renkant JAV prezidentą. Jei bus išrinktas Rusijos agentas ar tik naudingas idiotas Trumpas, tada tai tikrai bus tragedija. Tada ir Lietuvoje bus matyti, kiek russkij mir iš tikrųjų bus naujajame Seime ir Vyriausybėje.

Sekmadienį neįvyko nieko tokio, ko nebuvo galima numatyti dar 2020-ųjų spalį, kai daugumą gavo trys dešiniosios partijos, kurių noru gintis abejonių niekada ir niekam nekilo, o problemų radosi tik dėl gebėjimų gintis organizavimo. Jau tada buvo aišku, kad konservatoriai ir dvi liberalų partijos turi tik ketverius metus, ir kad ir ką jos darytų valdžioje, negaus nė diena daugiau.

Kodėl taip – juk buvo sąlygos gauti antrą kadenciją?

Iš tiesų konservatoriai pirmąkart valdydami neturėjo finansų krizės. Priešingai, ekonomika visus ketverius metus garantuotai augo. Lietuvių perkamoji galia išaugo net 35 proc. Tai įspūdingas pasiekimas, žinant, kad italų, vokiečių, prancūzų ir ispanų perkamoji galia. Tik Lenkija rode tokius pat raumenis, bet ir ji atrodė prasčiau už Lietuvą – lenkų perkamoji galia augo 21 proc.

Pensijos bene pirmą kartą istorijoje augo smarkiau nei daugumos profesijų atlyginimai. Per šiuos ketverius metus Lietuva pirmą kartą taip ryškiai priartėjo prie senųjų Vakarų valstybių pagal pragyvenimo lygį.

Kitoj šaly to užtektų, kad piliečiai paliktų valdyti tą pačią partiją. Kodėl neišsipildė ekspremjero A.Kubiliaus prognozė, kad I.Šimonytė bus pirmoji premjerė, kuri valdys dvi kadencijas?

Ieškant atsakymas nereikėtų knistis po lietuvių, kalnėnų ir žemaičių charakterio ypatumus, įgimtą pesimizmą, išsilavinimo stoką, sovietų okupacijos palikimą ir panš. Atsakymas slypi Seimo rinkimų aktyvumo skaičiuose, o jei visai tiksliai, niuansuose, kuriuos lemia atėję arba neatėję balsuoti rinkėjai.

Jeigu ateitų balsuoti 99,9 proc. rinkėjų, konservatoriai ir liberalai neturėtų jokių šansų laimėti nei kas trečius rinkimus, kaip būdavo iki šiol, nei apskritai kada nors ateityje. Absoliuti dauguma Lietuvos rinkėjų yra kairieji ir marginalai. Dešinieji sudaro klaikią mažumą.

Kita faktas – dauguma lietuvių iš bet kurios valdžios trokšta tiek daug, kad jokia, net pati neatsakingiausia valdžia jų lūkesčių negali patenkinti. Todėl kairieji, valdydami 8 metus iš eilės, su savo neįgyvendinamais pažadais nuvilia jų suviliotus marginalus taip, kad trečią kartą iš eilės jie tiesiog nebeateina balsuoti, taip suteikdami galimybę dešiniesiems bent aplyginti rezultatą.

2020-ųjų Seimo rinkimai tokie ir buvo.

Bet net ir anuos rinkimus, nepaisant marginalų nusivylimo, kairieji galėjo laimėti. Jeigu ne trys jeigu. Jeigu iš atskirų kampų surinkti valstiečiai nebūtų byrėję nuo kadencijos pradžios. Jeigu nebūtų suskilę socialdemokratai. Jeigu nebūtų atsiradusi Laisvės partija, kuri pritraukė jaunų rinkėjų, kurių nemaža dalis nebuvo dešinieji, o tik norėjo, kad visų žmonių teisės būtų lygios.

Konservatorių ir liberalų pergalę 2020 m. nulėmė tie keli iškritę kairiųjų Marytės plaukai. Tačiau nepaisant naudingų dešiniesiems rinkimų rezultatų, visuomenės sudėtis nepakito. Visi tie, kurie pralošė rinkimus ir visi tie, kurie neatėjo balsuoti, buvo nepatenkinti. Ką ten nepatenkinti – įtūžę, kad dabar valdys dešinieji.

Ta neapykanta dešiniesiems (sąlyginiam Landsbergiui) tokia iracionali, kad netinka jokie politologiniai terminai, tik epitetas gyvuliška.

Nepasitenkinimas Šimonytės ministrų kabinetu buvo jaučiamas nuo pirmos jo darbo dienos, kai jis dar nieko blogo nebuvo padaręs. Tą parodė jau pirmosios po rinkimų apklausos – valdžios partijos iškart užleido pirmavimą socialdemokratams. Kas, regis, logiška iškart po rinkimų.

O čia dar prasidėjo karas. Kadangi pagal filosofą S.Šalkauskį, lietuviai yra labiau rytiška tauta nei vakariška, o sprendimus visada priima vakariška mažuma, rytiškajai po to dėl to dešimtnečius bumbant, Šimonytės kabinetas neturėjo jokių šansų išlikti valdžioje net tada, jei jis būtų Lietuvą valdęs idealiai. O iki iki idealumo buvo kaip iki Marso.

Visi „russkij mir“, sąlyginių čaikovskių, dostojevskių bei puškinų (kurių tie ponai nei skaito anei klausosi) mylėtojai širdyje piktinosi, kaip čia dabar Lietuva eina prieš rusus.

Pridėjus tai, kad kairė pusė marginalams iškėlė jų „antelekto“ vertus vadus (Blinkevičiūtė, Žemaitaitis, Pinskuvienė, Orlauskas, Vaitkus, Uspaskichas etc.), žadėjusius pieno upes su cepelinų krantais, marginalai sumetė, kad dabar jiems tai jau tikrai viską pagaliau duos, bus russkij taika, draugystė ir meilė su maskoliais, o jiems beliks tik ėsti ir gerti prie švediško stalo, laiku tuštintis ir žiūrėti per teliką, kaip tuos banderovcus maskoliai žudo.

Pirmą kartą Seimo daugumoje gali būti atviro antisemito, kuris pažeidė tautai duotą priesaiką ir sulaužė Konstituciją, vadovaujama partija. Žemaitaitis per dešimt Rusijos karo metų prieš Ukrainą nuolat demonstravo, kad jo simpatijos yra agresorės Rusijos pusėje. Pastaruoju metu nedrįsdamas tiesiai pasisakyti už Rusijos reichą, šis veikėjas nuolat šlykščiai šmeižė savanorius, renkančius paramą kovojančiai Ukrainai.

Tai nieko gero nežadanti žinia apie nemažą dalį visuomenės dalį, o taip pat ir prezidentą, kurio pagrindiniu patarėju taip pat yra antisemitizmą skatinęs ir atvirai gynęs veikėjas.

Kas nudžiugino per šiuos rinkimus?

Fiasko patyrė penktakolonė taikos koalicija, tokia pati Vaitkaus liaudies partija ir orlauskinių anekdotų partija ir koloradinis Tomaszewskis. Negana to, visi jie padarė dar ir puikų darbą – atėmė po du tris procentus nuo kolchozo vardu „Nemuno aušra“. Jei ne tie penktakoloniai, Žemaitaičio kolchozas būtų užtikrintai laimėjęs pirmą vietą tarp partijų.

Antras geras dalykas – S.Skvernelis nokautu įveikė R.Karbauskį. Šakės „Agrokoncerno“ kolchozo Pirminyko ego. Galų gale visiškos šakės ir demagogui A.Zuokui. Tvirta paskutinė vieta tarp partijų turėtų įtikinti jį liautis vaidinus politiką. Arba bent jau turėtų padėti suprasti, kad politikoje negali būti ir žuvis, ir mėsa – tai liberalu, tai socialistu.

Prieš Lietuvos pilietinę visuomenę vėlei stojasi tas pats uždavinys – spausti būsimą kairiųjų valdžią, kad ji tegu ir nenorom pasirašytų po žodžiu gintis.

Tai nėra neišsprendžiamas uždavinys. Viena vertus, kairieji valdžioje, skirtingai nei dešinieji, lyg ir jaučia vidinę gėdą, kaip tas senelių namų direktorius iš Ilfo ir Petrovo „Dvylikos kėdžių“, kuris nenorėdavo vogti, netgi bandydavo nevogti, bet taip jau išeidavo, kad kasdien nugvelbdavo tai šį, tai tą, todėl jam nuolat dėl to būdavo gėda.

Permanentinė kairiųjų gėda ne tik dėl praturtėjimų, keliukų, kotletų, nekompetencijos, kalbų nemokėjimo, o ir savo atspindžio šalies istorijoje, noro patikti Briuselyje ir panš. yra pilietinės visuomenės, ypač tos jos mažumos, kuri nori ir gali gintis, šansas priversti valdžią vykdyti politiką gintis. Taip būdavo iki šiol. Nėra pačioje Lietuvoje priežasčių, kodėl ir dabar turėtų būti kaip nors kitaip.