„Jau ne kartą sakiau, jog rimtai ruošiamės pakeisti konservatorių vyriausybę, todėl džiaugiuosi turėdamas galimybę pristatyti ir socialdemokratų Seimo rinkimų programą, kurios, nuoširdžiai tikiu, didžioji dalis keliaus ir į būsimos Vyriausybės programą bei priemonių planą“, – teigia partijos vicepirmininkas Gintautas Paluckas.
Tokį svarbų dokumentą, verta perskaityti nuo pradžios iki galo bent jau tam, kad kadencijos viduryje galėtumėm priminti socialdemokratams, ką jie žadėjo rinkėjams. Tų pažadų pažerta gerokai daugiau, negu būdų jiems finansuoti, bet gal tai ir yra kairioji ideologija, kai valstybė prisiima sau didesnius įsipareigojimus?
Nieko panašaus – kai kurie mokesčiai bus mažinami, tarsi programą LSDP parašė gerai užsimaskavę liberalai. Žadama mažinti mokesčius vaikų turinčioms šeimoms, Neapmokestinamąjį pajamų dydį sulyginti su minimalaus atlyginimo dydžiu, maisto produktams taikyti PVM lengvatą. O mokesčių didinimą galėtų nujausti nebent Gintarės Skaistės mokesčių reformos išvengę freelanceriai, nes LSDP žada užtikrinti „socialiai teisingą apmokestinimą visoms gyventojų gaunamoms pajamoms, nepriklausomai nuo pajamų kilmės šaltinio“. Valstybės biudžeto pajamos nuo to smarkiai nepadidės, o išlaidų didėjimas numatytas visose srityse.
Pažadas „gerai apgalvotais sprendimais“ padidinti šalies biudžetų pajamas per mokesčių sistemą „bent iki 36 proc. BVP – tai reikštų papildomai virš 3 mlrd. eurų per metus“ skamba ambicingai. Kol neateina laikas spręsti, kas mokės daugiau mokesčių, ir interesų grupės nepradeda spausti politikų perkelti naštą kažkam kitam.
Daugiau lėšų žadama skirti pirmąjį būstą perkančioms šeimoms, neformaliojo vaikų švietimo krepšelį ketinama didinti trigubai, pažadėta kelti viešojo sektoriaus darbuotojų algas, išsaugoti kaimų ir miestelių gimnazijas, o miestuose statyti naujus darželius ir mokyklas, išasfaltuoti per gyvenvietes einančius žvyrkelius, didinti stipendijas studentams, užtikrinti, kad kultūrai skiriamas biudžetas „būtų didinamas ir kasmet reikšmingai augtų“. O kur dar pažadai spartinti pensijų indeksavimą ir piniginę socialinę paramą padidinti taip, kad ji „atitiktų minimaliuosius vartojimo poreikius vienam asmeniui“.
Iš kur paims pinigų toms visoms išlaidoms, programos autoriai neatskleidžia. Nebent imtų vadovautis kairiųjų pažiūrų politologo Kęstučio Girniaus įsivaizdavimu, esą „dabartinėmis aplinkybėmis sveiko proto žmogus negali galvoti, kad yra rimta tikimybė, jog Rusija ketina pulti Lietuvą“. Todėl stiprinti Krašto apsaugą nėra jokios būtinybės, kol ne visi „visuomeniniai poreikiai visapusiškai patenkinti“. O papildomų 5 mln. eurų skyrimą Vidaus reikalų ministerijai kulkosvaidžiams pirkti K. Girnius vadina pinigų švaistymu.
Pažadas „gerai apgalvotais sprendimais“ padidinti šalies biudžetų pajamas per mokesčių sistemą „bent iki 36 proc. BVP – tai reikštų papildomai virš 3 mlrd. eurų per metus“ skamba ambicingai. Kol neateina laikas spręsti, kas mokės daugiau mokesčių, ir interesų grupės nepradeda spausti politikų perkelti naštą kažkam kitam.
Vis dėlto LSDP Seimo rinkimų programoje įrašytas pažadas sustiprinti gynybą ir pasirūpinti Lietuvos atsparumu grėsmėms bei visapusišku saugumu, o Ukrainą remti iki pergalės. Ilgojoje programos versijoje, kurios vis tiek niekas neperskaitys, netgi paminėta siekiamybė skirti Krašto apsaugai 3,5 proc. nuo Bendrojo vidaus produkto. Tačiau tas lėšas nesudėtinga bus sumažinti, teigiant, esą atsparumu grėsmėms jau pakankamai pasirūpinta, o Rusija vis tiek mūsų nepuls. Ypač kai Rusijos-Ukrainos kare bus paskelbtos paliaubos ir prasidės kažkokios taikos derybos. Laikytis pažadų LSDP vyriausybei ir valdančiajai daugumai tektų tik tuo atveju, jeigu karas tęstųsi visą jų kadenciją.
Bet kuris kairiųjų pažiūrų rinkėjas LSDP programoje, ypač trumpojoje jos versijoje, kuri bus naudojama rinkimų agitacijai, pirmiausiai galėtų pasigesti didesnio dėmesio žmogaus teisių, klimato kaitos ir lyčių lygybės temoms bei konkrečių įsipareigojimų priimti dešiniųjų vilkintus sprendimus. Gal tie skirsniai kažkur pradingo dėl techninės klaidos maketuojant trumpąją programą? Bet man panašiau, kad socialdemokratai tiesiog nenorėjo savo kairumu bauginti pagyvenusių provincijos rinkėjų. Juk daugumą balsų per visus rinkimus LSDP gauna ne didžiuosiuose miestuose, o rajonų centruose ir kaime. O dėl jų tenka konkuruoti ne su Žaliųjų ar Laisvės partijomis, bet su LVŽS, Regionų partija ir „Nemuno aušra“. O šios nevengia žmones bauginti Stambulo konvencija, tradicinės šeimos pakasynomis, grenderizmu ir LGBT siautėjimu. Todėl socialdemokratai suskubo išsižadėti savo kairumo, kuris galėtų sutrukdyti laimėti Seimo rinkimus, o paskui sudaryti koaliciją su bet kuo.
LSDP gėdijantis savo kairumo neatstovaujama Seime liks nemaža rinkėjų grupė apimanti neomarksistus, klasikinius komunistus, anarchistus, kairiuosius feministus ir net radikalius žaliuosius, klimato krizės priežastis matančius neoliberalios santvarkos prigimtyje. Susidaro įspūdis kad LSDP pritaikė savo programą prie prezidento Gitano Nausėdos pažiūrų, kuriose jokio kairumo ieškoti neverta.
LSDP programos kūrėjai įsitikinę, kad raudonos rožės partijos logotipe ir kelių frazių apie nelygybės bei skurdo mažinimą įžangoje pakaks, kad kairiųjų pažiūrų rinkėjai nenusisuktų nuo socialdemokratų. Nes kito pasirinkimo šiems tiesiog nėra. Žaliųjų partija neturi nei platesnei visuomenei žinomų asmenybių, nei išteklių surengti tokią rinkimų kampaniją, kad patektų į Seimą. Neseniai įkurtas Kairiųjų aljansas „Kartu“ taip ir liko Bielskių šeimos ir kelių jų draugų projektu. Laisvės partiją kairiąja vadina tik oponentai iš dešinės, o kairių pažiūrų rinkėjams ji atrodo kaip liberali politinė jėga, taip ir nesugebėjusi pasiekti savo tikslų žmogaus teisių srityje, būdama valdančiojoje koalicijoje su TS-LKD. Kas gi už tokius dar kartą balsuotų, tikėdamasis sulaukti legalios „žolės“?
LSDP gėdijantis savo kairumo neatstovaujama Seime liks nemaža rinkėjų grupė apimanti neomarksistus, klasikinius komunistus, anarchistus, kairiuosius feministus ir net radikalius žaliuosius, klimato krizės priežastis matančius neoliberalios santvarkos prigimtyje. Susidaro įspūdis kad LSDP pritaikė savo programą prie prezidento Gitano Nausėdos pažiūrų, kuriose jokio kairumo ieškoti neverta. Trumpojoje programos versijoje socialdemokratai praleido užsienio politikai skirtą programos skirsnį, tarsi iš anksto siųsdami žinutę Prezidentūrai, kad nesikiš į šią sritį taip, kaip tai daro konservatoriai. Užsienio reikalų ministerija taps G. Nausėdos išvykas į užsienį aptarnaujančiu personalu, o rinkėjams tai atrodys kaip darnūs santykiai tarp Prezidento ir Vyriausybės. Apie kokią nors Lietuvos regioninę ar europinę lyderystę teks užmiršti, bet LSDP rinkėjams ji niekad nepatiko – jie labiau trokšta, kad Lietuvos valdžia neišsišoktų, neerzintų Rusijos ir netrukdytų verslams tyliai apeidinėti sankcijas.
Dešiniųjų populistų įtraukimas į valdančiąją koaliciją ir artima partnerystė su tradicinės šeimos vertybes išpažįstančiu Prezidentu taptų saugikliais, kad joks progresyvus sprendimas žmogaus teisių klausimais nebūtų priimtas. LSDP turės pasiteisinimą prieš negausią kairiųjų pažiūrų savo rinkėjų dalį, kad labai norėtų elgtis kaip tikri kairieji, tik balsų neužtenka. Todėl Partnerystės įstatymas, o gal ir Stambulo konvencija dar 4 metus lauks geresnių laikų, kaip laukė per visą centro dešinės koalicijos valdymo laikotarpį. G. Paluckas suskubo teisintis, esą nei šiame nei kitame Seime daugumos vienos lyties asmenų partnerystės įteisinimui „tikrai nebus ir nereikia dėl to erzinti visuomenės“. O gal tik Prezidentūros?
