Atrodo pažįstama? Kurgi ne. Pasenę tėvai, daugelis kurių buvo neįsivaizduojamai, siaubingai, nusikalstamai žiaurūs savo vaikams (dėl tamsumo, kvailumo, generacinės traumos, įgimto bjaurumo ir buko užsispyrimo, kad „motina geriau žino“ nesiruošia atgailauti ar pripažinti, ką padarę.
Kyla kontrpuolimo banga: dabar jau ne tik senjorų išmintis apie terapiją „reik jums malkų pakapot, ir į pirtį ir šnapso, baigsis visos depresijos, mūsų laikais to nebuvo“, ir ne tik cingu-lingu ajurvedinių severiučių ir jogos laumių iš Havajų ir ašramų pasvarstymai, koks išties mielas yra nuolatinis giminių susibūrimo terorizmas ir brukimas valgyt, kol nukrisi.
Ne, dabar prie šito prisideda pastiprinimas. Štai jau moralizuoja ir psichologai (ne visi, tik patys geriausi ir dvasingiausi, aišku, jie retai kada gydytojai, tik nepriminkite jiems šito, jie labai pyksta) ragina daug nekalbėti apie narcizus ir toksinį emocinį smurtą, nes čia ne jums spręsti, per daug jūs apie tai kartojate, mada tiesiog tokia atsiradusi.
Ką čia primena? Prieš keturis dešimtmečius, kai Sovietų Sąjungoje prasidėjo pokyčiai ir žmonės Lietuvoje pamažu pradėjo kalbėti apie tokį dalyką, kaip tremtis, apie gyvulinius vagonus, apie sušalusius ir badu mirusius Sibire, prie Laptevų jūros, Kolymos lageriuose (dar tada apie partizanus nedrįso kalbėti), radosi tremtinių prisiminimai, nuotraukos, liudijimai; tada žmonės prakalbo apie atimtą turtą ir kas jį pasisavino.
Ir tada, kur buvę kur nebuvę, pasigirdo suirzę balsai: „tai kiek čia galima, tremtiniai, tremtiniai, tremtiniai, aplink vien tremtiniai, lyg normalių žmonių nebuvo, jiems jau viską, ir pensijas, ir privilegijas, o mes tai tuo metu irgi ne kurorte buvom, o viskas tai tiems tremtiniams, nauja nuskriaustųjų klasė atsirado“. Jūs neprisimenate? Aš prisimenu. Bibliotekose yra anų laikų laikraščiai su skaitytojų laiškais.
Štai jau moralizuoja ir psichologai (ne visi, tik patys geriausi ir dvasingiausi, aišku, jie retai kada gydytojai, tik nepriminkite jiems šito, jie labai pyksta) ragina daug nekalbėti apie narcizus ir toksinį emocinį smurtą, nes čia ne jums spręsti, per daug jūs apie tai kartojate, mada tiesiog tokia atsiradusi.
Paskui buvo Algirdo Brazausko knyga „Ir tada dirbome Lietuvai“, kuri yra apie tai, kaip komunistai ir nomenklatūra iš esmės labiausiai stengėsi dėl Lietuvos, ir ne viskas blogai buvo.
Kokia būtų knyga, kurią parašytų pasenę tėvai, buvę emociniai smurtautojai, vaikų žalotojai ir traumuotojai? „Kaip mokėjom, taip ir auginom“ – toks turbūt būtų tos knygos pavadinimas, o ten būtų vienas po kito pasiteisinimai: „kai tu būsi motina, mane suprasi“, „tokie laikai juk buvo“, „mus mušė ir mes geri žmonės išaugom“ (šitas ypač juokingas), „tėvus reikia gerbti, kokie bebūtų“, „nė viena motina nenori savo vaikui blogo“, „užtat pagarba buvo ir tvarka, o ne taip kaip dabar – tatuiruoti, vaivorykštiniai, išsipeckioję, narkomanai, auskarai nosyje ir nežino, ko išsigalvoti, tu man padėkot turėtum, kad per kuprą užduodavau, nors užaugai ir į kalėjimą nesėdai“, „nei rėkiau nei ką, gal kada supykus ir šūkteldavau, tai dabar eik ir skųskim visam miestui, kokia motina bloga buvo“, „kai numirsiu, visi turbūt labai džiaugsitės“, „mušiau ir vėl muščiau, o tai ką man reikėjo daryt, neauklėt visai?“, „ką su jumis reikėjo daryti, kad jūs neklausėt“.
Tėvai tokios knygos nerašys, bet parašys rašytojai: štai viena autorė jau renka medžiagą naujai knygai, ir pagal jos klausimus plačiajam skaitytojų jau galima pamatyti, koks ten bus turinys (būsimo kūrinio kūrėja sako, kad visų tų „manipuliacijų“ ir „toksinių“ ji nė žodžių nebuvo girdėjusi).
Skaitytojai kviečiami pasisakyti apie suaugusius vaikus, kurie tėvus „išmetė iš savo gyvenimo arba bendrauja formaliai“, „užblokavo“ ir mano asmeninis diagnostinis deimantas: nutraukė santykius su tėvais, bet ne dėl to, kad „tėvai asocialūs ar fiziškai smurtavo“. Kažkodėl nestebina: išskirta „fiziškai smurtavo“, nes emocinis smurtas, manipuliacija ar terorizavimas, suprask, tai čia visai jau tokie ezoteriniai dalykai, apie juos nekalbėkime. Ai, čia jūs per daug jautrūs visi, praplovė jums smegenis.
Komentaruose, suprantama, keršto putomis drimba naujuoju entuziazmu pasikūrusi Tėvų Mafija, be jokios atgailos ir be jokių ketinimų atiduoti teritorijas, kaip prieš keturiasdešimt metų buvę stribai ir jų išperos, ginantys savo teisę į tai, kad jų nusikaltimai būtų gerbiami arba bent jau nutylimi.
„Atgimimą“ skaitau, ir parimęs galvoju / Kad kasdieną gyvent vis gražiau ir gražiau / Kad ne veltui už Lietuvą tokią kovojau / Ir ne veltui į Sibirą žmones vežiau“, rašė prieš keturis dešimtmečius poetas, užčiuopęs stribų, NKVD kolaborantų ir šiaip kitokių salomėjų nėrių pasipriešinimą.
Reakcija ir revanšizmas yra ir dabar sukilusiuose purvinuose pursluose, kurie yra, iš esmės, prieš psichinę ir emocinę sveikatą, savęs pažinimą, emocinį raštingumą, rūpestį savimi ir gerumą sau, asmeninių ribų brėžimą ir laimės siekį, kur pirmiausiai turi pasirūpinti savimi, suvokti, iš kur kyla problemos ir skauduliai, vyniojęsi dešimtmečiais.
Yra tiesos, kad nepraeitas psichologinio gijimo kelias, besitęsiantis iš vaikystės (o mes beveik visi, gimę ir praleidę vaikystę Sovietų Lietuvoje, patyrėme traumą, nes emociškai sveikų tėvų beveik nebuvo, visi esame iš lagerio ir iš už spygliuotos tvoros) ir sustojęs ties skriauda yra negerai.
Komentaruose, suprantama, keršto putomis drimba naujuoju entuziazmu pasikūrusi Tėvų Mafija, be jokios atgailos ir be jokių ketinimų atiduoti teritorijas, kaip prieš keturiasdešimt metų buvę stribai ir jų išperos, ginantys savo teisę į tai, kad jų nusikaltimai būtų gerbiami arba bent jau nutylimi.
Praeities suvokimas ir detali analizė yra tik vienas iš etapų, toliau reikia suvokti, ką daryti toliau ir kaip apsaugoti save nuo emocinio smurto iš pagyvenusių tėvų pusės – ir savo vaikus nuo toksinių senelių siautėjimo, jei jie tokie yra. Tada reikia suprasti, ne tik ko tu nori, bet ir tai, ko tu nenori gyvenime, ir nusibrėžti sau kelią, kaip tu nori to siekti ir kokių reikia priemonių, kad galėtumėte pasiekti norimų rezultatų. Viena tų priemonių yra santykių nutraukimas arba apribojimas su tais, kas tebekelia skausmą ir nepatogumą, ir tie žmonės labai dažnai gali būti tėvai, ir tokios priemonės yra visiškai priimtinos, nes jūs visų pirma gyvenate savo gyvenimą ir siekiate savo laimės.
Žinoma, traumos kartais būna baisios, ir pakalbėjus su žmonėmis (ruošdamasis šiam tekstui, paprašiau skaitytojų papasakoti, kokios jų baisiausios patirtys), ir nuo kai kurių nustėrau – ne visada gali kaltinti, kad žmonės įklimpsta traumos įsisąmoninimo stadijoje. Aš pats užaugau su smurtaujančiu tėvu, kuris grasino mane paskandinti, o paskui buvo sugalvojęs mokyti dirbti su tekinimo staklėmis, „tikiuosi, tau ten pirštus nutrauks, bet nieko, nueisi į klinikas, daktarai pritaisys“. Užėmė laiko, bet dabar mane mažai kas gali nustebinti, nors terapeutų liudijimai apie vienos moters mamą, kuri į vaiką gesino cigaretes, man ligi šiol atrodo tokie, kad geriau būčiau neskaitęs šių dalykų.
O mano skaitytojų pasakojimuose – motinos, kurios po poros taurių visiems svečiams pasakoja, vaikui girdint, kad norėjo abortą pasidaryt ir geriau būtų pasidariusi, arba motinos, kurios rėkia vaikui „aš tave prakeikiu“, arba „aš tave pagimdžiau, aš tave ir užmušt galiu, jei man reikės, ir man nieko nebus“, tėvai, rėkiantys „aš tave pats pirmas į vajenkomatą (karinį komisariatą) nuvesiu kad tave į armiją paimtų, gal tave dembeliai (antruosius metus tarnaujantys šauktiniai) ten užmuš, visiems bus ramiau, man tavo motina tik padėkos“, arba tokie humaniškesni atvejai, kur aštuonmetę dukrą pakviečia pagroti pianinu svečiams ir, prieš jai pradedant, su šypsena įspėja svečius: „Jurgita pas mus biškį debiliukė, mokosi, mokosi ir nieko neišmoksta, tai čia kažkokio koncerto nesitikėkit“.
Tuo metu seni tėvai ligi šiol suglumę, kad suaugę vaikai su jais nebendrauja arba „bendrauja formaliai“. Nebe tas jaunimas šiais laikais, visai atprato tėvus gerbti.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
