Vidas Rachlevičius. Lansbergių eros pabaiga ir istorinis galimybių langas socialdemokratams

Iki spalio 13 d. įvyksiančių Seimo rinkimų liko visai nedaug, tačiau viešojoje erdvėje rinkimų kampanija dar neprasidėjo. Plakatai ir lankstinukai jau atspausdinti, bet tai – ne kampanija, o tik jos imitacija. Jau tapo tradicija, kad idėjų mūšio vėl nebus, nes nusigyvenusios didžiausios politinės partijos rinkėjams tiesiog neturi ką pasakyti. Be to, juk atostogų įkarštis, ilgieji savaitgaliai, negi viską mesi ir imsi galvoti apie kažkokius rinkėjus? Kita vertus, įvairių partijų bosų akyse jau matomi akivaizdūs panikos ženklai.

Pradžiai – trumpas, kaip mėgdavo sakyti buvęs Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas, expose. Lietuvos žiniasklaida jau perėmė vakarietiškos neomarksistinės propagandos metodą apklijuoti „titulais“ visus savo oponentus. Pavyzdžiui, vienas iš jau įsigalėjusių ir nuolatinių šablonų yra „antisemitizmu kaltinamas Remigijus Žemaitaitis“. Tačiau tuomet žurnalistai turėtų būti nuoseklūs kiekvieną kartą minėdami ir kitus, pavyzdžiui, „opozicijoje nieko nenuveikusios partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė“, „už ryšius su oligarchais politinės korupcijos byloje nuteistos partijos ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen“, „iš senelio partiją dovanų gavęs ir iš vieno kandidato jos pirmininku rinktas Gabrielius Landsbergis“ ir t.t.

Bet grįžtam prie reikalo. Iki Seimo rinkimų lieka mažiau nei du mėnesiai, o mes nematome jokios rinkimų kampanijos judesių. Tiesa, kažkas rimtais veidais parašė kažkokias programas, bet visi puikiai žinome, kad tai tik nieko nelemiantis rinkimų kampanijos ritualas. Kalbiesi „ne spaudai“ su didžiųjų partijų nariais, o jie kandžiai juokiasi ir iš rinkėjų, ir patys iš savęs (necenzūrinę leksiką išmečiau): „Kam... rūpi ir kam... įdomu, kad švietimo finansavimą padidinsime 3 ar 3,5 procento! Cha-cha!“