Kelionė „Ryanair“ lėktuvu iš Stanstedo oro uosto į Palangą prasidėjo įprastai, jeigu nekreipti dėmesio į anglų muitininkų, tiksliau, apsaugininkų atimtas keletą dovanėlių. Ten buvo dekoratyviniai per pusę atidaromi plastikiniai raudono vyno buteliai, kurių viduje gulėjo daugiafunkcinis peiliukas ir kitokie gėrimams skirti įrankiai. Visai pamiršau, kad bent jau peiliukų, žirklių ar panašių aštrių dalykų rankiniame bagaže negalima vežti. Bet porą moterims skirtų pasigražinimo įrankių komplektų su žirklutėmis ir kitokiais badančiais daikčiukais pareigūnai nepastebėjo. O gal tai buvo galima vežti?
Kad būtų mažiau problemų su vietomis lėktuve, dar būdamas Anglijoje pasidariau Check – in į abi puses. Bet dėl to teko išleisti keletą papildomų svarų, nes reikėjo nusipirkti laisvas vietas. Tiek į vieną, tiek į kitą pusę rinkausi vietas prie lango, pačiame lėktuvo viduryje, šalia sparno. Skrisdamas į Palangą patogiai įsitaisiau savo vietoje ir tikėjausi, kad niekas manęs netrukdys. Bet mano ramybė greitai baigėsi, nes prie manęs priėjo vaikinukas ir paklausė, ar negalėčiau jam užleisti mano užimtos vietos. Sakau, kad aš tą vietą iš anksto nusižiūrėjau ir už ją sumokėjau, todėl nesiruošiu jos užleisti. Tada vaikinukas nusiminė ir pusbalsiu pasakė, kad labai svajojo sėdėti prie lango. Jo vieta turėjo būti viduryje, ir jis jau bandė ten sėsti, bet tada man jo pagailo ir aš persigalvojau. Vos tik jam pasakiau, kad sutinku apsikeisti vietomis, šis iš laimės vos nestryktelėjo iki lėktuvo lubų. Ir tuomet užsimezgė mūsų pokalbis.
Mano jaunasis pakeleivis taip garsiai padėkojo Dievui už išsipildžiusią svajonę, kad galėjo išgirsti bene pusę lėktuvo keleivių. Aš nustebęs tokiu tikėjimo išpažinimu paklausiau, ar tikrai jis tiki į Dievą. O pats tuo metu pagalvojau, kad atsakymas bus neigiamas, ir kad tai buvo tik juokas. Bet tas vaikinas rimtu veidu atsakė, kad tiki nuo mažų dienų, ir kad jo šeima taip pat yra tikinti. Pasirodo, kad jam vos keturiolika metų, ir jis jau nuo šešerių gyvena Anglijoje, Piterbore. Beje, tuo pačiu lėktuvu skrido ir jo tėvai bei du broliai, tik jie nebuvo nusipirkę savo vietų, todėl buvo išbarstyti po visą lėktuvą.
Taip mudu su tuo keturiolikmečiu prakalbėjome visą kelionės laiką. Kalbėjome ir apie Dievą, ir apie Visatą, ir dar įvairiais filosofiniais klausimais. Aš niekaip negalėjau atsistebėti, kaip toks jaunas vaikinas gali taip protingai mąstyti. Ir mudu abu sutarėme, kad bekalbant kelionė nė kiek neprailgo, ir net nepastebėjome kaip lėktuvas nusileido Palangos oro uoste. O čia, pasirodo, manęs laukė du nuobodžiaujantys muitininkai.
Visi lėktuvo keleiviai ramiai pro juos praėjo, bet, matyt, mano veido išraiška ar dar kas nors muitininkams sukėlė įtarimų. Uniformuoti Lietuvos pareigūnai pusiau juokais, pusiau rimtai ėmė manęs klausinėti, ar neatsivežiau cigarečių. Sakau, ar kas nors cigaretes veža iš Anglijos į Lietuvą? Kiek žinau, būna atvirkščiai, nors dabar nelabai ir tai apsimoka, nes kainos beveik panašios. Ir dar paklausė, ar nevežu per daug grynųjų, ir patikslino, kad kokį šimtą tūkstančių. Supratau, kad čia jau nebe rimtas klausimas, ir visi nusijuokėme. Bet paskui pareigūnai vis tiek paprašė mano rankinį bagažą padėti ant linijos, kurioje rentgenu peršviečiami daiktai. Be abejo, nieko įtartino jau nebebuvo, nes anglų pareigūnai pasirūpino atimdami tas dovanėles.
Ir štai aš pagaliau laisvas. Dabar visos mintys sukasi apie mano pirmą kartą Lietuvos (ir ne tik) istorijoje organizuojamą feisbukiečių susitikimą. Pailsėsiu vieną dieną, ir paskutinį liepos šeštadienį iš pat ryto važiuosiu į Kunigiškius, kur reikės paruošti šiek tiek maisto ir gėrimų, ir mano gera draugė ir kolegė Vanda savo gražioje sodyboje priims mano feisbuko draugus. Susitikimo esmė paprasta: aš savo feisbuko paskyroje turiu daugiau kaip du šimtus draugų. Visus juos pažįstu, ir jie mane taip pat. Bet jie nepažįsta vienas kito. Daugelio nemačiau dešimt, kai kurių net trisdešimt metų. Norėčiau aplankyti juos visus, bet neužtenka laiko. O jie pas mane juk gali bent trumpam užsukti. Tuo pačiu susipažins vieni su kitais, gal užsimegs kokie nors dalykiniai ar net verslo santykiai (užbėgant įvykiams už akių galiu pasidžiaugti, kad taip ir buvo).
Suprantu, kad neįmanoma surinkti visų draugų, nes tai ne vestuvės ar jubiliejus, ir tie draugai gyvena ne taip arti Palangos, o nemažai jų ir užsienyje. Ir jie bus užsiėmę kitais dalykais. Bet nors mažytė dalis jų pažadėjo atvykti. Laukiau ir giminaitės iš JAV, bet suprantu, kad gyvenime visko pasitaiko. Kaip parašė vienas žmogus, būtinai atvažiuos, jei tik neužgrius dangus. Deja, kaip paskui supratau, tas dangus ėmė ir užgriuvo.
Išaušta šeštadienio rytas, ir aš važiuoju pas Vandą. Nusiperkame šiokių tokių užkandžių ir gėrimų, sodybos šeimininkė padaro įvairių sumuštinių ir paruošiame švedišką stalą. Tai pradžiai, o paskui bus matyti, nes beveik visi man pažadėjo apsilankyti trumpam susitikimui ir nuotraukai. Vanda jau pergyvena, kaip čia reikės priimti tiek daug svečių, ir ką jiems reikės sakyti, juk daugumos nepažįsta. Aš irgi nerimauju, juk viskas vyks pirmą kartą. Bijau, kad tas mano pirmas blynas nebūtų per daug prisvilęs. Suplanavom, kad svečius pasitiksim su muzika ir Vanda bus to vakaro vedėja. Aš atsivežiau du radijo mikrofonus. Atrodo, kad viskas turėtų būti gerai.
Dar Vanda pripūtė keletą spalvotų balionų, ant jų užrašė feisbuko pavadinimą ir pakabino prie įvažiavimo į sodybą, kad svečiai suprastų, kur vakarėlis vyksta. Ir pagaliau ateina vakaras. Šeštą valandą turėtų rinktis pirmieji svečiai. Jau greitai penkios, ir mūsų su Vanda širdys ima plakti smarkiau. O po minutės jau matom, kad į kiemą įsuka automobilis ir iš jo išlipa mano daugiau kaip dešimt metų nematyta Dalytė su vyru ir artimaisiais. Su šita gražia lietuvaite dirbau toje pačioje spaustuvėje Lesteryje.
Metu šalin visus mikrofonus, užmirštu pagarsinti muziką ir skubu pasitikti svečių. Viskas atrodo kaip vestuvių ar jubiliejaus šventėje. Svečiams pristatau sodybos šeimininkę Vandą. Reikalai klostosi gerai, visi atrodo linksmi ir laimingi. Po valandėlės sulaukiu kitų svečių, paskui dar, ir dar... Galop Vanda pastebi, kad man puikiai sekasi ir pasiūlo toliau daryti tą patį.
Ateina šešta valanda vakaro, bet matau, kad dar ne visi žadėję atvykti bičiuliai susirinkę. Mano tikslas – padaryti bendrą nuotrauką, o paskui kas kiek galės, tiek ir pasiliks. Paprašau feisbukiečių palaukti dar bent pusvalandį, ir jei kam tikrai neužgriuvo dangus, atvažiuos. Visi mielai sutinka, ir mes dar laukiam. Laimei, laukimas nenueina veltui, ir į kiemą dar įsuka keletas seniai nematytų bičiulių ir kolegų. Šioje vietoje norėčiau atsiprašyti kai kurių draugų, kad galbūt nespėjau su visais tinkamai išsikalbėti, pasidalinti įspūdžiais ir gyvenimo patirtimi. Per greitai ir per anksti jūs išvažiavote. Bet ačiū už tai, kad buvote, ir už mūsų bendrą nuotrauką.
Netrukus į savo feisbuko paskyrą įkeliu visų feisbukiečių nuotrauką su prierašu „Feisbukiečių vakarėlis prasideda. Ačiū, kad esate“. Po kelių minučių pasirodo labai gražus Dalytės įrašas su nuotraukomis. Tiesiog širdis neleidžia nepasidalinti juo ir su skaitytojais: „Šiandien unikali diena, kai pakviesti vykome į FB draugų susitikimą. Senas bičiulis taip visų pasiilgo, kad sukvietė mus visus susitikti gyvai. Nuostabi idėja, puiki patirtis. Ačiū tau, Romualdas Rima, buvo smagu pasimatyti po 12 metų.“
Vakaras praėjo greitai, visi liko labai patenkinti renginiu. Bendravimas buvo be galo nuoširdus ir draugiškas. Atrodo, kad tas mano pirmas blynas neprisvilo, bent jau nesmirdėjo. Mano tikslas buvo pasiektas. Net pati gamta leido mėgautis vakaro saule ir šiluma. Ir tik po kelių valandų apsiniaukė dangus ir pradėjo lašnoti. Kitą dieną jau pylė kaip iš kibiro, ir vėjas laužė medžius...
Mano trumpos atostogos ėjo į pabaigą. Laukė ilga, bet palyginti pigi kelionė Lietuvos Geležinkelių traukiniu į Vilnių. Todėl, kad iš sostinės buvo labai pigūs bilietai į Londoną. Pasirinkau LG transportą, nes Orijus Gasanovas išgyrė jį kaip patį šiuolaikiškiausią. Deja, tą dieną traukinys vėlavo 25 minutes. Žinojau, kad yra greitas ir nemokamas Wi-Fi. Prisijungiau, bet gavau pranešimą, kad interneto nėra. Ir nebuvo jo visą kelią. Gal čia taip netyčia man pasitaikė...
O su muitine, gal ir vėl tiksliau, apsauga Vilniuje man taip pat nepasisekė. Atrodė, kad nieko draudžiamo savo rankiniame bagaže neturėjau. Bet jauna apsaugininkė sulaikė mano bagažą ir pakvietė pokalbiui. Pasirodo, kad mano darbo Anglijoje kolegoms pirkti kulkos formos suvenyrai atidarytuvai draudžiami, nes labai primena automato kulką. Ir niekam nerūpi, kad ta kulka išpjaustyta, ir ji niekada neiššaus. Keisti tie įstatymai, bet suprantu ir tuos pareigūnus, jie juk privalo tai daryti.
Deja, aš net neįtariau, kad mano nuotykiai tą dieną dar nesibaigė. Lėktuvas sėkmingai nusileido Londono Lutono oro uoste, ir už valandos manęs pagal planą turėjo laukti National Express autobusas į Lesterį. Bilietą šios firmos transportu į priekį ir atgal pirkau dar būdamas namuose Lesteryje. Likus geram pusvalandžiui iki išvykimo stotelės švieslentėje parodė, o vėliau ir atėjęs tos firmos darbuotojas pranešė, kad autobusas vėluos mažiausiai penkiolika minučių. Ką padarysi, suprantu, kad kelyje visko pasitaiko. Tas vėlavimas dar neatrodė toks baisus. Tikėjausi, kad ir penkiolika minučių vėliau būti Lesteryje, juo labiau, kad kelias nuo šio oro uosto nėra tolimas – vos dvi valandos.
Panašiai ir buvo – autobusas atvažiavo ir mes Lutono oro uostą palikome pavėlavę apie dvidešimt minučių. Pakeliui į Lesterį, maždaug pusiaukelėje, yra toks miestelis Milton Keynes, į kurį visada tas autobusas užsuka. Sėkmingai aplankėme tą pusiaukelės miestelį ir judėjome Lesterio link. Bet neužilgo mūsų visų keleivių laukė nemaloni staigmena: autostrada į Lesterį uždaryta dėl eismo nelaimės. Mūsų autobuso vairuotojas bandė išvažiuoti pagal nurodytus apvažiavimo ženklus, bet aš vis pastebėdavau, kad grįžtame į tą pačią vietą, ir Milton Keynes niekaip neišeina palikti. Taip ratais važinėjome tris (įsivaizduojate!) valandas, kai visa kelionė turėjo trukti tik dvi. O kaip minėjau, iš Milton Keynes iki Lesterio dar valanda kelio.
Bet paskui buvo dar įdomiau. Po trijų valandų blaškymosi aplinkui Milton Keynes vairuotojas sustojo vienoje stotelėje kažkur pakelėje ir pasakė, kad... jo darbo valandos baigėsi, ir jis nebegali mūsų nuvežti iki Lesterio. Šiaip jo maršrutas turėjo tęstis iki Derby miesto, kuris yra dar už valandos kelio nuo Lesterio. Todėl autobuse buvo tik šeši keleiviai iki Lesterio, o dauguma jų iki Derby. Vos tik vairuotojas pranešė, kad važiuoti nebegalės, autobuse kilo panika. Kai kas skundėsi, kad jau ir taip pavargo nuo betikslio ratų sukimo tris valandas, kai kas sakė, kad galėtų pavairuoti tą autobusą, tik važiuojam į priekį. Bet po ilgo pasikalbėjimo su vadovybe, vairuotojas grįžo į Milton Keynes autobusų stotį.
Ten vėl tarp keleivių pakilo pasipiktinimų ir nusivylimų banga. Daugumą toliau vykusių žmonių vietos transporto atstovai greitai sugebėjo įlaipinti į kitus ta pačia kryptimi važiavusius autobusus. Likome tik mes šešiese, iš Lesterio. Netrukus mums buvo pažadėtas specialus taksi automobilis. Visi apsidžiaugėme, nes tai garantavo greitą ir patogią kelionę namo. Bet po kelių minučių stotyje pasirodė kitas tos pačios firmos autobusas, važiuojantis tuo pačiu maršrutu. Netrukus visi šešiese atsidūrėme tame autobuse ir po akimirkos galų gale pajudėjome namų link. Tuo metu jau buvo atidarytas tas nelaimingas kelias ir neužilgo pamatėme kraupų vaizdą: šalia kelio ant šono gulėjo vilkikas, o netoli jo visiškai sumaitotas mikroautobusas. Į Lesterį atvykome lygiai trimis valandomis vėliau...
Nors per šias mano atostogas nuotykių netrūko, vis dėlto pats įsimintiniausias buvo feisbukiečių susitikimas, kurio nepamiršiu visą gyvenimą. Tai buvo nauja mano avantiūra, nauja patirtis ir nauji įspūdžiai. Džiaugiuosi, kad aš dar nepamirštas, ir kad palyginti daug draugų patikėjo manimi, ir kad visa tai buvo taip nuostabu. Ačiū Vanda, kad supratai mano idėją ir priėmei į savo gražią sodybą. Myliu jus visus, nes Jūs ir esate mano Lietuva! Dar kartą sakau ačiū visiems, kurie buvote su manimi!
Norite papasakoti savo istoriją ar išsakyti nuomonę? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt