Birželio 13 dieną minėjome Marcelės Kubiliūtės, vienos aktyviausių Vilniaus vadavimo sąjungos narių, 57-ąsias mirties metines. Marcelė Kubiliūtė gimė 1898 m. liepos 28 d. Tindžiulių kaime, apsišvietusių, tautiškai nusiteikusių valstiečių šeimoje.
Marcelės pasaulėžiūros formavimui didelę įtaką turėjo Panemunėlio klebonas, lietuvybės šiame krašte skleidėjas ir puoselėtojas kunigas Jonas Katelė. Spaudos draudimo metais jis kūrė slaptas lietuviškas mokyklas ir platino spaudą.
Gimtajame kaime Marcelė augo iki 14-os metų. 1912 metais brolis Juozas, kuris buvo 20 metų už seserį vyresnis, išvežė ją į Vilnių, kur ji praleido didžiąją gyvenimo dalį. Čia ji suartėjo su laikraščio „Viltis“ leidėjais, kurių tarpe aktyviai darbavosi jos brolis.Leidėjų draugija aktyviai kovojo už lenkų okupuoto Vilniaus krašto sugrąžinimą Lietuvai.
Pirmojo pasaulinio karo metu M. Kubiliūtė kartu su evakuojamomis mokyklomis išvyko į Voronežą Rusijoje. Vėliau brolis ją parsivežė į Petrapilį. Čia ji baigė gimnaziją ir buhalterijos kursus. 1918 metais Marcelė sugrįžo į Vilnių pasiryžusi atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Ji apsigyveno Aušros Vartų bendrabūtyje ir įsijungė į Lietuvos visuomeninį gyvenimą. Vilniuje ji įsteigė pradžios mokyklą, kurioje nemokamai buvo mokomi darbininkų vaikai. Marcelė prašėsi į Lietuvos kariuomenę, tačiau dėl jauno amžiaus jos nepriėmė.
Tuo metu Vilniuje šeimininkavo lenkai, bolševikai, o po to vėl lenkai. 1919 metais ji nutarė: „Pasiliksiu Vilniuje ir dirbsiu kiek bus jėgų tėvynei, liaudies gerovei.“ Tada Marcelė įsitraukė į Lietuvos žvalgybos veiklą. Per Vilniaus laikinąjį lietuvių komitetą ji teikė žinias Laikinajai Lietuvos Vyriausybei apie lenkų planus. Tuo metu nepriklausomai Lietuvos valstybei iškilo grėsmė. 1919 metų vasarą Lietuvoje veikė slapta karinė lenkų organizacija POW, kurios štabas buvo Vilniuje, o organizacijos apygardos vadovybė buvo Kaune. Komendantai, jų ryšiai ir punktai buvo ir kituose Lietuvos miestuose – net trylikoje sričių.
„Peoviakai“ turėjo savo žmonių Lietuvos kariuomenėje ir civilinės valdžios įstagose. Jie planavo nuversti Lietuvos Vyriausybę: suimti ministrą pirmininką Mykolą Šleževičių su visu ministrų kabinetu, kitus žymesnius valstybės veikėjus, o į Kauną įvesti lenkų reguliariosios armijos dalinius. Sudarius naują vyriausųbę, būtų paskelbta „savanoriška“ Lietuvos ir Lenkijos unija.
„Peoviakų“ rengtas valstybės perversmas dėka M. Kubiliūtės žlugo. Tarpukario Lietuvos žvalgybos vadovas Jonas Budrys apie M. Kubiliūtės vaidmenį apsaugant Lietuvą nuo perversmo, prisiminimuose rašė: „1919 m. jos rankose buvo Lietuvos likimas.“
1919 m. rugsėjo 17 d. Vilniaus žvalgybos skyriaus viršininkas Mariamas Koscialkovskis POW nariams įsakė rengtis sukilimui ir valdžią savo rankose išlaikyti mažiausia 5 valandas. Po to sukilėliams buvo pažadėta Lenkijos kariuomenės parama. Tačiau M. Koscialkovskis neįtarė, kad jo štabo slaptųjų dokumentų skyriaus viršininkas, lenkų karininkas Piotras Vrublevskis yra Lietuvos žvalgybos užverbuotas agentas slapyvardžiu Daukantas (vėliau sulietuvinęs pavardę tapo Petru Vrubliausku). Daukantas veikė ne vienas.
Jo įkvėpėja ir perversmo žlugdymo operacijos sumanytoja buvo žavi mergina Marcelė. Ji neretai sulyginama su Nyderlandų šnipe Mata Hari, kuri šiam darbui taip pat buvo pasitelkusi žavesį ir grožį.
M. Kubiliūtė prisiminimuose rašė, kad ji du kartus lankėsi lenkų štabe, kai ten budėjo P. Vrublevskis. Pažįstamas šaltkalvis jai pagamino raktą nuo seifo, kuriame buvo saugomi perversmininkų planai. Pirmą kartą apsilankiusi ji įsitikino, kad raktas tinka. P. Vrubliauskas sargui davė pinigų „ant puslitrio“ ir šis Marcelę įleido. Sakė, kad mergina jo sesuo. Kitą dieną P. Vrubliauskas davė sargui kelis zlotus ir išsiuntė jį pailsėti. Porelė žvalgų iš visų spintų paėmė svarbiausius POW dokumentus, instrukcijas, šifrus ir pinigų iš kasos. Tam, kad lenkai pirmiau atkreiptų dėmesį į pinigus, o ne į dokumentus.
Sulaukę ryto, M. Kubiliūtė ir P. Vrubliauskas turėjo atlikti sudėtingiausią operaciją – pergabenti dokumentus per demarkacijos liniją. Lenkų karininkas persirengė Marcelės parūpintais civiliais drabužiais ir su Jono Daukanto vardu išduotais dokumentais bei leidimu pereiti sieną, patraukė į Kauną. „Peoviakų“ dokumentai – neginčijamas įrodymas apie sąmokslo Lietuvoje organizavimą, buvo perduoti Lietuvos žvalgybos vadovui Liudui Girai, kuris padedamas šaulių, Kaune ir kituose Lietuvos miestuose areštavo sąmokslininkus: 396 lenkus ir 122 jiems talkinusius lietuvius.
Po sėkmingos operacijos M. Kubiliūtė galėjo rinktis: išvykti į Kauną ar likti okupuotame Vilniuje. Ji pasiliko Vilniuje. Istorikas Arvydas Anušauskas rašė, jog M. Kubiliūtės slaptą veiklą koordinavo nepriklausomybės kovų dalyvis, žvalgas Juozas Matusaitis. Marcelei jis suteikė Elzos slapyvardį ir naujus dokumentus Elžbietos Banevič pavarde. Mergina ir toliau vykdė Lietuvos žvalgybos užduotis: pateikdavo duomenis apie lenkų karinius ešelonus, apie kariuomenės dalinių dislokaciją, kontingentą, ginkluotę ir kitas žinias. Daug informacijos ji rasdavo lenkų spaudoje.
Marcelė dažnai lankėsi Žvėryno ligoninėje, kur gydėsi nepriklausomybės kovose sužeisti Lietuvos kariai ir savanoriai. Ji juos slaugė ir palaikė dvasią. Ji rūpinosi ir mirusiais kariais, juos laidojo Rasų kapinėse.
Ji kovojo dėl lietuviškos spaudos ir lietuviškų mokyklų teisių Vilniaus krašte, organizavo protestus ir rinkimų į taip vadinamą Vilniaus seimą boikotą. Ji rūpinosi vargšais, našlaičiais, seneliais ir politiniais kaliniais, rinko jiems aukas ir spaudą. Ji daug padėjo Vilniuje laikomiems belaisviams: nešė jiems maistą ir drabužius. Kai kuriems padėjo pabėgti. Ji tada rašė: „Nugirdėm sargybą ir 1920 10 15 pabėgo daug belaisvių. Lenkai baisiai pyko, sargybą pasodino kalėjiman.“
Prisiminimuose Marcelė rašo, jog lenkai ją įtarė. Net menkiausias jų kariuomenės judėjimas Vilniuje buvo žinomas Kaune. 1922 metų rudenį jai kilo didelis pavojus. Lenkai jos pradėjo ieškoti. Vilniaus gatvėse jie iškabino plakatus su jos atvaizdu. Už Marcelės galvą buvo siūloma 5 000 zlotų. Dėl to jai reikėjo skubiai dingti iš Vilniaus. Ties Salaku slapta ji kirto demarkacinę liniją ir nuvyko į Kauną. Trejus metus (iki 1925 m.) jai teko slapstytis.
1925-1940 m. Kaune M. Kubiliūtė dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos šifruotoja, pirmaja sekretore. Ji buvo atsakinga už lenkų okupuoto Vilniaus krašto rėmimą pinigais, laikraščiais ir knygomis. Ji pati vykdavo į sutartą vietą prie Kirdeikių ar Merkinės ir per demarkacinę liniją perduodavo lietuvių atstovams spaudą, o šie ją nugabendavo į Vilnių.
M. Kubiliūtė aktyviai dalyvavo visuomeninėse organizacijose: Šaulių sąjungoje ir Vilniaus vadavimo sąjungoje. Platino pastarosios sąjungos leidinius, siuntė šventines dovanėles vilniečių vaikams, rūpinosi tremtiniais ir pabėgėliais iš Vilniaus krašto. Juos apgyvendindavo ir parūpindavo darbą. 1922 m. ji pradėjo istorijos studijas VDU. Diplomą gavo 1936 metais.
1940 m. M. Kubiliūtė grįžo į Vilnių. Prasidėjus pirmai sovietų okupacijai ji įsidarbino socialinio aprūpinimo komisariate. Nuo 1941 m. pavasario ji buvo Lietuvos mokslų akademijos istorijos skyriaus bendradarbė. Čia dirbdama Marcelė aktyviai įsijungė į antisovietinį pogrindį, palaikė ryšius su Lietuvos aktyvistų frontu (LAF), buvo 1941 m. Birželio sukilimo dalyvė, sukilėlių Vilniaus štabo, vėliau Vilniaus miesto ir srities komiteto narė. 1941 m. rugpjūčio mėnesį vokiečiai Vilniuje įvedė civilinę valdžią ir uždraudė LAF veiklą. Lietuviai pasitraukė į pogrindį. Į pogrindį pasitraukė ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, kurios aktyviste buvo Marcelė. Kartu su kitomis moterimis ji čia įkūrė LLKS moterų skyrių.
M. Kubiliūtė gelbėjo nacių nemalonėn patekusius inteligentus. Jos dėka iš gestapo nagų buvo ištraukti Vytautas Sirijos Gira, Jurgis Barauskas ir kiti aktyvistai. Ji rūpinosi ir Štuthofo konclageryje (Lenkija) įkalintais prof. Vladu Jurgučiu, Petru Kerpe ir Vytautu Tumėnu. Rizikuodama gyvybe ji gelbėjo žydų vaikus. Jų tarpe buvo žinoma mokslininkė Irena Veisaitė.
1944 m., kuomet prie Lietuvos artėjo sovietinė kariuomenė, ji nepasitraukė į vakarus ir liko Vilniuje. Rugpjūčio mėn. sovietų saugumas M. Kubiliūtę suėmė. Dar prieš tai ji buvo susitikusi vieną savo pažįstamą ir, neįtardama, kad tai NKVD agentas Pakalnis, jam prasitarė dirbanti Mokslų akademijos bibliotekoje. Marcelę tardė ir apkaltino antisovietine veikla. 1945 m. liepos 7 d. ją ištrėmė į Tiumenės sritį Vakarų Sibire. Po tremties 1949 m. rugpjūčio mėn. ji grįžo į Vilnių. Tačiau ramybės ji neturėjo, nes nuolatos sekė saugumas. Jai nepavyko gauti darbo Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje. Tik 1950 m. pavasarį įsidarbino Tauragės kelių eksploatacijos ruože sąskaitininke.
1957 metais Marcelė susirgo kaulų tuberkulioze. Vėliau jai diagnozavo krūtų vėžį ir operavo. Tačiau operacija buvo pavėluota, nes procesas jau buvo išplitęs po visą organizmą. M. Kubiliūtė mirė 1963 m. birželio 13 d. Buvo išpildytas paskutinis jos noras – palaidoti Rasų kapinėse šalia jos laidotų savanorių, kuriuos ji slaugė ir organizavo jų pabėgimus. Kartu su mergaitėmis Zitietėmis ir savo drauge Elžbieta Matulionyte 19 savanorių palaidijo šiose kapinėse. Drąsios mergaitės nepabūgo lenkų teroro. Kartais dviese karučiu atveždavo ir palaidodavo savanorius.
Marcelė Kubiliūtė – vienintelė Lietuvos moteris, apdovanota svarbiausiais Lietuvos ordinais: 1928 m. – Vyčio kryžiaus trečio laipsnio ir Gedimino 4-tojo laipsnio, 1930 m. – Vytauto 5-tojo laipsnio ordinu, 1938 m. – Gedimino 3-čio laipsnio ordinu.