Tie žmonės – tai tėvai. Negana to, kad jaudinamės taip, kaip jaudinasi visas pasaulis, šalia to dar turime ir paaiškinti vaikams, kas vyksta. Be to, vaikų turėjimas įkvepia ir dar daugiau baimių: o kaip maniškis, ar neužsikrės? Ką daryti, jei agresija palies ir mus, kaip apsaugoti vaikus? Sakoma, kad kai gimsta vaikas, mamos širdis pradeda plakti atskirai nuo kūno. Pagal tai, kaip ir kuo tuo metu gyvena jos vaikas. Tai gražus ir tiesą iš dalies atspindintis pasakymas.
Kartais pailsėti reikia ne tik nuo visų išorinių įtampų, bet ir nuo nerimo, kurį jaučiame kaip tėvai. Kartais, kad ir kaip savanaudiškai tai skambėtų, reikia mokėti atitrūkti ir pasiimti sau bent kelias valandas. Kad ir retai. Atsipalaiduoti taip, kaip negalėtume sau leisti būdami namuose – kitaip tariant, perkrauti galvą.
Kai mano sūnus buvo mažesnis, su vyru supratome, kad niekur nebuvome išvažiavę jau metus. Kaip tik artėjo metinės. Pamanėme, gal rastume būdą atsipalaiduoti, jei močiutės sutiktų padėti? Dar niekada nebuvome močiutės nieko prašę, tikrai jokia pagalba vardan savo atsipalaidavimo nepiktnaudžiavome.
Močiutė sutiko, o mes, vis dar negalėdami patikėti savo sėkme, užsisakėme viešbučio kambarį Birštone. Metinių savaitgalį išbučiavome mažylį, pasiėmėme keletą daiktų, palikome mamai instrukcijas ir išvažiavome.
Pirmiausia kelias valandas tiesiog vaikščiojome. Išvaikščiojome visą Birštoną, viską apžiūrėjome, kvėpavome kurorto oru ir šnekėjomės, šnekėjomės, šnekėjomės... Atrodė, kad iš naujo susipažinau su savo vyru – kai gavome progą pasikalbėti ne tik „labas rytas“, „tu pakeisk sauskelnes“ ir „labanaktis“.
Paskui pavakarieniavome, o kavinėje irgi buvome nesilankę apie metus. Net nepamenu, kokia buvo kavinė, bet pamenu tą pasimatymo įspūdį. Pavalgę grįžome į viešbutį ir tada skyrėme laiko tik sau... Visi supranta, ką turiu omenyje. Paskui kartu išsimaudėme duše. Svarstėm, ką veiksim toliau. Ir tada pastebėjau žybsintį telefoną.
Nuo sugrįžimo į viešbutį abu buvome išjungę garsus. Išėję iš dušo radome tris praleistus skambučius ir milijoną žinučių. Močiutė. Pasirodo, mums išvažiavus vaikas po kurio laiko pradėjo zirzti, į vakarą suskaudo pilvas, močiutė susijaudino ir kvietė tėvus. Žinoma, gumos nebetempėme – pinigų už nakvynę tikrai nebandėme atsiimti, tiesiog susirinkome daiktus ir išvažiavome namo. Kai grįžome, vaikui, kaip taisyklė, žinoma viskas buvo gerai.
Nors išvyka baigėsi ne taip, kaip tikėjausi, ir truko trumpiau negu planuota, iki šiol ją atsimenu kaip idealiausią atsipalaidavimo pavyzdį. Kelios valandos atitrūkimo nuo visko gali duoti labai daug gero.
Ir dabar, kai aplinkui tiek daug streso, o šalia jo – ir rūpesčio mažaisiais, linkiu tėvams rasti progą bent kartą per kelis mėnesius atsipalaiduoti dviese. Patikėkit, tai padės nuo visko.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano atsipalaidavimo būdas“. Siųskite pasakojimus apie tai, kaip jaučiatės patirdami įtampą ir dėl kokių priežasčių ją patiriate, ką mėgstate veikti įtampai palengvinti ir kokiais geriausiais būdais atsipalaiduojate. Jūsų laiškų lauksime adresu konkursai@delfi.lt, o prizas – nuostabus „viskas įskaičiuota“ savaitgalis dviem.