Po mamos mirties mūsų visų gyvenimas pasikeitė. Ankstyvojoje vaikystėje nesupratau savo skaudžios padėties, bet kuo labiau augau, tuo tapo sudėtingiau ir sunkiau. Niekada negalėjau suprasti, kodėl Dievulis mane taip nuskriaudė.
Kai mokiausi pradinėse klasėse, vidury pamokos apsiverkdavau. Ašaros lyg pupos riedėdavo mano skruostais. Niekaip negalėjau sustoti, nusiraminti. Verkiau todėl, kad visi vaikai turi mamas, o aš ne. Man jos labai reikėjo, taip trūko. Aš jaučiausi tokia nelaiminga.
Visada žinojau, kad turiu būti stipri. Kartais kildavo trumpi neapykantos priepuoliai. Man atrodė, kad brolis kaltas dėl mamos mirties. Jei mama nebūtų planavusi jo susilaukti, galbūt šiandien aš ją turėčiau gyvą ir sveiką.
Kai mirė mano mama, močiutei tebuvo 50 metų. Po nelaimės tėtis greitai išvyko į Vokietiją uždirbti pinigų mūsų šeimai. Jo nebuvo mūsų gyvenime kelerius metus. Šiandien aš suprantu, kad tėčiui buvo labai sunku likti čia, Lietuvoje.
Jis negalėjo susitaikyti su mūsų mamos praradimu – kaltino gydytojus dėl aplaidaus darbo, vyko ilgi teismo procesai. Jau daugiau kaip 10 metų močiutė rūpinasi mumis – savo anūkais. Mano močiutė yra labai kantri, gera, rūpestinga. Ji visada domisi mano ir brolio mokykliniais reikalais.
Aš dažnai sergu, todėl močiutei tenka patirti nuolatinę įtampą ir stresą gydant mane. Kai mane užpuola rimtas ir ilgai trunkantis bronchitas, močiutė net naktimis nesumerkia akių. Kai mūsų močiutė-mama suserga, mes su broliu ja taip pat labai rūpinamės. Aš myliu savo močiutę, nenorėčiau, kad ji blogai jaustųsi – kiek galėdama jai padedu. Mes visada kartu tvarkome namus, vykstame apsipirkti, vasarą iškeliaujame visai dienai prie ežero iškylauti.
Nelengvas mano gyvenimas. Močiutė labai stengiasi, kad aš nejausčiau to didelio praradimo. Augdama rečiau galvoju apie praeitį. Prisiminimai sugrįžta tik užsukus į kapines. Prisiglaudžiu prie šalto paminklinio akmens, tyliai verkiu ir galvoju: „Mama, man tavęs labai reikia...‟