Į nedidelį Ispanijos pietų miestelį Platja de Xeraco atvykau gūdų gruodį, prieš pat gražiausias metų šventes. Net tik šiltas Ispanijos klimatas, bet ir vyraujančios nuotaikos nė iš tolo nepriminė prieššventinio kalėdinio šurmulio Lietuvoje.
Pirmomis dienomis čia buvo gana niūru, o pats Kūčių vakaras ir šv. Kalėdos emigrantų tautiečių būryje buvo paverstas eiline proga pasigerti. Kaip paaiškėjo, alkoholis emigracijoje - ne svetimas dalykas.
Apmaudu buvo žiūrėti į Kūčių stalą nuklotą lietuviškais lašiniais, dešra ir vakaro kulminacijai palikta degtine. Kai kurie iš vakaro dalyvių dar bandė teisintis, kad dirba fizinį darbą, reikia pasistiprinti, atsipalaiduoti, kad šventės yra namuose, o čia juk emigracija, bet...
Reziume - emigracijoje, bent jau toje, su kuria aš susidūriau - tradicijos, tautiškumas deklaruojamas tik oficialiai. Realybėje viso to nėra. Tai tik muilo burbulas arba vienkartinė iniciatyvos kažkieno dūšiai nuraminti.
Jau važiuodama į Ispaniją buvau girdėjusi, kad citrusų skynėjams čia sudaromos geros gyvenimo sąlygos, tačiau likau maloniai nustebinta, išvydusi naujuosius savo namus. Tai buvo 4* viešbutis ant Viduržemio jūros kranto.
Nepaisant to, kad 3 kambarių butą teko dalintis dar su keletu tautiečių ir „braliukų“ latvių, už būstą reikėjo mokėti daug mažiau nei už bendrabučio tipo butą Vilniuje ir ten nebuvo nei jūros, nei kalnų, nei palmių... Žinoma, buvo saviti bendro gyvenimo niuansai su kaimynais, tačiau kaip sakoma, šuo ir kariamas pripranta...
Jau iš anksto važiuodama žinojau, kad už kuklų lietuviškų lašinių kyšį galėsiu savaitėlę apelsinų skinėjos darbą išmėginti nelegaliai. Šventėms praūžus atėjo ankstyvas gruodžio rytas. 5.30 val. ryto trys lietuviai ir tiek pat latvių jau stovi gatvėje, trina nuo miego stokos vis neatsiveriančias akis ir lūkuriuoja paimti atvyksiančio autobusiuko.
Vos 10 minučių pavėlavęs (kaip vėliau paaiškėjo, vėlavimas čia ne naujiena) atvyko autobusiukas, į kurį visi sušoko ir greitai užmigo, bandydami kelionės metu kompensuoti miego stoką. Man tai buvo pirma darbo diena, pirmas išbandymas, todėl išgėrus stiprios "dinamitinės" kavos miegas manęs nepuolė.
Visą valandą, kol truko kelionė iki laukų, turėjau progą patyrinėti aplinką, naujus kolegas ir prisiminti, kaip skamba rusiška pop muzika. Lyg ir važiavau į Ispaniją, o emigrantų aplinkoje visuomet grodavo tik rusiška muzika ir paprastai bendraujama tik ta kalba.
Pirmosios dienos buvo labai sunkios. Nepratus buvau prie tokio fizinio darbo, todėl pasibaigus dienai ir grįžtant atgal nejausdavau viso savo kūno. Vėliau po savaitės kitos pripratau ir anksti keltis, ir nuolat jausti naktimis tirpstančias galūnes, ir susitaikyti su gyvenimo rutina, kuri čia vyrauja. Darbas nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro.
Kartais pradėdavome dirbti su tamsa ir baigdavome tamsoje bandydami joje įžvelgti vaisius. Grįžę namo, nusiprausdavome, pavalgydavome ir vėl viskas iš naujo. Pasaka be galo, kol pats nusprendi tą galą padaryti.
Norint dirbti legaliai, žinoma, reikalingi dokumentai. Čia sistema labai įdomi. Siekdamas juos gauti, turi arba kažkam gerai sumokėti ir viskas bus padaryta, arba leisti bemieges naktis lauke prie policijos skyriaus laukdamas emigrantų eilėje savo numeriuko (eilės tvarka kaip mūsiškiuose bankuose).
Kaip vėliau paaiškėjo, numeriukų skaičius ribotas, o didžioji jų dalis atitenka tiems, kurie iš anksto susimoka reikiamiems asmenims. Kaip sakoma, biznis yra biznis ir klesti visur. Vieną vėjuotą naktį teko praleisti belaukiant numeriuko eilėje. Vienai merginai tarp tamsiaodžių emigrantų jauku tikrai nebuvo, tačiau, kai visų tikslas tas pats, susipažinę vėliau draugiškai gėrėme arbatą.
Turbūt visiems aktualiausias klausimas - uždarbis. Jis čia priklauso nuo darbo rezultato. Vidutiniškai vienas žmogus gaudavo 600-800 eurų, iš kurių atskaičiuodavo už butą, už komunalines paslaugas, už dokumentus, už brigadininko darbą, už brokuotus (apšalusius) vaisius ir vos ne už orą, kuriuo kvėpuoji.
Tau lieka tiek, kad galėtum pragyventi. Ne vienas pabėgo po pirmos savaitės sakydamas, kad čia katorga, ne vienas prasigėrė, vogė ar pasinaudojo ne visai legaliomis uždarbio galimybėmis, teisindamiesi poreikiu pragyventi. Man tokie papildomi užsiėmimai buvo ne išeitis, o jei esi sąžiningas - plėšykis laukuose ir vos duonai centukus sukrapštysi.
Apmaudu, bet dar apmaudžiau buvo matant žmones, kurie pabėgę iš Ispanijos tokių darbų jau po savaitės kitos sugrįždavo. Darbo Tėvynėje nėra, o gyventi iš kažko reikia...
Paskutinė diena Ispanijoje. Už keleto valandų važiuoju į Tėvynę Lietuvą. Apmaudu, tačiau per keturis savo pirmosios emigracijos mėnesius visai nepasiilgau šitos šalies. Pasiilgau draugų, nes emigracijoje jų tiesiog nebuvo. Neretai sakydavau, kad ne draugų ieškoti atvažiavau, nes matydama, kaip brolis brolį apgauna ar apvagia, pamačiau su kokiu kontingentu tenka gyventi, tad pasitikėti nebuvo kuo.
Žinau, grįšiu į Lietuvą, aplankysiu draugus ir kelsiu sparnus toliau. Niekada nesigailėjau, kad išvykau, nes sunkus darbas, nauja aplinka, įvairios situacijos - tai mano gyvenimo pamokos, kurias turėjau išmokti. O pasilikti Lietuvoje ilgesniam laikui šiandien nematau prošvaisčių. Esu optimistė ir nelaukiu, kol kažkas man viską padės ant lėkštutės, myliu savo šalį, tačiau noriu gyventi, pragyventi, noriu saugaus gyvenimo ir užtikrintos ateities savo vaikams, kurios šiandien ši šalis man negali pasiūlyti. Gaila..
Esi emigravęs? Norėtum rašyti apie savo patirtį ir dalintis ja su kitais DELFI skaitytojais? Rašyk pilieciai@delfi.lt! Arba registruokis mūsų sistemoje, kelk straipsnį ten, rink taškus ir rinkis prizus!