Šio pasakojimo herojė prisipažįsta, jog po nekaltai užsimezgusios mokyklinės ir studentiškos santykių istorijos, peraugusios į partnerio persekiojimą, atsitiesti prireikė ne vienerių metų, o psichologinę traumą teko švelninti psichoterapeuto pagalba, rašoma pranešime spaudai.
Santykius nutraukė, tačiau nepageidaujamas dėmesys liko
Paskutiniais mokyklos metais su bendraamžiu santykius užmezgusi Loreta (vardas pakeistas, tikroji tapatybė žinoma) kaip ir dauguma jaunų merginų tikėjosi romantiškos pabaigos. Deja, vasarą, jiems išvykus kartu padirbėti į kurortinį miestelį ir apsigyvenus po bendru stogu, optimizmas netruko išgaruoti.
„Labai greitai atsirado nesveikas kontroliavimas, lyg iš niekur kylančios pavydo scenos, žeminimas. Santykiai, kaip dabar matau, tapo absoliučiai toksiški. Galiausiai, kelios konfliktinės situacijos baigėsi jo fizinės jėgos panaudojimu prieš mane. Supratau, kad draugystę turiu nutraukti, maniau, jog „atkentėsiu“ vasarą, o tada ištrūksiu į studijas ir mūsų keliai išsiskirs“, – prisimena moteris.
Vis dėlto net ir įstojusi į universitetą ir padėjusi tašką draugystėje, nepageidaujamo partnerio dėmesio Loreta neatsikratė. Vaikinas pakeitė studijų kryptį ir įstojo ten pat kur ir ji, diena iš dienos rašydavo žinutes, nuolat skambinėjo ir tarsi sekdavo kiekvieną Loretos žingsnį. Moteris pasakoja, jog tuo metu buvęs vaikinas atrodė tarsi pamišęs: vieną akimirką atsiprašinėdavo ir prašydavo tęsti draugystę, kitą – keikė ir žemino.
Pagalbos nesikreipė, nes jautė kaltę
Kentėdama nepaliaujamą buvusio partnerio dėmesį, Loreta laikėsi pozicijos į diskusijas nesivelti, o dešimtis ryte gaunamų žinučių – ignoruoti.
„Žinojau, kad duodama bent menkiausią atgalinį ryšį, suteiksiu jam akstiną kibti toliau. Tačiau tokiai mano tylai pažaboti jis nusprendė imtis šantažo. Pradėjo grasinti, jog paviešins turimas mūsų intymias akimirkas, mano nuotraukas. Labai dėl to gėdijausi ir bijojau, bet pagalbos kreiptis nedrįsau“, – prisipažįsta Loreta.
Dabar, praėjus ne vieneriems metams po istorijos pabaigos, moteris supranta, kad palaikymo būtų sulaukusi tiek iš artimųjų, tiek iš teisėsaugos, tačiau anuomet šantažas kėlė kaltės ir gėdos jausmą.
Moteris teigia, kad tokia patirtis aplanko ne tik esant brandžiuose santykiuose – priešingai, daugybė jaunų, dar nesusiformavusių merginų patiria persekiojimą, bet dėl žinių stokos neišmano kaip elgtis, kur kreiptis pagalbos. Ji sako, kad lytinio ugdymo ir raštingumo klausimui skiriama pernelyg mažai dėmesio, o apie persekiojimą mokykloje nekalbama apskritai.
Psichologinė trauma paliko gilias žaizdas
Daugiau kaip metus trukęs persekiojimas bei grasinimai paviešinti intymaus turinio informaciją, sutrikdė Loretos socialinį gyvenimą. Moteris prisipažįsta, jog anuomet negalėjo nė pagalvoti apie naujų santykių užmezgimą, bijodavo viešumoje rodytis su draugais. Be to, nenorėdama sutikti buvusio partnerio, ji ėmė vangiau lankyti paskaitas, o ją pačią vis dažniau ištikdavo panikos atakos.
Vaikino persekiojimas nurimo tik jam susiradus naująją draugę, tačiau net ir tuomet jis nevengė akistatos, vis dar parašydavo. Dabar, praėjus daugeliui metų, Loreta savo patirtį prilygina stipriam apsinuodijimui, o padarinius, sako, jaučianti ir po šiai dienai.
„Išgyvenau tikrai depresyvų laiką. Ilgainiui psichologines problemas teko spręsti pas psichoterapeutą, daug skaityti ir šviestis šia tema. Manau, mums būtina stiprinti teisinę bazę, o taip pat turėti specialistus, kurie tokiose situacijose gebėtų padėti aukai. Turime nustoti persekiojimą laikyti palikto vyro meilės išraiška. Tai yra psichologinis smurtas.
Smurtaujantys žmonės turi suprasti, kad toks elgesys kelia baimę, nesaugumo jausmą, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Taip pat ieškoti pagalbos, kaip keisti elgesį ir supratimą, kad kitas žmogus tau nepriklauso.
Savo istorija dalinuosi, nes panašaus likimo moterų ne viena, tad norisi padrąsinti laiku kreiptis pagalbos, nesigėdyti ir nebijoti būti pasmerktai. Tikiuosi, kad vieną dieną persekiojimo tema nebebus tabu“, – viliasi pašnekovė.
